Sufizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 6:
Musulmonai tiki, kad visas jų gyvenimas, tai kelias link Dievo ir Dangiškojo rojaus, tačiau sufijų teigimu, Dievo būtį galima pajusti dar gyvenant žemėje, atliekant tam tikras praktikas. Tomis Dievo garbinimo praktikomis siekiama grįžti į Korane aprašomą būseną, vadinama ''[[fitra]]'' („prigimtis, instinktas, dispozicija“). Tokioje būsenoje viskas paklūsta Dievui, ir viskas užvaldoma [[meilė Dievui|meilės Dievui]] (''išk'').
Šios būsenos pasiekimui svarbus savo [[egoizmas|ego]] sumažinimas, dvasios apvalymas nuo ydingų įpročių. Sufizmo poelgių esmė – paprastumas. Pats sufizmas išsivystė kaip atsakas į suvešėjusį materializmą Arabų kalifato iškilimo laikais, kuomet šeichai skendo prabangoje, turėjo didelius [[haremas|haremus]], daug vergų ir patarnautojų. Tai buvo visiška priešingybė kukliam pranašo [[
Sufizme labai svarbus mokinio-mokytojo ryšys. Mokytojas supažindina su tikėjimo ir praktikos esme. Mokytojai paskiriami sufijų ordino vadovo (piro). Šis būtinai būna nenutrūkstama geneologine linija (''silsila'') susijęs su pranašu Muhamadu. Pabrėžiama, kad sufizmo idealai perduodami tiesioginiu ryšiu, praktika, o ne per knygas.
| |||