Dominikos Respublikos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

Ispanijos valdžia Santo Dominge buvo silpna. [[Simón Bolívar|Simono Bolivaro]] ir jo rėmėjų atvykimas į Haitį [[1815]] m. neramino Santo Domingo valdžią. [[1820]] m. armijos maištas Ispanijoje grąžino liberalią konstituciją. Tai nepatiko Santo Domingo administracijai ir [[1821]] m. [[José Núñez de Cáceres|Chosė Nunjesas de Kasersas]] paskelbė [[Ispanų Haičio Respublika|Ispanų Haičio Respubliką]]. Jis siekė šalį sujungti su [[Didžioji Kolumbija|Didžiąja Kolumbija]], nes bijojo Haičio ar Ispanijos intervencijos. Nesibaigus deryboms Haičio kariai, vadovaujami [[Jean Pierre Boyer|Žano Piero Bojero]], įsiveržė ir užėmė šalį.

Dominikos gyventojai 22 metus trukusią Haičio okupaciją prisimena kaip brutalią karinę diktatūrą. [[Haitiečiai]] apribojo ispanų kalbos naudojimą, uždraudė tokias vietines tradicijas kaip gaidžių peštynės, įvedė karinę tarnybą ir nevykusiai mėgino auginti eksportui skirtus grūdus. Visa tai sustiprino Santo Domingo gyventojų tikėjimą, kad jie skiriasi nuo haitiečių. Be to Haičio konstitucija uždraudė baltiesiems būti žemės savininkais. Daugelis netekę žemių baltųjų išvyko į Ispanijos kolonijas Kubą, Puerto Riką ar nepriklausomą Didžiąją Kolumbiją. Juos taip pat išvykti skatino Haičio pareigūnai, kurie įsigijo jų žemes. Katalikų bažnyčia buvo siejama su vergvaldžiais prancūzais, kurie išnaudojo juodaodžius prieš revoliuciją, tad Bažnyčios turtas buvo konfiskuotas. Užsienio dvasininkai buvo deportuoti, o likusiems buvo draudžiama bendrauti su Vatikanu. Santo Domingo universitetas, seniausias Amerikoje, buvo uždarytas dėl studentų, dėstytojų ir lėšų trūkumo. Už Haičio nepriklausomybės pripažinimą Prancūzija reikalavo 150 mln. frankų (vėliau sumažinta iki 60 mln.) kaip kompensacijos vergvaldžiams. Norėdamas sumokėti šią didelę sumą Haitis smarkiai apmokestino rytinę salos dalį. Kadangi vyriausybė negalėjo aprūpinti armijos, ji plėšikavo. Kaimo vietovėse Haičio administracija nebuvo efektyvi. Okupacija labiausiai jautėsi sostinėje Santo Dominge ir čia kilo nepriklausomybės judėjimas.

 

 

[[1861]] m. diktatoriumi tapęs [[Pedro Santana]] perdavė bankrutavusią šalį Ispanijai, siekdamas išvengti naujų Haičio antpuolių. Jis gavo grafo titulą ir iš pradžių buvo paskirtas Dominikos valdytoju, bet ispanai atėmė iš jo valdžią ir privertė atsistatydinti 1862 m. Prekybos apribojimai, mulatų daugumos diskriminacija ir naujo archivyskupo Bienvenido Monzóno nepopuliari kampanija prieš nesantuokinius ryšius, atsiradusius nutūkus ryšiams su Vatikanu, sukėlė didelį nepasitenkinimą ispanų valdžia. Archivyskupas persekiojo [[Laisvieji masonai|laisvuosius masonus]], neprileisdavo prie komunijos, kol jie neatsižadėdavo savo praktikų. Taip pat kentėjo protestantai, kurių bažnyčios buvo perimtos, konfiskuotos ar sudegintos. Daugelis jų svarstė persikelti į haitį, kur buvo daugiau religinės laisvės.

[[1863]] m. [[rugpjūčio 16]] d. kilo karas, kai Santjage buvo įkurta laikinoji vyriausybė. Miesto ispanų įgula buvo apsupta sukilėlių ir po ilgos kovos pasitraukė į Puerto Platos tvirtovę, praradę 1300 vyrų.<ref>{{cite news|title=OUR HAVANA CORRESPONDENCE.; Later News from St. Domingo Details of the of Santiago de los Caballeros of the Spanish Troops with Heavy Loss From Venezuela.|url=https://www.nytimes.com/1863/10/09/news/our-havana-correspondence-later-st-domingo-details-seige-santiago-de-los.html?pagewanted=all|work=The New York Times|date=October 9, 1863}}</ref> Sukilėliai visiškai nusiaubė Santjagą, o 600 ispanų karių juos išvijo po kelių dienų. Visi Kuboje ir Puerto Rike buvę ispanų kariai bei 8000 iš Europos buvo nusiųsti į Dominiką. Ispanų laivynas kontroliavo jūrą ir be kliūčių plukdė karius aplink salą. Karui besitęsiant vis dažniau kildavo neišprovokuoti incidentai prieš juodaodžius dominikiečius. 1864 m. pradžioje ispanai buvo netekę dėl partizaninio karo 1000 karių mūšiuose ir 9000 dėl ligų. Kolonijinė vyriausybė skatino karalienę Izabelę atsisakyti Dominikos, bet tarp sukilėlių buvo suirutė ir jie negalėjo pareikšti savo pageidavimų. Pirmą laikinajį prezidentą Chosé Antonijų Salcedą nuvertė generolas nuvertė Gasparas Polankas. Jį po trijų mėnesių nuvertė Antonijus Pimentelas. Tvarką bandė įvesti nacionalinis susirinkimas 1865 m., kuris priėmė naują konstituciją. Deja, centrinė vyriausybė buvo bejėgė prieš regionų [[Kaudiljas|kauldiljus]].

 

 

1865-1879 m. Dominikoje 21 kartą pasikeitė vyriausybė, įvyko apie 50 sukilimų. Haitis buvo politinių tremtinių prieglobstis ir sukilimų organizavimo bazė. Haičio vyriausybė dažnai rėmė įvairius sukilėlius. Konflikto metu atsirado dvi partijos. Raudonoji partija (isp. ''Partido Rojo'') atstovavo pietų stambiems gyvūlių augintojams ir medienos eksportuotojams, Santo Domingo vidurinei klasei. Jai vadovavo prezidentas [[Buenaventura Báez|Buenaventura Baesas]], kuris siekė, kad Dominika būtų prijungta prie [[JAV]] ir taptų jos valstija, tačiau šis planas nebuvo įgyvendintas. Mėlynoji partija (isp. ''Partido Azul'') atstovavo šiaurės tabako augintojams ir pirkliams. Tai buvo liberali ir nacionalistinė organizaciją, kuriai vadovavo [[Gregorijus Luperonas]]. Maža ir korumpuota nacionalinė armija neprilygo kauldiljų surinktiems būriams, kuriuos sudarė bežemiai plantacijų darbininkai ir vargšai valstiečiai. Kai nekovodavo karuose, jie plėšikaudavo.

 

== XX amžius ==