Dominikos Respublikos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 46:
Santo Dominge tuo metu guvo 104 tūkst. gyventojų. 30 tūkst. iš jų buvo vergai, o dauguma kitų gyventojų buvo maišytos rasės. Atvykėlių iš Ispanijos buvo mažai, daugiausiai tai buvo [[katalonai]]. 1812 m. grupė vergų ir mulatų surengė sukilimą, kurio tikslas buvo prijungti Santo Domingą prie Haičio. Rugpjūčio 15 ir 16 d. mulatai Chosé Leokadijus, Pedras Seda ir Pedras Henrikezas su bendrininkais užpuolė plantaciją netoli sostinės. Seda ir Henrikezas buvo pagauti ir nužudyti, Leokadijų pakorė, o jo kūną sukapojo ir išvirė.
{{Cleanup|Turėtų būti Santo Domingas visur}}
Ispanijos valdžia San Dominge
Domihikos gyventojai 22 metus trukusią Haičio okupaciją prisimena kaip brutualią karinę diktatūrą. Haitiečiai apribojo ispanų kalbos naudojimą, uždraudė tokias vietines tradicijas kaip gaidžių peštynės, įvedė karinę tarnybą ir nevykusiai mėgino augini eksportui skirtus grūdus. Visa tai sustiprino Santo Domingo gyventojų tikėjimą, kad jie skiriasi nuo haitiečių. Be to Haičio konstitucija uždraudė baltiesiems būti žemės savininkais. Daugelis netekę žemių baltųjų išvyko į Ispanijos kolonijas Kubą, Puerto Riką ar nepriklausomą Didžiąją Kolumbiją. Juos taip pat išvykti skatino Haičio pareigūnai, kurie įsigijo jų žemes. Katalikų bažnyčia buvo siejama su vergvaldžiais prancūzais, kurie išnaudojo juodaodžius prieš revoliuciją, tad Bažnyčios turtas buvo konfiskuotas. Užsienio dvasininkai buvo deportuoti, o likusiems buvo draudžiama bendrauti su Vatikanu. Santo Domingo universitetas, seniausias Amerikoje, buvo uždarytas dėl studentų, dėstytojų ir lėšų trūkumo. Už Haičio nepriklausomybės pripažinimą Prancūzija reikalavo 150 mln. frankų (vėliau sumažinta iki 60 mln.) kaip kompensacijos vergvaldžiams. Norėdamas sumokėti šią didelę sumą Haitis smarkiai apmokestino rytinę salos dalį. Kadangi vyriausybė negalėjo aprūpinti armijos, ji plėšikavo. Kaimo vietovėse Haičio administracija nebuvo efektyvi. Okupacija labiausiai jautėsi sostinėje San Dominge ir čia kilo nepriklausomybės judėjimas.
[[1838]] m. [[liepos 16]] d. [[Juan Pablo Duarte|Chuanas Pablas Duartė]], Pedras Alechandrinas Pina, Chuanas Isidras Pérezas, Felipė Alfau, Benitas Gonzálezas, Féliksas Maríja Ruizas, Chuanas Nepumocenas Ravelas ir Chacintas de la Konča įkurė slaptą draugiją ''La Trinitaria'', kuri siekė nepriklausomybės nuo Haičio. Netrukus prie jų prisijungė [[Francisco del Rosario Sánchez|Fransiskas del Rosarijus Sančesas]] ir [[Matías Ramón Mella|Matijasas Ramonas Melja]]. [[1843]] m. jie sudarė sąjungą su haitiečių judėjimu, kuris norėjo nuversti Bojerį. Paaiškėjus ''La Trinitaria'' draugijos tikslams, naujas Haičio prezidentas [[Charles Rivière-Hérard|Čarlis Riviere Eraras]] įkalino ar ištrėmė jos vadus. [[1844]] m. [[vasario 27]] d. likusieji trejybininkai paskelbė nepriklausomybę nuo Haičio. Juos rėmė turtingas žemvaldys [[Pedras Santana]], kuris turėjo didelę peonų armiją.
[[1844]] m. [[lapkričio 6]] d. paskelbta Dominikos respublikos konstitucija. Pagal ją respublika buvo prezidentinė, su liberaliomis tendencijomis, bet viską gadino 210 straipsnis, kuris suteikė Pedrui Santanai diktatoriaus įgaliojimus iki karo už nepriklausomybę pabaigos. Jis jėga privertė konstitucinį susirinkimą įterpti šį straipsnį. Santana ištrėmė savo politinius priešininkus, tarp kurių svarbiausias buvo Duartė.
Eraras pasiuntė 10 tūkst. karių grąžinti Haičio valdžią. Pietuose [[kovo 19]] d. Asuos mūšyje Santana laimėjo. Žuvo 1000 haitiečių ir nė vienas dominikietis. Šiaurėje Chosė Maríja Imbertas nugalėjo Haičio generolą [[Jean-Louis Pierrot|Žaną Lujį Piero]] Santjago mūšyje. Žuvo 600 haitiečių ir vėl nė vieno dominikiečio. Net jūroje Haitis pralaimėjo. Trys Dominikos škuna|škunos paskandino tris Haičio laivus, kai jos apšaudė sausumos taikinius ir užtikrino Dominikos pranašumą jūroje per likusį karą. [[1845]] m. [[rugpjūčio 6]] d. naujas Haičio prezidentas Piero įsiveržė į Dominiką. Jis patyrė pralaimėjimus prie Estreletos ir Beleryje. [[1849]] m. haitiečiai buvo galutinai išstumti iš Dominikos.
[[1861]] m. diktatoriumi tapęs [[Pedro Santana]] perdavė šalį Ispanijai, siekdamas išvengti naujų Haičio antpuolių. Tas sukėlė didelį pasipriešinimą, ir kilo karas. Dominikiečius parėmė Haitis, bijodamas Ispanijos įsigalėjimo pašonėje. [[1865]] m. Ispanija atsitraukė, tačiau šalyje neramumai tęsėsi, vyko kova dėl valdžios, represijos. Prezidentas [[Buenaventura Báez|Buenaventura Baesas]] siekė, kad Dominika būtų prijungta prie [[JAV]] ir taptų jos valstija, tačiau šis planas nebuvo įgyvendintas.
| |||