Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 7:
1940 m. birželio 15 d. po ultimatyvaus reikalavimo, Lietuva pateko į [[Tarybų Sąjunga|Sovietų Sąjungos]] sudėtį. Prasidėjo intensyvi sovietizacija. Buvo uždrausta opozicija, jos spauda, organizacijos, apriboti bet kokie ryšiai su užsieniu. Suorganizuoti prievartiniai rinkimai į Liaudies seimą ir suklastoti jų rezultatai. Imtasi turto nacionalizacijos ir gyventojų deportacijos. Šiuos procesus 1941 m. birželio 22 d. sustabdė karo veiksmų pradžia tarp SSRS ir Vokietijos. Prasidėjo naujas okupacinis laikotarpis. Nacionalizuotas turtas gyventojams nebuvo grąžintas. Dalis jų priversti kariauti vokiečių pusėje arba išvežti darbams į [[Vokietija|Vokietiją]]. Žydų tautybės piliečiai suvaryti į getus ir palaipsniui naikinami juos sušaudant arba išsiunčiant į koncentracijos stovyklas. 1944 m. liepos–spalio mėn. SSRS vėl užėmė Lietuvą. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Vėl atnaujinti masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą, vykdomi iki [[Josifas Stalinas|Stalino]] mirties 1953 m. Įsitvirtino komunistų diktatūra. Iš [[Maskva|Maskvos]] į Lietuvą buvo siunčiami režimui lojalūs valdininkai<ref>Lietuvos TSR istorija, t. 4, Vilnius, 1947.</ref>. Iš gyventojų vėl buvo atimamas visas jų turtas paliekant tik pačius būtiniausius daiktus<ref>Lietuvos kovų ir kančių istorija. Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941; 1944–1953 m. Sovietinės okupacija valdžios dokumentuose, red. A. Tyla, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1995.</ref>. Intensyvinant sovietizaciją, 1947 m. imtasi gyventojų prievartinio varymo į [[Kolūkis|kolūkius]]<ref>Navickas K., Socialistinės visuomenės susiformavimas ir raida Tarybų Lietuvoje, 1940-1980, Vilnius, 1990.</ref>. Pastarieji buvo kuriami turtingų ūkininkų valdose. Patys ūkininkai buvo ištremiami, o jų turėti ūkiniai pastatai virsdavo kolūkių fermomis. Į jas buvo suvedami aplinkinių valstiečių gyvuliai. Kadangi kolūkiai turėjo sumokėti dideles ūkio produktų normas valstybei – kolūkiečiai skurdo. Jiems nebuvo leidžiama išsikelti į miestus, mat neturėjo asmens dokumentų. Atlyginimas už darbą jiems dažniausiai mokėtas ne produktais, o pinigais.
==Neteisiklingas tekstas==
▲Antroji sovietinė okupacija buvo paženklinta ginkluota [[Rezistencija|Lietuvos gyventojų rezistencija]]. Ji vyko 1944–1953 m. Dešimt metų vykęs ginkluotas pasipriešinimas, dar vadinamas partizaniniu karu, yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal įvairius aspektus: trukmę (beveik 10 metų), visuotinumą (per visą laikotarpį aktyvių ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų) ir lietuvių partizanams nepalankų jėgų santykį. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų. Rezistencijos dalyviai siekė atkurti demokratinę, nepriklausomą Lietuvos valstybę. Taip pat buvo norima sunaikinti šalyje įsitvirtinantį komunizmą. Stengtasi grąžinti tautines vertybes ir varžomą religinę laisvę. Partizanais tapdavo įvairių amžiaus grupių ir išsilavinimo bei socialinio sluoksnio asmenys. Į miškus išeiti ir priešintis ginklu šiuos asmenis privertė okupacinės sovietų valdžios vykdoma politika. Pirmieji partizanų būriai pradėjo kurtis 1944 m. vasaros pabaigoje, o vėliau būrėsi į didesnius organizacinius vienetus: formavosi rinktinės, apygardos, sritys. Buvo siekiama suvienyti okupuotoje Lietuvoje veikusias karines teritorines partizanų struktūras, įsteigti organizaciją, kuri politinėmis ir karinėmis priemonėmis kovotų už šalies išlaisvinimą, bei sudaryti bendrą politinę ir karinę ginkluotojo pasipriešinimo vadovybę<ref>http://www.partizanai.org/failai/pdf/partizanu-kovos.pdf</ref>. Ginkluota rezistencija skirstoma į tris etapus. Pirmasis prasidėjo 1944 m. vasarą ir truko iki 1946 m. vasaros. Jo metu kūrėsi dideli būriai, tačiau nebuvo vieningos organizacijos. Vyko dažni kariniai susirėmimai su [[Raudonoji armija|Raudonąja armija]]. Antras etapas apėmė 1946 m. vasarą – 1948 m. pabaigą. Tuo metu susiformavo partizanų organizacinė struktūra, būriai susmulkėjo iki 5-15 asmenų, gyvenančių bunkeriuose. Naudota pogrindinė kovos taktika, organizuoti netikėti išpuoliai. Trečiais etapas 1949 m. – 1953 m. pabaiga. Jo metu buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis, vadovaujamas [[Jono Žemaičio-Vytauto vyriausioji vadavietė|Jono Žemaičio – Vytauto]]. Būriai sumažėjo iki 3-5 asmenų, retai vyko atviri susirėmimai, dažniausiai naudotas sabotažas ir teroras<ref>Bernardas Gailius, Partizanai tada ir šiandien, Vilnius, 2006.</ref>. [[Vaizdas:Lithuanian Partisans Declaration of February 16, 1949 (original).jpg|left|180px|thumb|Deklaracijos originalas]]
== Susitikimas Minaičiuose ==
| |||