Lyginamoji kalbotyra: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Lyginamoji kalbotyra''' (arba '''''lyginamoji filologija''''') – [[kalbotyra|kalbotyros]] mokslo atšaka, nagrinėjanti [[kalba|kalbų]] tarpusavio ryšius. Šios mokslo šakos pagrindinė veiklos sritis yra kalbų grupavimas į giminingų kalbų grupes ir [[kalbų šeima|šeimas]], [[prokalbė|prokalbių]] atkūrimas, istorinės kalbų kaitos fiksavimas, žodžių [[etimologija|etimologijos]] nustatymas. Taikomas lyginamasis, filologinis, vidinės rekonstrukcijos ir kiti metodai.<ref name=vle>{{VLE|14||[[Bonifacas Stundžia]], [[Miguel Villanueva Svensson]]|lyginamoji kalbotyra}}</ref>

Kalbų panašumų pastebėta dar antikoje. Renesanso epochoje, daugiausia remiantis panašiai tariamais ir tos pačios ar artimos reikšmės žodžiais, buvo teigiama, kad naujosios kalbos yra kilusios iš lotynų, graikų ar kitų senųjų kalbų.<ref name=vle /> Lyginamosios kalbotyros pradininku laikomas [[XVIII a.]] britų mokslininkas [[William Jones|Viljamas Džonsas]], pastebėjęs ir pagrindęs [[sanskritas|sanskrito]] ir klasikinių bei šiuolaikinių Europos kalbų panašumus. Šis mokslas suklestėjo [[XIX a.]], kuomet padėti pagrindai šiuolaikinei kalbų klasifikacijai. [[Franz Bopp|Francas Bopas]] pirmasis pradėjo nuodugnų indoeuropietiškų šaknų ir fleksijų lyginimą ir moksliškai pagrindė Džonso teoriją apie bendrą šių kalbų giminystę. Danų kalbininkas [[Rasmus Rask|Rasmusas Raskas]] pabrėžė, kad lyginant kalbas svarbiausia yra ne [[leksika]], o [[morfologija]], nes žodžių daryba, priešingai nei žodžiai, nebūna pasiskolinta. Jis pagrindė germanų kalbų giminystę. Rusų mokslininkas [[Aleksandras Vostokovas]] atkreipė dėmesį, kad kalbų ryšiams tirti būtina nagrinėti [[mirusi kalba|mirusias kalbas]], kadangi jos išsaugojusios daug svarbių prokalbės elementų. Viena svarbiausių lyginamosios kalbotyros asmenybių buvo [[Ferdinand de Saussure|Fernandas Sosiūras]], kuris kalbotyrą susiejo su [[semiotika]]. [[August Schleicher|Augustas Šleicheris]] bandė atkurti [[indoeuropiečių prokalbė|indoeuropiečių prokalbę]].