Dominikos Respublikos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 1:
{{Karibų istorija}}
'''Dominikos Respublikos istorija''' apima laikotarpį nuo ispanų atvykimo iki šių laikų.
 
== Ispanų atvykimas ==
Apie [[VI a.]] vid. į Espanjolos salą atsikraustė [[aravakai|aravakų]] gentis [[tainai]], išstūmę ligtolinius gyventojus. Iki [[XV a.]] didžiąją dalį [[Karibų salos|Karibų salų]] užėmė [[karibai]] ir privertė tainus traukti į [[Haitis (sala)|Espanjolą]]. Tainai salą vadino Kiskėja (''Quisqueya'', (Visų„Visų žemių motinamotina“) ir Ajičiu (''Ayiti'', (Aukštų„Aukštų kalnų šalisšalis“). Atvykus ispanams sala buvo padalinta į 5 sritis, valdomas vadų: MariénMarieno, MaguáMagvos, MaguanaMagvanos, JaraguaCharagvos ir HigüeyHigvėjaus.
 
[[1492]] m. [[gruodžio 5]] d., savo pirmosios kelionės į Ameriką metu, [[Kristupas Kolumbas]] išsilaipino saloje. Jis salą paskelbė Ispanijos karūnos valda ir pavadino ''La Española''. [[1493]]  m. antros kelionės metu Kolumbas įkūrė La Isabelos gyvenvietę šiaurinėje salos dalyje. Gyvenvietė vos nežlugo dėl bado ir ligų ir buvo apleista [[1496]]  m.
 
[[1496]] m. Kristupo brolis [[Bartolomėjus Kolumbas]] saloje įkūrė La Nueva Isabela gyvenvietę, kuri buvo pervadinta [[Santo Domingas|Santo Domingu]] [[1995]]  m. – pirmą nuolatinę europiečių gyvenvietę Naujajame pasaulyje. Sala ([[Santo Domingo generalkapitonija]]) tapo placdarmu tolesnėms ispanų ekspedicijoms po Ameriką. Santo Dominge buvo pastatyta pirmoji katedra Naujajame pasaulyje. Prieš išvykdami į savo užkariavimus čia gyveno ir dirbo [[Hernán Cortés|Heranas Kortesas]] ir [[Francisco Pizarro|Fransiskas Pisaras]].
 
Kaonabas, Maguanos vadas, užpuolė Kolumbą [[1493]]  m. [[sausio 13]] d. Sužeidę kelis ispanus strėlėmis indėnai sustabdė atsargų rinkimą Kolumbo kelionei atgal į Ispaniją. Kaonabas puolė antrą kartą ir sudegino Kolumbo pastatytą tvirtovę, nužudė keturiasdešimt ispanų. Per paskutinę Kolumbo kelionę [[1495]]  m. tainų vadai GuarioneksasGvarioneksas, Kaonabas ir kiti surinko 10 tūkst. indėnų armiją, bet vis tiek buvo nugalėti Vega Realo mūšyje. Tai lėmė geresni ispanų ginklai.
 
[[1497]]  m. ispanai pagavo GuarioneksąGvarioneksą ir Kaonabą per jų nesėkmingą ataką ir išplukdė juos į Ispaniją. Abu mirė kelionės metu. [[1494]]–[[1496]]  m. žuvo 100 tūkst. tainų. Pusė jų nusižudė badaudami, nušokę nuo uolų, nusinuodiję ir kitais būdais.<ref>{{cite book|last1=Clodfelter|first1=Micheal|title=Warfare and Armed Conflicts: A Statistical Encyclopedia of Casualty and Other Figures, 1492–2015|date=2017|publisher=McFarland|location=Jefferson, North Carolina|page=32|edition=4th}}</ref> Indėnai tainai greitai nyko dėl europiečių atneštų ligų, sunkių darbo sąlygų aukso kasyklose ir plantacijose, ginkluotų konfliktų. [[1508]]  m. jų buvo likę tik 60 tūkst.<ref name="Hartlyn1998">{{cite book |title=The Struggle for Democratic Politics in the Dominican Republic |last=Hartlyn |first=Jonathan |authorlink= |coauthors= |year=1998 |publisher=University of North Carolina Press |location=Chapel Hill |isbn=0-8078-4707-0 |page=26 }}</ref>
 
[[1497]] m. ispanai pagavo Guarioneksą ir Kaonabą per jų nesėkmingą ataką ir išplukdė juos į Ispaniją. Abu mirė kelionės metu. [[1494]]–[[1496]] m. žuvo 100 tūkst. tainų. Pusė jų nusižudė badaudami, nušokę nuo uolų, nusinuodiję ir kitais būdais.<ref>{{cite book|last1=Clodfelter|first1=Micheal|title=Warfare and Armed Conflicts: A Statistical Encyclopedia of Casualty and Other Figures, 1492–2015|date=2017|publisher=McFarland|location=Jefferson, North Carolina|page=32|edition=4th}}</ref> Indėnai tainai greitai nyko dėl europiečių atneštų ligų, sunkių darbo sąlygų aukso kasyklose ir plantacijose, ginkluotų konfliktų. [[1508]] m. jų buvo likę tik 60 tūkst.<ref name="Hartlyn1998">{{cite book |title=The Struggle for Democratic Politics in the Dominican Republic |last=Hartlyn |first=Jonathan |authorlink= |coauthors= |year=1998 |publisher=University of North Carolina Press |location=Chapel Hill |isbn=0-8078-4707-0 |page=26 }}</ref>
== XVI amžius ==
[[ImageVaizdas:Enriquillo Statue Santo Domingo.jpg|right|thumb|Enrikilo statula.]]
Dėl darbo jėgos trūkumo Ispanijos karalius [[1501]]  m. leido atvežti vergus iš Afrikos ir pirmiejįpirmieji jų atvyko [[1503]]  m. iš Lisabonos, Vakarų Afrikos pakrantės ar buvo gimę Ispanijoje. [[1510]]  m. iš Ispanijos atvyko 250 juodaodžių vergų. Po aštuonių metų atvyko vergai, gimę Afrikoje.
 
[[1517]]  m. tainų vadas Enrikilas pradėjo partizaninį karą tarp kolonistų ir tainų bei pabėgusių vergų. Jis niokojo plantacijas, žudė ispanus ir pasiimdavo su savimi vergus. Tryliką metų trukęs sukilimas ispanams kainavo 40 tūkst. pesų. Karalius paskyrė generolą FranciskąFransiską de Barionuevą numalšinti sukilimą. Generolas bandė derėtis, nes matė, kad smurtas neduoda laukto rezultato. Sudarytos sutarties ispanai iki galo neįvykdė EnrikiluiEnrikiljui mirus nuo tuberkuliozės.
 
[[1521]]  m. įvyko pirmasis ginkluotas vergų sukilimas. Kalėdų vakarą 200 vergų pabėgo iš [[Diegas Kolumbas|Diego Kolumbo]] plantacijos ir patraukė link [[Asua|Asuos]]. Pakeliui prie jų prisidėjo kiti vergai, buvo sudegintos kelios plantacijos, nužudyti keli ispanai. Kolumbas juos vijosi su nedidele armija ir prireikė kelių susirėmimų sukilimui numalšinti.
 
XVI a. viduryje saloje gyveno 7 tūkst. pabėgusių vergų. Bahoruko kalnai buvo pagrindinė jų slapstymosi vieta. Jie puldinėjo ispanus. [[1546]]  m. vergas Diegas de GuzmanasGusmanas vadovavo sukilimui San Chuan de la Maguanos srityje, o po to pabėgo į Bahoruko kalnus. Pagavus GuzmanąGusmaną, jis buvo žiauriai nužudytas kaip daugelis jo rėmėjų. Ilgiausiai truko Sebastijano Lembos sukilimas. Su keturiais šimtais juodaodžių jis 15 metų puldinėjo ispanų miestus ir plantacijas. [[1548]]  m. jis buvo pagautas ir nužudytas, bet puldinėjimai tęsėsi. [[1560]]  m. kolonija neturėjo pinigų sumokėti kariams, kad būtų persekiojami pabėgę vergai. Salos ekonomikai didelį smūgį sudavė ispanų vadžia, perkėlusi privalomą prekybos laivų sustojimo vietą iš Santo Domingo į [[Havana|Havaną]]. [[Santjago de los Kabaljerosas]] ir [[La Vega]] buvo sugriauti žemės drebėjimo [[1564]]  m.
 
Po užkariavimų Amerikos žemyne Espanjola greitai smuko. Daug kolonistų išvyko į Peru ir Meksikos sidabro kasyklas, o nauji atvykėliai iš Ispanijos saloje nesustodavo. Žemės ūkis smuko, vergų importas sumažėjo. Kadangi baltieji, juodaodžiai ir tainų palikuonys vienodai skurdo, tai silpnino rasinę hierarchiją. Šios grupės pradėjo maišytis. Išskyrus Santo Domingą, kuris legaliai eksportavo, kiti salos uostai laikėsi iš kontrabandos. Toliau nuo pakrantės gyventojai vertėsi gyvulininkyste.
 
[[1586]]  m. anglų piratas [[Francis Drake]] užėmė San Domingo miestą ir gavo iš ispanų išpirką už jo sugrąžinimą. Trečdalis miesto buvo sugriauta, beveik visi religiniai, administraciniai ir kariniai pastatai buvo apgadinti ar sugriauti. [[1592]]  m. piratas Kristoferis Niuportas užėmė ir nusiaubė Asuos miestą.<ref>{{cite book|title=The History and Present Condition of St. [Santo] Domingo, Volume 1|page=44}}</ref> [[1595]]  m. ispanai dėl olandų sukilimo uždraudė jų laivams atvykti į Ispanijos uostus. Nebegaudami druskos silkių pramonei, daug olandų laivų atvyko į Ameriką, kur kolonistai mielai su jais prekiavo.
 
== XVII amžius ==
[[1605]]  m. ispanai nusprendė perkelti Espanjolos šiaurinės ir vakarinės pakrantės kolonistus arčiau Santo Domingo, nes buvo nepatenkinti jų prekyba su olandais ir anglais. Per šį perkėlimą daugiau nei pusė kolonistų mirė nuo bado ir ligų. 100 tūkst. galvijų buvo palikta, pabėgo daug vergų. Ispanų kariai sunaikino 5 iš 13 salos gyvenviečių. Daug kolonistų kovojo, bėgo į džiungles ar įsėdo į atvykusius olandų laivus.
 
Ispanų atsitraukimas iš šiaurinės salos dalies atvėrė kelią prancūzų [[Bukanierius|bukanieriams]], kurių bazė buvo [[Tortuga]], įkurti gyvenvietes XVII a. viduryje. Nors ispanai jas sugriovė kelis kartus, prancūzai grįždavo ir jas atstatydavo. [[1664]]  m. įkurta Prancūzų Vakarų Indijos kompanija parodė Prancūzijos planus kolonizuoti Vakarų Espanjolą. Kitus trisdešimt metų prancūzų ir ispanų kolonistai su pertraukomis kovojo. Dėl karo Europoje Ispanija negalėjo Santo Dominge laikyti pakankamai karių, kad galėtų valdyti visą salą. [[1697]]  m. Rysviko sutartimi Prancūzijai atiteko vakarinis salos trečdalis, kur buvo sudaryta [[Sen Domingo kolonija]] (dab. [[Haitis]]).
 
[[1655]]  m. [[Oliver Cromwell|Oliveris Kromvelis]] pasiuntė admirolą Viljamą Peną užimti Santo Domingą. 400–600 ispanų atrėmė 9000 anglų. Tačiau anglai užėmė Jamaiką. Ispanija norėjo pasinaudoti San Domingu kaip svarbiausia karine baze, kad išvytų kitų šalių kolonistus, bet buvo per daug nusilpusi dėl karų.
 
== XVII amžius ==
[[Burbonai]] pakeitė [[Habsburgų dinastija|Habsburgus]] Ispanijos soste [[1700]]  m. ir pradėjo ekonomines reformas, kurios palaipsniui atgaivino Santo Domingą. Ispanija liberalizavo prekybą su kolonijomis ir tarp kolonijų. Amžiaus vyduryje šiaurinė salos dalis buvo apgyvendinta emigrantų iš [[Kanarų salos|Kanarų salų]]. CibaoSibao regione jie pradėjo auginti [[tabakas|tabaką]], vergų importas buvo atnaujintas. Santo Domingo gyventojų skaičius išaugo nuo 6 tūkst. [[1737]]  m. iki 125 tūkst. [[1790]]  m. Iš jų 40 tūkst. buvo baltieji žemės savininkai, 25 tūkst. buvo laisvi mulatai ir 60 tūkst. - – vergai. Tačiau kolonija buvo skurdi ir apleista, ypač palyginus su prancūzų valdoma salos dalimi, kuri buvo turtingiausia kolonija Amerikoje, o joje gyveno 500 tūkst. žmonių.
 
[[Austrijos įpėdinystės karas|Dženkinso ausies karas]] kilo tarp Didžiosios Britanijos ir Ispanijos [[1739]]  m. Ispanų piratai iš Santo Domingo pradėjo naršyti Karibų regioną ir tai darė iki amžiaus pabaigos. Jie puldinėjo užsienio uostus, kenkdami prekybai su Britanija ar Niujorku. Pavogtos prekės buvo parduodamos Santo Domingo uostuose. Iš piratavimo gautas pelnas pagyvino ekonomiką ir iš Europos atvyko daugiau žmonių.<ref>{{cite book|last1=Ricourt|first1=Milagros|title=The Dominican Racial Imaginary: Surveying the Landscape of Race and Nation in Hispaniola|date=2016|publisher=Rutgers University Press|page=57}}</ref>
 
Sumažėjus prekybos apribojimams prancūziškoji Espanjolos dalis dapotapo pagrindine ispanų kolonijos jautienos, medienos, odos ir tabako rinka. Kilus [[Haičio revoliucija]]i turtingi miesto ispanai, susiję su kolonijine administracija pabėgo, o kaimiečiai gyvulių augintojai (isp. ''hateros'') liko, nors prarado pagrindinę rinką nutrūkus prekybai su prancūzų kolonija. Nors ispanų kolonijoje gyveno tik ketvirtis žmonių palyginus su prancūzų Santo Domingu, tai nesutrukdė ispanų karaliui įsiveržti [[1793]]  m. Ispanai stengėsi pasinaudoti [[Didžioji Prancūzijos revoliucija|Prancūzijos revoliucijos]] sukeltu chaosu.<ref>{{cite book|last1=Scheina|first1=Robert L.|title=Latin America's Wars: Volume 1|date=2003|publisher=Potomac Books}}</ref> Prancūzai sustabdė ispanus prie [[Port o Prensas|Port o Prenso]] pietuose, bet [[1794]]  m. buvo praradę beveik visą šiaurę.
 
Nors ispanai laimėjo Espanjoloje, jie pralaimėjo Europoje. [[1795]] m. Bazelio sutartimi Prancūzijai atiteko visa Espanjolos sala, į kurią [[1796]]  m. įsiveržė britai.
 
== XIX amžius ==
Santo Domingo vergai, vadovaujami [[Toussaint Louverture|Tuseno Luvertiūro]] surengė sukilimą prieš prancūzus. [[1801]] m. jie užėmė ispanų Santo Domingą ir perėmė salos kontrolę, bet [[1802]]  m. prancūzai juos iš ispanų Santo Domingo išvijo. Prancūzai nesėkmingai bandė sukilimą numalšinti, bet buvę vergai nugalėjo Napoleono pajėgas ir [[1804]] m. prancūzų Santo Domingas tapo nepriklausomu ir pasivadino [[Haitis|Haičiu]]. Likusioji salos dalis vėl grįžo prancūzams. Haitis įsiveržė į Santo Domingą [[1805]]  m., o Didžioji Britanija - – [[1809]]  m. Ispanija tais metais vėliau atgavo Santo Domingo koloniją, bet jos ekonomika buvo sugriutasugriauta, o gyventojų skaičius mažėjo.
 
Santo Dominge tuo metu guvobuvo 104 tūkst. gyventojų. 30 tūkst. iš jų buvo vergai, o dauguma kitų gyventojų buvo maišytos rasės. Atvykėlių iš Ispanijos buvo mažai, daugiausiai tai buvo [[katalonai]]. 1812  m. grupė vergų ir mulatų surengė sukilimą, kurio tikslas buvo prijungti Santo Domingą prie Haičio. Rugpjūčio 15 ir 16 d. mulatai ChoséChosė Leokadijus, Pedras Seda ir Pedras HenrikezasHenrikesas su bendrininkais užpuolė plantaciją netoli sostinės. Seda ir HenrikezasHenrikesas buvo pagauti ir nužudyti, Leokadijų pakorė, o jo kūną sukapojo ir išvirė.
 
Ispanijos valdžia Santo Dominge buvo silpna. [[Simón Bolívar|Simono Bolivaro]] ir jo rėmėjų atvykimas į Haitį [[1815]]  m. neramino Santo Domingo valdžią. [[1820]]  m. armijos maištas Ispanijoje grąžino liberalią konstituciją. Tai nepatiko Santo Domingo administracijai ir [[1821]] m. [[José Núñez de Cáceres|Chosė Nunjesas de Kasersas]] paskelbė [[Ispanų Haičio Respublika|Ispanų Haičio Respubliką]]. Jis siekė šalį sujungti su [[Didžioji Kolumbija|Didžiąja Kolumbija]], nes bijojo Haičio ar Ispanijos intervencijos. Nesibaigus deryboms Haičio kariai, vadovaujami [[Jean Pierre Boyer|Žano Piero Bojero]], įsiveržė ir užėmė šalį.
 
Dominikos gyventojai 22 metus trukusią Haičio okupaciją prisimena kaip brutualiąbrutalią karinę diktatūrą. [[Haitiečiai]] apribojo ispanų kalbos naudojimą, uždraudė tokias vietines tradicijas kaip gaidžių peštynės, įvedė karinę tarnybą ir nevykusiai mėgino auginti eksportui skirtus grūdus. Visa tai sustiprino Santo Domingo gyventojų tikėjimą, kad jie skiriasi nuo haitiečių. Be to Haičio konstitucija uždraudė baltiesiems būti žemės savininkais. Daugelis netekę žemių baltųjų išvyko į Ispanijos kolonijas Kubą, Puerto Riką ar nepriklausomą Didžiąją Kolumbiją. Juos taip pat išvykti skatino Haičio pareigūnai, kurie įsigijo jų žemes. Katalikų bažnyčia buvo siejama su vergvaldžiais prancūzais, kurie išnaudojo juodaodžius prieš revoliuciją, tad Bažnyčios turtas buvo konfiskuotas. Užsienio dvasininkai buvo deportuoti, o likusiems buvo draudžiama bendrauti su Vatikanu. Santo Domingo universitetas, seniausias Amerikoje, buvo uždarytas dėl studentų, dėstytojų ir lėšų trūkumo. Už Haičio nepriklausomybės pripažinimą Prancūzija reikalavo 150 mln. frankų (vėliau sumažinta iki 60 mln.) kaip kompensacijos vergvaldžiams. Norėdamas sumokėti šią didelę sumą Haitis smarkiai apmokestino rytinę salos dalį. Kadangi vyriausybė negalėjo aprūpinti armijos, ji plėšikavo. Kaimo vietovėse Haičio administracija nebuvo efektyvi. Okupacija labiausiai jautėsi sostinėje Santo Dominge ir čia kilo nepriklausomybės judėjimas.
 
[[1838]] m. [[liepos 16]] d. [[Juan Pablo Duarte|Chuanas Pablas Duartė]], Pedras Alechandrinas PinaPinja, Chuanas Isidras PérezasPeresas, Felipė Alfau, Benitas GonzálezasGonsalesas, FéliksasFeliksas MaríjaMarija RuizasRuisas, Chuanas NepumocenasNepumokenjas Ravelas ir ChacintasChasintas de la Konča įkurėįkūrė slaptą draugiją ''La Trinitaria'', kuri siekė nepriklausomybės nuo Haičio. Netrukus prie jų prisijungė [[Francisco del Rosario Sánchez|Fransiskas del Rosarijus Sančesas]] ir [[Matías Ramón Mella|Matijasas Ramonas Melja]]. [[1843]]  m. jie sudarė sąjungą su haitiečių judėjimu, kuris norėjo nuversti BojerįBojerą. Paaiškėjus ''La Trinitaria'' draugijos tikslams, naujas Haičio prezidentas [[Charles Rivière-Hérard|Čarlis Riviere Rivjeras-Eraras]] įkalino ar ištrėmė jos vadus. [[1844]]  m. [[vasario 27]] d. likusieji trejybininkai paskelbė nepriklausomybę nuo Haičio. Juos rėmė turtingas žemvaldys [[Pedras Santana]], kuris turėjo didelę peonų armiją.
 
[[1844]]  m. [[lapkričio 6]] d. paskelbta Dominikos respublikos konstitucija. Pagal ją respublika buvo prezidentinė, su liberaliomis tendencijomis, bet viską gadino 210 straipsnis, kuris suteikė Pedrui Santanai diktatoriaus įgaliojimus iki karo už nepriklausomybę pabaigos. Jis jėga privertė konstitucinį susirinkimą įterpti šį straipsnį. Santana ištrėmė savo politinius priešininkus, tarp kurių svarbiausias buvo Duartė.
 
Eraras pasiuntė 10 tūkst. karių susigrąžinti Haičio valdžią. Pietuose [[kovo 19]] d. Asuos mūšyje Santana laimėjo. Žuvo 1000 haitiečių ir nė vienas dominikietis. Šiaurėje Chosė Maríja Imbertas nugalėjo Haičio generolą [[Jean-Louis Pierrot|Žaną Lujį Piero]] Santjago mūšyje. Žuvo 600 haitiečių ir vėl nė vieno dominikiečio. Net jūroje Haitis pralaimėjo. Trys Dominikos škunos paskandino tris Haičio laivus, kai jos apšaudė sausumos taikinius ir užtikrino Dominikos pranašumą jūroje per likusį karą. [[1845]]  m. [[rugpjūčio 6]] d. naujas Haičio prezidentas Piero įsiveržė į Dominiką. Jis patyrė pralaimėjimus prie Estreletos ir Beleryje. [[1849]] m. haitiečiai buvo galutinai išstumti iš Dominikos.
 
[[1861]] m. diktatoriumi tapęs [[Pedro Santana]] perdavė šalį Ispanijai, siekdamas išvengti naujų Haičio antpuolių. Tas sukėlė didelį pasipriešinimą, ir kilo karas. Dominikiečius parėmė Haitis, bijodamas Ispanijos įsigalėjimo pašonėje. [[1865]] m. Ispanija atsitraukė, tačiau šalyje neramumai tęsėsi, vyko kova dėl valdžios, represijos. Prezidentas [[Buenaventura Báez|Buenaventura Baesas]] siekė, kad Dominika būtų prijungta prie [[JAV]] ir taptų jos valstija, tačiau šis planas nebuvo įgyvendintas.
 
== XX amžius ==
Visą XX a. pradžią politinis nestabilumas ir ekonominės krizės žlugdė šalį, JAV dažnai kišosi į šalies vidaus reikalus, ypač siekdama, kad Dominikoje neįsitvirtintų Europos valstybių interesai.
 
[[1930]] m. Dominikos Respublikos vadu tapo [[Rafael Trujillo|Rafaelis Truchiljas]]. Jo režimas pasižymėjo brutaliu ir nuožmiu oponentų naikinimu, asmenybės kultu, tačiau tuo metu šalis pasiekė ekonominio klestėjimo laikotarpį. Jo vardu pervadinta sostinė, daug miestų, statyti jo paminklai. 1937 m. Truchiljo nurodymu buvo išžudyta apie 35 tūkst. šalyje gyvenusių haitiečių. Nepaisant to, JAV nuosekliai rėmė Truchilją.
 
[[1961]] m. Truchiljas buvo nuverstas, [[1963]] m. surengti nauji rinkimai. Vėliau ilgai šalį valdė buvęs Truchiljo patikėtinis [[Joaquín Balaguer|Choakinas Balageras]].
 
== Išnašos ==
{{reflist}}