Čilės istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Homobot (aptarimas | indėlis)
S Šalinamas Link FA šablonas.
Kailis (aptarimas | indėlis)
Eilutė 36:
XIX a. pabaigoje Santjago vyriausybė sustiprino savo padėtį pietuose pajungdama mapučius ir užbaigdama prieš tris šimtmečius pradėtą šalies užkariavimą. [[1881]] m. vyriausybė pasirašė sutartį su Argentina, kuria patvirtintas Čilės suverenitetas Magelano sąsiauriui. Po Ramiojo vandenyno karo ([[1879]]-[[1883|83]]) su Peru ir Bolivija, Čilė beveik trečdaliu išplėtė savo teritoriją į šiaurę ir užvaldė vertingus nitratų telkinius, kurių eksloatavimas praturtino valstybę. XIX a. pabaigoje Čilėje sukurta parlamentinio tipo demokratija, bet greitai ji degeneravo į valdančiosios oligarchijos interesų gynimo sistemą. XX a. trečiajame dešimtmetyje vidurinė r darbininkų klasės pakankamai sustiprėjo, kad galėtų išrinkti prezidentą reformatorių. Trečiajame dešimtmetyje taip pat išpopuliarėjo marksistinės grupės.
 
[[1924]] m. įvykdytas generolo Luis Altamirano pučas pradėjo ilgą politinio nestabilumo poriodą, kuris tęsėsi iki [[1932]] m. Ilgiausiai veikusi to laikotarpio vyriausybė (iš viso jų buvo 10) buvo generolo Carlos Ibáñez, kuris trumpai buvo gavęs valdžią 1925 m., o vėliau faktiškai kaip diktatorius valdė tarp 1927 ir 1931 m. 1932 m. atkūrus konstitucinę tvarką iškilo stipri vidurinės klasės partija – Radikalai. Ji tapo pagrindine koalicinių vyriausybių partnere per ateinančius 20 metų. Valdant Radikalų partijai (1932-1952) valstybė sustiprino savo vaidmenį ekonomikoje.
 
[[1964]] m. prezidento rinkimuose laimėjo krikščionis demokratas Eduardo Frei Montalva, kuris pradėjo esmines reformas. Su šūkiu „Revoliucija ir Laisvė“ Frei adminstracija pradėjo vykdyti plačias socialines ir ekonominas programas, ypač švietimo, būsto, žemės ūkio srityje, įskaitant žemės ūkio darbininkų subūrimą į profesines sąjungas. 1967 m. Frei susidūrė su didėjančiu kairiųjų, kurie kaltino jų nepakankamomis reformomis, ir konservatorių, kurie manė kad reformos per radikalios, pasipriešinimu.
 
[[1970]] m. prezidento rinkimuose laimėjo [[Salvador Allende|Salvadoras Aljendė]]. Jis buvo marksistas gydytojas ir Čilės socialistų partijos narys ir kairiosios koalicijos "Liaudies vienybė" (isp.Unidad Popular) vadas. Ši koalicija ketino nacionalizuoti Čilės vario kasyklas, toliau vykdyti Čilės žemės reformą, perorganizuoti šalies ekonomiką. Iš karto po rinkimų JAV paskelbė nepritarimą ir ėmėsi ekonominių sankcijų.<ref name=CIA>{{cite web|url=http://www.gwu.edu/~nsarchiv/news/20001113/|title=Chile: 16,000 Secret Documents Declassified|year=2000|publisher=Chile Documentation Project, The National Security Archive|location=Washington, D.C.}}</ref> Pirmais metais ekonomikos ministro Pedro Vuskoviko planas buvo sėkmingas: 12% augo pramonė, 8,6% padidėjo BVP, o infliacija sumažėjo nuo 34,9% iki 22,1%. Nedarbas buvo tik 3,8%. Aljendė įšaldė kainas, padidino algas, nacionalizavo bankus, kasyklas. Tačiau [[1972]] m. Čilės eskudo infliacija buvo 140%. 1967 m. prasidėjusią ekonominę depresiją pagilino kapitalo pasitraukimas iš Čilės, mažėjančios privačios investicijos ir pinigų atsiėmimas iį nacionalizuotų bankų. Dėl infliacijos ir nustatytų kainų atsirado juodoji rinka, o prekės pradėjo dingti iš parduotuvių lentynų.
Vėlesnę politinę šalies raidą nutraukė [[Augustas Pinočetas|Augusto Pinočeto]] diktatūra, trukusi nuo 1973 iki 1990 m. Po to šalyje įsitvirtino demokratinis režimas.
 
Amerikos priešiškumas Aljendei kilo ne dėl jo socialistinių įsitikinimų, bet dėl baimės prarasti investicijas. Kasybos kompanijos per 50 metų buvo investavusios 1 milijardą dolerių ir pasiuntė į JAV 7,2 milijardo pelną.<ref>{{cite news|title=A Draconian Cure for Chile's Economic Ills?|date=January 12, 1976|agency=BusinessWeek}}</ref> CŽV vaizdavo Aljendę kaip būsimą sovietų diktatorių, nors pačios žvalgybos raportai teigė, kad jis nekelia grėsmės Čilės demokratijai.<ref>{{cite web|last1=Senate Select Committee on Intelligence Activities|title=Covert Action in Chile|url=https://www.archives.gov/declassification/iscap/pdf/2010-009-doc17.pdf|website=https://www.archives.gov/declassification/iscap/pdf/2010-009-doc17.pdf|accessdate=17 February 2015}}</ref> 1973 m. Čilės visuomenė buvo suskilusi į Aljendės šalininkus ir priešininkus. Tų metų [[birželio 29]] d. įvyko nesėkmingas karinis perversmas.<ref>{{cite web|url=http://foia.state.gov/Reports/HincheyReport.asp|title=CIA Activities in Chile|date=September 18, 2000|publisher=Hinchey Report|location=Washington, D.C.|access-date=April 12, 2009|archive-url=https://web.archive.org/web/20091020110606/http://foia.state.gov/Reports/HincheyReport.asp|archive-date=October 20, 2009|url-status=dead}}</ref> [[Rugsėjo 11]] d. armija nuvertė Aljendę, kuris nusišovė Prezidento rūmuose, kad nebūtų pagautas.<ref name=Allende>{{cite news|url=http://www2.eluniversal.com.mx/pls/impreso/noticia.html?id_nota=164983&tabla=notas |title=Admite hija de Allende suicidio de su padre |date=August 17, 2003 |newspaper=[[El Universal (Mexico City)|El Universal]] |location=Mexico City, Mexico |language=Spanish |url-status=dead |archiveurl=https://web.archive.org/web/20121014043246/http://www2.eluniversal.com.mx/pls/impreso/noticia.html?id_nota=164983&tabla=notas |archivedate=October 14, 2012 }}</ref> [[Augustas Pinočetas]] negrąžino valdžios civiliams ir Čilėje iki [[1990]] m. buvo karinė diktatūra. Daug dokumentų įrodo CŽV dalyvavimą perversme.<ref name="NSA-2000-9-19">Peter Kornbluh, [http://www.gwu.edu/~nsarchiv/news/20000919/ CIA Acknowledges Ties to Pinochet’s Repression Report to Congress Reveals U.S. Accountability in Chile], Chile Documentation Project, National Security Archive, September 19, 2000. Accessed online November 26, 2006.</ref> 2000 m. ji pripažino, kad Pinočetas buvo labiausiai mėgtama laternatyva Aljendei.<ref>[http://www.gwu.edu/~nsarchiv/NSAEBB/NSAEBB123/chile.htm The Kissinger Telcons: Kissinger Telcons on Chile], National Security Archive Electronic Briefing Book No. 123, edited by Peter Kornbluh, posted May 26, 2004. This particular dialogue can be found at [http://www.gwu.edu/~nsarchiv/NSAEBB/NSAEBB123/Box%2022,%20File%203,%20Telcon,%209-16-73%2011,50%20Mr.%20Kissinger-The%20Pres%202.pdf TELCON: September 16, 1973, 11:50 a.m. Kissinger Talking to Nixon]. Accessed online November 26, 2006.</ref>
 
Pirmais metais po perversmo chunta kankino, nužudė ar ištrėmė tūkstančius čiliečių. 1973 m. spalį Mirties karavanas nužudė 72 žmones.<ref>{{cite news|url=http://news.bbc.co.uk/2/hi/americas/850932.stm| work=[[BBC News]]|title=Flashback: Caravan of Death| accessdate=2008-05-02 | date=July 25, 2000}}</ref> Bent tūkstantis čiliečių buvo nužudyta per pirmus 6 mėnesius ir dar 2 tūkstančiai per kitus diktatūros metus.<ref>http://www.usip.org/library/tc/doc/reports/chile/chile_1993_toc.html</ref><ref>{{cite news|url=http://news.bbc.co.uk/2/hi/americas/1109861.stm |title=Finding Chile's disappeared |date=10 January 2001|work=[[BBC News]]|location=London, UK | accessdate=January 5, 2010}}</ref> Bent 29 tūkst. žmonių buvo įkalinta ir kankinta.<ref>{{cite news|url=http://www.elpais.com/solotexto/articulo.html?xref=20081203elpepudep_19&type=Tes |title=El campo de concentración de Pinochet cumple 70 años|date=12 April 2009|newspaper=[[El País]]|location=Madrid, Spain}}</ref> Apie 30 tūkstančių pabėgo iš Čilės.<ref>[http://news.bbc.co.uk/2/hi/americas/4050655.stm] Chile torture victims win payout</ref>
== Išnašos ==
{{reflist}}
{{Pietų Amerikos istorijos}}
{{Commons|Category:History of Chile|no=T}}