Armėnijos politinė sistema: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

13:25, 5 birželio 2020 versija

Šablonas:Infobox political system Armėnijos Respublika – parlamentinė atstovaujamoji valstybė. Jos vadovas – Armėnijos prezidentas , o Armėnijos ministras pirmininkas yra vyriausybės vadovas, de facto galingiausias šalies politikas. Armėnijoje vyrauja daugiapartinė sistema. Vykdomąją valdžią vykdo prezidentas ir vyriausybė, teisėkūros galią turi tiek vyriausybė, tiek parlamentas. ^[1] ^[2] ^[3]

Istorija

Maždaug mėnesį iki nepriklausomybės Armėnija buvo neilgai gyvavusios Užkaukazės Demokratinės Federacinės Respublikos dalis. Armėnijos Respublika, vėliau pavadinta Pirmąja Armėnijos Respublika, tapo nepriklausoma nuo Rusijos imperijos 1918 m. gegužės 28 d. Patyrusi didelil nuostolil per Turkijos invaziją į Armėniją bei po sovietų invazijos į Armėniją, Pirmosios Respublikos vyriausybė atsistatydino 1920 m. gruodžio 2 d. Sovietų Rusija atkūrė savo kontrolę armėnų gyvenamoje teritorijoje, kuri vėliau tapo Užkaukazės SFSR dalimi . Ši respublika buvo panaikinta 1936 m., o Armėnija tapo sajungine Sovietų Sąjungos respublika, vadinama Armėnijos SSR, kai kuriuose šaltiniuose – antrąja Armėnijos respublika.

Iširus Sovietų Sąjungai, 1991 m. Armėnijos referendume dauguma Armėnijos gyventojų balsavo už nepriklausomybę. 1991 m. spalį įvyko prezidento rinkimai, kuriuose 83 proc. balsų surinko Levon Ter-Petrosian, kuris po ankstesnių 1990 m. rinkimų, (kuriuose Nacionalinės demokratų sąjungos partija nugalėjo prieš Armėnijos komunistų partiją) buvo išrinktas Armėnijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Ter-Petrosianas buvo perrinktas 1996 m. Dėl visuomenės nepasitenkinimo ir demonstracijų prieš politiką Kalnų Karabacho atžvilgiu, prezidentas atsistatydino 1998 m. sausio mėn. ir jį pakeitė ministras pirmininkas Robertas Kočarianas, 1998 m. kovo mėn. išrinktas antruoju prezidentu. Po ministro pirmininko Vazgeno Sargsiano, parlamento pirmininko Kareno Demirčiano ir kitų šešių valstybės pareigūnų nužudymo per 1999 m. spalio 27 d. posėdį, parlamentą ištiko politinio nestabilumo laikotarpis, kurio metu opozicija, kuriai vadovavo buvusios Armėnijos nacionalinio judėjimo vyriausybės elementai, nesėkmingai bandė priversti Kočarianą atsistatydinti. 2000 m. gegužės mėn. Andranikas Margarianas kaip naujasis ministras pirmininkas pakeitė Aramą Sargsianą (nužudytojo Vazgeno Sargsiano brolį).

Po to, kai 2003 m. Kočarianas buvo perrinktas prezidentu, jam buvo pareikštas platus įtarimas dėl nesąžiningų rinkimų. Vėliau jis pasiūlė prieštaringai vertinamas konstitucijos pataisas dėl parlamento vaidmens, kurios buvo atmestos referendume kitą gegužę. Dėl tuo pačiu metu vykusių parlamento rinkimų Kočariano partija parlamente įgijo labai galingą poziciją. 2004 m. pradžioje sustiprėjo raginimai Kočarianui atsistatydinti iš prezidento pareigų, tūkstančiai demonstrantų išėjo į gatves reikalaudami referendumo dėl pasitikėjimo prezidentu.

Armėnijos vyriausybės oficialus tikslas yra vakarietiškos parlamentinės demokratijos sukūrimas. Vis dėlto, tarptautiniai stebėtojai abejoja Armėnijos parlamento ir prezidento rinkimų bei konstitucinio referendumo 1995– 2018 m. sąžiningumu, nurodydami balsavimo nesklandumus, rinkimų komisijos nebendradarbiavimą ir prastą darbą su rinkėjų sąrašais bei balsavimo vietomis. Armėnija laikoma viena demokratiškiausių valstybių Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje.

Žmogaus teisių laikymasis Armėnijoje yra nepastovus ir pasižymi trūkumais. Policijos brutalumas numanomai vis dar nuslepiamas, o liudininkai pažymi, kad kaltinamieji dažnai sumušami prisipažinimams išgauti; giminaičiams ir teisininkams juos trukdoma lankyti. Viešos demonstracijos paprastai vyksta be vyriausybės kišimosi, nors po vieno 2000 m. lapkričio mėn. opozicijos surengto mitingo, organizatorius buvo areštuotas ir įkalintas mėnesiui. Religijos laisvė ne visada ginama pagal galiojančius įstatymus. Netradicinil religijų išpažinėjai, ypač Jehovos liudytojai, kartais patiria priekabiavimą, kartais ir smurtą. Visos bažnyčios, išskyrus Armėnijos apaštalų bažnyčią, privalo būti vyriausybės registruotos, o atvertimas į kitą tikėjimą buvo uždraustas, nors nuo 1997 m. vyriausybė vykdė nuosaikesnę politiką. Armėnijos stojimo į Europos Tarybą metu valdžios sąžinės laisvės politika buvo liberalizuota.

Armėnija gali pasigirti gerais tautinių mažumų apsaugos pasiekimais, kurių atstovams (asirų, kurdų, rusų ir jazidų) parlamente skiriamos keturios vietos. Valdžia neriboja vidaus ar tarptautinių kelionių.

Tapimas parlamentine respublika

2015 m. gruodį šalyje surengtas referendumas, kuriuo buvo patvirtintas Armėnijos perėjimas iš pusiau prezidentinės į parlamentinę santvarką .

Dėl to iš prezidento buvo atimtos veto teisės, o prezidentas liko simboliniu valstybės vadovu,kurį kas septynerius metus renka parlamentas. Prezidentui neleidžiama būti jokios politinės partijos nariu, o pakartotinis dalyvavimas rinkimuose yra draudžiamas. ^[4]

Skeptikai konstitucijos reformą vertino kaip trečiojo prezidento Seržo Sargsiano bandymą išlaikyti valdžią tampant ministru pirmininku po antrosios prezidento kadencijos 2018 m. Šablonas:Office-table |President |Armen Sarkissian |Independent |9 April 2018 |- |Prime Minister |Nikol Pashinyan |Civil Contract |8 May 2018 |}

Įstatymų leidžiamoji valdžia

Vienerių rūmų Nacionalinė Asamblėja (Azgajin Žoghov) yra Armėnijos įstatymų leidžiamosios valdžios institucija.

Iki 2015 m. Armėnijos konstitucinio referendumo ją sudarė 131 narys, renkamas penkerių metų kadencijai – 41 narys vienmandatėse rinkimų apygardose ir 90 narių proporcinėje daugiamandatėje. ^[5] Proporcinio atstovavimo vietos Nacionalinėje asamblėjoje toms partijoms, kurių sąrašai gauna ne mažiau kaip 5% visų balsų skaičiaus.

Po 2015 m. referendumo parlamentarų skaičius sumažėjo iki 101 ir buvo panaikintos vienmandatės apygardos. ^[4]

Politinės partijos ir rinkimai

Šiuo metu taikomas 5% barjeras vienos partijos sąrašams ir 7% koalicijoms. ^[6]

Nepriklausomos institucijos

Nepriklausomos nuo trijų tradicinių valdžių yra šios institucijos, turinčios atskirtas galias ir atsakomybę: ^[7]

Korupcija

Politinė korupcija yra Armėnijos visuomenės problema. 2008 m. „Transparency International“ sumažino Armėnijos korupcijos suvokimo indeksą nuo 3,0 (2007) ^[8] iki 2,9 iš 10 (mažesnis balas reiškia labiau suvokiamą korupciją); Armėnija krito nuo 99-osios vietos 2007 m. iki 109-osios iš 180 tirtų šalių (panašaus lygio kaip Argentina, Belizas, Moldova, Saliamono Salos ir Vanuatu). ^[9] Nepaisant rinkimų ir partijų finansavimo įstatymų patobulinimų, korupcija išlieka bei įgyja naujų formų. ^[10]

Jungtinių Tautų vystymo programa Armėnijoje korupciją laiko „rimtu iššūkiu jos plėtrai“. ^[11]

Išnašos

↑ Shugart, Matthew Søberg (September 2005). „Semi-Presidential Systems: Dual Executive and Mixed Authority Patterns“ (PDF). Graduate School of International Relations and Pacific Studies. United States: University of California, San Diego. Suarchyvuotas originalas (PDF) 19 August 2008. Nuoroda tikrinta 13 October 2017. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba); Klaidinga |ref=harv (pagalba) {{cite journal}}: Tuščia citata (pagalba)
↑ Shugart, Matthew Søberg (December 2005). „Semi-Presidential Systems: Dual Executive And Mixed Authority Patterns“ (PDF). Graduate School of International Relations and Pacific Studies, University of California, San Diego. French Politics. 3 (3): 323–351. doi:10.1057/palgrave.fp.8200087. ISSN 1476-3427. OCLC 6895745903. Nuoroda tikrinta 13 October 2017. „Table 1 shows that dissolution power as a presidential initiative is rare in the contemporary president-parliamentary systems. In fact, only in Armenia may the president dissolve (once per year) without a trigger (e.g. assembly failure to invest a government).“ {{cite journal}}: Klaidinga |ref=harv (pagalba) {{cite journal}}: Tuščia citata (pagalba)
↑ Markarov, Alexander. Semi-Presidentialism in the Caucasus and Central Asia. London: Palgrave Macmillan UK. {{cite book}}: Klaidinga |ref=harv (pagalba)
↑ ^4,0 ^4,1 „Majority of Voters Support Armenia's Constitutional Reform“. Sputnik. 7 December 2015. Nuoroda tikrinta 19 December 2016.
↑ https://armenianweekly.com/2015/12/07/constitutional-amendments-approved/
↑ https://opendemocracy.net/od-russia/emil-sanamyan/running-for-tsar-armenia-s-gagik-tsarukyan {{cite web}}: Tuščia citata (pagalba)
↑ http://www.atb.am/en/armenia/country/
↑ Global Corruption Report 2008, Transparency International, Chapter 7.4, p. 225.
↑ https://web.archive.org/web/20090311002755/http://www.transparency.org/news_room/in_focus/2008/cpi2008/cpi_2008_table
↑ Global Corruption Report 2008, Transparency International, Chapter 7, p. 122.
↑ "Strengthening Cooperation between the National Assembly, Civil Society and the Media in the Fight Against Corruption", Speech by Ms. Consuelo Vidal, (UN RC / UNDP RR), April 6, 2006.

Išorinės nuorodos

Global Integrity Report: Armenia has information on anti-corruption efforts
Petrosian, David: "The Political System of Armenia: Form and Content" in the Caucasus Analytical Digest No. 17
https://web.archive.org/web/20180523075014/http://www.coc.am/LegislationEng.aspx
https://web.archive.org/web/20170519193353/http://www.coc.am/files/legislation/COCLawArm.pdf
http://www.par parlamentas.am

v • a • r

Europos šalių politinės sistemos

v • a • r

Azijos šalių politinės sistemos

[Shugart2005-Draft-1] Shugart, Matthew Søberg (September 2005). „Semi-Presidential Systems: Dual Executive and Mixed Authority Patterns“ (PDF). Graduate School of International Relations and Pacific Studies. United States: University of California, San Diego. Suarchyvuotas originalas (PDF) 19 August 2008. Nuoroda tikrinta 13 October 2017. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba); Klaidinga |ref=harv (pagalba) {{cite journal}}: Tuščia citata (pagalba)

[Shugart2005-2] Shugart, Matthew Søberg (December 2005). „Semi-Presidential Systems: Dual Executive And Mixed Authority Patterns“ (PDF). Graduate School of International Relations and Pacific Studies, University of California, San Diego. French Politics. 3 (3): 323–351. doi:10.1057/palgrave.fp.8200087. ISSN 1476-3427. OCLC 6895745903. Nuoroda tikrinta 13 October 2017. „Table 1 shows that dissolution power as a presidential initiative is rare in the contemporary president-parliamentary systems. In fact, only in Armenia may the president dissolve (once per year) without a trigger (e.g. assembly failure to invest a government).“ {{cite journal}}: Klaidinga |ref=harv (pagalba) {{cite journal}}: Tuščia citata (pagalba)

[Markarov2016-3] Markarov, Alexander. Semi-Presidentialism in the Caucasus and Central Asia. London: Palgrave Macmillan UK. {{cite book}}: Klaidinga |ref=harv (pagalba)

[Sputnikreform-4] 4,0 ^4,1 „Majority of Voters Support Armenia's Constitutional Reform“. Sputnik. 7 December 2015. Nuoroda tikrinta 19 December 2016.

[5] ttps://armenianweekly.com/2015/12/07/constitutional-amendments-approved/

[6] ttps://opendemocracy.net/od-russia/emil-sanamyan/running-for-tsar-armenia-s-gagik-tsarukyan {{cite web}}: Tuščia citata (pagalba)

[7] ttp://www.atb.am/en/armenia/country/

[TI-GCP-2008-p225-8] Global Corruption Report 2008, Transparency International, Chapter 7.4, p. 225.

[2008-CPI-Table-9] ttps://web.archive.org/web/20090311002755/http://www.transparency.org/news_room/in_focus/2008/cpi2008/cpi_2008_table

[10] Global Corruption Report 2008, Transparency International, Chapter 7, p. 122.

[11] "Strengthening Cooperation between the National Assembly, Civil Society and the Media in the Fight Against Corruption", Speech by Ms. Consuelo Vidal, (UN RC / UNDP RR), April 6, 2006.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]