Dominikos Respublikos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 61:
[[1861]] m. diktatoriumi tapęs [[Pedro Santana]] perdavė bankrutavusią šalį Ispanijai, siekdamas išvengti naujų Haičio antpuolių. Jis gavo grafo titulą ir iš pradžių buvo paskirtas Dominikos valdytoju, bet ispanai atėmė iš jo valdžią ir privertė atsistatydinti 1862 m. Prekybos apribojimai, mulatų daugumos diskriminacija ir naujo archivyskupo Bienvenido Monzóno nepopuliari kampanija prieš nesantuokinius ryšius, atsiradusius nutūkus ryšiams su Vatikanu, sukėlė didelį nepasitenkinimą ispanų valdžia. Archivyskupas persekiojo [[Laisvieji masonai|laisvuosius masonus]], neprileisdavo prie komunijos, kol jie neatsižadėdavo savo praktikų. Taip pat kentėjo protestantai, kurių bažnyčios buvo perimtos, konfiskuotos ar sudegintos. Daugelis jų svarstė persikelti į haitį, kur buvo daugiau religinės laisvės.
[[1863]] m. [[rugpjūčio 16]] d. kilo karas, kai Santjage buvo įkurta laikinoji vyriausybė. Miesto ispanų įgula buvo apsupta sukilėlių ir po ilgos kovos pasitraukė į Puerto Platos tvirtovę, praradę 1300 vyrų.<ref>{{cite news|title=OUR HAVANA CORRESPONDENCE.; Later News from St. Domingo Details of the of Santiago de los Caballeros of the Spanish Troops with Heavy Loss From Venezuela.|url=https://www.nytimes.com/1863/10/09/news/our-havana-correspondence-later-st-domingo-details-seige-santiago-de-los.html?pagewanted=all|work=The New York Times|date=October 9, 1863}}</ref> Sukilėliai visiškai nusiaubė Santjagą, o 600 ispanų karių juos išvijo po kelių dienų. Visi Kuboje ir Puerto Rike buvę ispanų kariai bei 8000 iš Europos buvo nusiųsti į Dominiką. Ispanų laivynas kontroliavo jūrą ir be kliūčių plukdė karius aplink salą. Karui besitęsiant vis dažniau kildavo neišprovokuoti incidentai prieš juodaodžius dominikiečius. 1864 m. pradžioje ispanai buvo netekę dėl partizaninio karo 1000 karių mūšiuose ir 9000 dėl ligų. Kolonijinė vyriausybė skatino karalienę Izabelę atsisakyti Dominikos, bet tarp sukilėlių buvo suirutė ir jie negalėjo pareikšti savo pageidavimų. Pirmą laikinajį prezidentą Chosé Antonijų Salcedą nuvertė generolas nuvertė Gasparas Polankas. Jį po trijų mėnesių nuvertė Antonijus Pimentelas. Tvarką bandė įvesti nacionalinis susirinkimas 1865 m., kuris priėmė naują konstituciją. Deja, centrinė vyriausybė buvo bejėgė prieš regionų [[Kaudiljas|kauldiljus]].
[[1863]] m. [[rugpjūčio 16]] d. kilo karas, kai Santjage buvo įkurta laikinoji vyriausybė. Dominikiečius parėmė Haitis, bijodamas Ispanijos įsigalėjimo pašonėje. [[1865]] m. Ispanija atsitraukė, tačiau šalyje neramumai tęsėsi, vyko kova dėl valdžios, represijos. Prezidentas [[Buenaventura Báez|Buenaventura Baesas]] siekė, kad Dominika būtų prijungta prie [[JAV]] ir taptų jos valstija, tačiau šis planas nebuvo įgyvendintas.▼
[[1865]] kovą Ispanijos karalienė anuliavo Dominikos aneksiją ir paskutiniai jos kariai paliko salą liepos mėnesį.<ref>http://lcweb2.loc.gov/cgi-bin/query/r?frd/cstdy:@field(DOCID+do0017)</ref> Per karą žuvo 7000 dominikiečių.<ref name=Routledge/>{{cite book|title=Peasants and Religion: A Socioeconomic Study of Dios Olivorio and the Palma Sola Religion in the Dominican Republic|page=569}}</ref> Naujos vyriausybės santykiai su Haičiu buvo įtemti, nes jo prezidentas Fabrė Žefraras neparėmė kaimynų nepriklausomybės bijodamas ispanų.<ref>{{cite book|title=Historical Dictionary of Haiti|page=118}}</ref>
▲
== XX amžius ==
| |||