Dominikos Respublikos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 86:
[[1930]] m. vasarį Santjago teisininkas Rafaelis Estrela Urenja paskelbė revoliuciją, o policijos vadas Truchiljas liepė savo daliniams likti barakuose. Vaskezas išvyko į tremtį, o Urenja tapo laikinuoju prezidentu. Gegužės mėn. rinkimuose Truchiljas surinko 95% balsų, nes armija baugino rinkimus prižiūrinčius pareigūnus. Jo režimas pasižymėjo brutaliu ir nuožmiu oponentų naikinimu, asmenybės kultu, tačiau tuo metu šalis pasiekė ekonominio klestėjimo laikotarpį. Jo vardu pervadinta sostinė, daug miestų, statyti jo paminklai. [[1937]] m. Truchiljo nurodymu buvo išžudyta nuo 9 iki 38 tūkst. šalyje gyvenusių haitiečių imigrantų<ref>{{cite book|title=Migrant Revolutions: Haitian Literature, Globalization, and U.S. Imperialism|url=https://books.google.com/books?id=TNgF1N8lpoIC&pg=PA133|publisher=Lexington Books|isbn=978-0-7391-3016-2|page=133|author1=Kaussen|first1=Valerie|date=2007}}</ref><ref>Frank Moya Pons: The Dominican Republic since 1930. In: The Cambridge History of Latin América, Bd. 7: Latin America since 1930: Mexico, Central America and the Caribbean. Cambridge University Press, Cambridge 1990, ISBN 0-521-24518-4, p. 509–543, čia p. 517.</ref>. Nepaisant to, JAV nuosekliai rėmė Truchilją.
 
Nors Truchiljas mėgdžiojo [[Francisco Franco|Fransiską Franką]], leido šalyje apsistoti respublikos šalininkams po pralaimėto [[Ispanijos pilietinis karas|pilietinio karo]]. 1938 m. jis leido žydams apsistotiatvykti Sosuojeį Dominiką, po to kai Eviano nepriėmėkonferencijos metu visos kitos šalys atsisakė priimti daugiau žydų pabėgėlių iš Vokietijos ir Austrijos. Žydams pasiūlyta apsistoti šiaurinėje pakrantėje, aplink Sosua.<ref>{{cite web|title=History of Sosua|url=http://www.sosua-villas.com/history-of-sosua/|website=sosua-villas.com|access-date=2018-03-30|archive-url=https://web.archive.org/web/20180410202856/http://www.sosua-villas.com/history-of-sosua/|archive-date=2018-04-10|url-status=dead}}</ref> Truchilijas ruošėsi priimti 100 000 žydų, tačiau iki 1941 m. pabaigos, kai į karą įsitraukė JAV, į šalį atvyko tik 800 žydų. Šie sprendimai susiję su ''blanquismo'' politika, kuri buvo pagrįsta antihaitietiška ksenofobija. Truchiljas norėjo, kad į Dominiką atvyktų daugiau baltųjų. JaponamsTuo užpuoluspačiu Perljis Harborątikėjosi irturtingų JAV įsitraukusžydų įdėkingumo karą,ir jisparamos. irgiIki paskelbė1942 karąm. Ašiesdaugiausia valstybėms, norsPrancūzijoje atviraianksčiau žavėjosiprieglobstį Hitleriuradusių iržydų Musoliniu.pabėgėlių 1942prie mSosua susikūrė gyva žydų kolonija. moterimisPokaryje dauguma jų persikėlė į JAV arba Izraelį, labai maža dalis grįžo į Vokietiją, iki šiol Dominikos respublikoje išliko suteiktanedielė rinkimųžydų teisėbendruomenė.
 
Japonams užpuolus Perl Harborą ir JAV įsitraukus į karą, jis irgi paskelbė karą Ašies valstybėms, nors atvirai žavėjosi Hitleriu ir Musoliniu. 1942 m. moterimis suteikta rinkimų teisė.
Truchilijo bandymas modernizuoti šalį nepavyko, korupcija ir netinkamas valdymas lėmė ekonominį salos nuosmūkį. 1960 m. Amerikos valstybių organizacija Truchilijui pritaikė sankcijas dėl bandymo nužudyti Venesualos prezidentą Rómulo Betancourt. [[1961]] m. [[gegužės 30]] d. Dominikos disidentai nužudė Truchilją prie [[San Kristobalis (Dominikos Respublika)|San Kristobalio]]. Jo sūnus [[Ramfis Truchiljas]] perėmė prezidento postą ir pagavo tėvo žudikus. Tačiau lapkritį pilotų sukilimas privertė Truchiljų šeimą bėgti į Prancūziją, o marionetė prezidentas [[Joaquín Balaguer|Choakinas Balageras]] įgavo realią valdžią. Reikalaujant JAV jis turėjo dalintis valdžią su [[1962]] m. [[sausio 1]] d. įkurta septynių narių Valstybės taryba, kuriai priklausė nuosaikūs opozicijos atstovai. Po nepavykusio perversmo jis pabėgo į užsienį [[sausio 16]] d. Laikinuoju prezidentu tapo [[Rafaelis Filibertas Bonelis]], kol įvyko rinkimai gruodžio mėnesį. Juos laimėjo opozicijos narys Chuanas Bošas. Jis perskirstė žemės nuosavybę, nacionalizavo kelias užsienio bendroves, bandė armijai primesti civilinės valdžios viršenybę. Visa tai supykdė armijos bažnyčios elitą ir turtinguosius. [[1963]] m. rugsėjį Bošą nuvertė Elijas Vesijas ir šalis tapo karine diktatūra.
 
Truchilijo bandymas modernizuoti šalį nepavyko, korupcija ir netinkamas valdymas lėmė ekonominį salos nuosmūkį. 1960 m. Amerikos valstybių organizacija Truchilijui pritaikė sankcijas dėl bandymo nužudyti Venesualos prezidentą Rómulo Betancourt.
 
== Chaosas ir kariškių valdžia (1961-1965 m.) ==
Truchilijo bandymas modernizuoti šalį nepavyko, korupcija ir netinkamas valdymas lėmė ekonominį salos nuosmūkį. 1960 m. Amerikos valstybių organizacija Truchilijui pritaikė sankcijas dėl bandymo nužudyti Venesualos prezidentą Rómulo Betancourt. [[1961]] m. [[gegužės 30]] d. Dominikos disidentai nužudė Truchilją prie [[San Kristobalis (Dominikos Respublika)|San Kristobalio]]. Jo sūnus [[Ramfis Truchiljas]] perėmė prezidento postą ir pagavo tėvo žudikus. Tačiau lapkritį pilotų sukilimas privertė Truchiljų šeimą bėgti į Prancūziją, o marionetė prezidentas [[Joaquín Balaguer|Choakinas Balageras]] įgavo realią valdžią. Reikalaujant JAV jis turėjo dalintis valdžią su [[1962]] m. [[sausio 1]] d. įkurta septynių narių Valstybės taryba, kuriai priklausė nuosaikūs opozicijos atstovai. Po nepavykusio perversmo jis pabėgo į užsienį [[sausio 16]] d. Laikinuoju prezidentu tapo [[Rafaelis Filibertas Bonelis]], kol įvyko rinkimai gruodžio mėnesį. Juos laimėjo opozicijos narys Chuanas Bošas. Jis perskirstė žemės nuosavybę, nacionalizavo kelias užsienio bendroves, bandė armijai primesti civilinės valdžios viršenybę. Visa tai supykdė armijos bažnyčios elitą ir turtinguosius. [[1963]] m. rugsėjį Bošą nuvertė Elijas Vesijas ir šalis tapo karine diktatūra.
 
== Ketvirtoji respublika ==
[[1965]] m. [[balandžio 24]] d. kilo karinis maištas, kuris bandė grąžinti Bošą į valdžią. [[Balandžio 28]] d. armija paprašė amerikiečių karinės intervencijos. Smurtas baigėsi tik [[rugpjūčio 31]] d. Choakinas Balageras laimėjo prezidento rinkimus 1966 m. i buvo perrinktas 1970 ir 1974 m. Per abu perrinkimus opozicinės partijos atšaukė savo kandidatus dėl vyriausybę palaikančių grupuočių smurto. Jis atvėrė dalį ekonomikos užsienio investicijoms, bet saugojo valstybines įmones. Dominikos BVP vidutiniškai 9,4% [[1970]]-[[1975]] m. Cukraus kainos buvo aukštos, turizmas sparčiai plėtojosi. Ekonominė plėtra nepaveikė eilinių piliečių gyvenimo sąlygų. Šalyje daugėjo milijonierių, o vargšai gyveno vis vargingiau. Su visais nepatenkintais gyvenimo sąlygomis valstybės aparatas elgėsi kaip su komunistais. 1978 m. rikimuose Balagerą nugalėjo Antonijus Guzmanas Fernandezas. Armija sunaikino rinkimų urnas, bet [[Jimmy Carter|Džimis Karteris]] nepripažino Balagero nugalėtoju ir šiam teko pasitraukti.