Pirmasis kryžiaus žygis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Tarp [[1096]] ir [[1101]] m. Bizantijos graikai patyrė tris atskiras kryžiuočių žygio bangas. 1096 m. pavasarį į Konstantinopolio apylinkes atvyko pirmoji didelė, nedisciplinuota ir blogai aprūpinta armijakariuomene. Ši pirmoji grupė dažnai vadinama Valstiečių kryžiaus žygiu arba Liaudies kryžiaus žygiu. Jai vadovavo [[Petras Eremitas]] ir [[Valteris Beturtis]]. Antrojoje bangoje, nužygiavusioje [[1099]] m. iki pat Jeruzalės, dalyvavo [[Prancūzija|Prancūzijos]], [[Lotaringija|Lotaringijos]], [[Vokietija|Vokietijos]] ir [[Italija|Italijos]] riteriai. Kariuomenė neturėjo bendros vadovybės, atskiriems kontingentams vadovavo savi valdovai. Lotaringijos riterius vedė Žemutinės Lotaringijos hercogas [[Godfridas Bulonietis]] ir jo brolis Balduinas, Šiaurės Italijos ir Pietų Prancūzijos riterių pajėgoms vadovavo Tulūzos grafas [[Raimondas IV (Tulūzos grafas)|Raimondas IV]] ir popiežiaus legatas [[Ademaras]], Pietų Italijos ir Sicilijos karalystės – [[Tarantas|Taranto]] kunigaikštis [[Boemundas I (Antiochijos kunigaikštis)|Boemundas I]], Šiaurės Prancūzijos (Normandijos) – Normandijos kunigaikštis [[Robertas II]]. Trečiąją bangą sudarė Lombardijos, Prancūzijos ir Bavarijos kontingentai, pasiekę Jeruzalę 1101 m. vasaros pradžioje.<ref>Harris, Jonathan (2006), "Byzantium and the Crusades", London: Hambledon Continuum, pp. 53–55. {{ISBN|1-85285-501-0}}</ref>

Kita priežastimi galėjo būti Vakarus pasiekę gandai apie žiaurumus, kurie vyko [[Palestina|Palestinoje]]. Tuo metu Artimieji Rytai atsidūrė fronto linijoje tarp seldžiukų [[Rumo sultonatas|Rumo sultonato]], kuris užėmė didelę šiuolaikinių [[Iranas|Irano]] ir [[Sirija|Sirijos]] teritorijų dalį, ir [[Egiptas|Egipto]] [[Fatimidų kalifatas|Fatimidų]] valstybės. Seldžiukus rėmė daugiausia musulmonai [[sunitai]], Fatimidus – [[šiitai]]. Nebuvo kas galėjo apsaugoti krikščionių mažumas Palestinoje ir Sirijoje, o karo veiksmų metu kai kurios iš jų buvo apiplėšiamos. Tai ir galėjo sukelti gandus apie baisius žiaurumus, kuriuos vykdė musulmonai Palestinoje.

Be to, Artimuosiuose Rytuose gimė [[krikščionybė]]: šioje teritorijoje kūrėsi pirmosios krikščionių bendruomenės ir šventovės. Sirija ir Palestina atiteko musulmonams, laimėjus mūšius prie Adženadeino ([[634]] m.) ir [[Jarmukas|Jarmuko]] ([[636]] m.). [[Jeruzalė]] užimta [[638]] m., [[Aleksandrija]] – [[643]] m. Netrukus po Egipto užkariaujamaužkariauta visa [[Šiaurės Afrika]]. [[Kipras]] užimtas [[680]] m. Antroje [[XI a.]] pusėje (nuo [[1078]] iki [[1081]] m.) turkai pasirodė Mažojoje Azijoje, kur įkūrė keletą mažų seldžiukų karalysčių ([[Damaskas|Damasko]], [[Alepas|Alepo]] ir kt.). Antroje pirmojo tūkstantmečio pusėje musulmonai užėmė daugumą Šiaurės Afrikos, Egipto, Palestinos, Sirijos, Ispanijos ir kitų teritorijų.

Prasidedant kryžiaus žygiams, musulmonų pasaulis buvo susiskaldęs,. tarpTarp įvairių teritorinių vienetų valdovų vyko nuolatiniai pilietiniai karai, ir net pati religija buvo padalyta į kelias sroves ir sektas. Tuo pasinaudojo išorės priešai, įskaitant ir Vakarų krikščionių valstybes. Didelę įtaką suvaidino ir popiežiaus noras įtakoti naujų valstybių formavimąsi okupuotose teritorijose, kurios priklausytų nuo popiežiaus. Tada taipTaip ir atsitiko. Vakarų europiečiai, nors užgrobė daug aukso, tuo pačiu metu patyrė didžiulius moralinius ir žmogiškuosius nuostolius.

Po [[Karolingai|Karolingų]] imperijos padalijimo ir karingųjų vengrų ir vikingų atsivertimo į krikščionybę, ankstyvųjų [[viduramžiai|viduramžių]] Europoje tvyrojo santykinis stabilumas. Tačiau per pastaruosius kelis šimtmečius Europoje buvo suformuota visa karių klasė, kuri dabartuomet, kai valstybių sienoms jau nekilo didelės grėsmės iš išorės, turėjo panaudoti savo jėgas tarpusavio konfliktuose ir malšinant valstiečių sukilimus.<ref>{{harvnb|Asbridge|2004|pp=3–4}}.</ref> Palaimindamas kryžiaus žygį, popiežius Urbonas II sakė: „Kas čia bedalis ir neturtingas, ten bus laimingas ir turtingas“.

Tęstiniai kariniai konfliktai su musulmonais leido suklestėti švento karo prieš islamą idėjai. Kai musulmonai užėmė Jeruzalę – krikščioniškosios religijos širdį – popiežius [[Grigalius VII]] [[1074]] m. paragino Kristaus karius traukti į Rytus ir padėti Bizantijai, kuri prieš trejus metus patyrė rimtą pralaimėjimą Mancikerto mūšyje, ir atkovoti šventas žemes. Nors riteriai ignoravo popiežiaus kvietimą, tačiau atkreipė dėmesį į įvykius Rytuose, ir. taiTai sukėlė piligrimystės bangą į [[Šventoji Žemė|Šventąją Žemę]].<ref>{{harvnb|Riley-Smith|1991|pp=5–8}}.</ref> Netrukus pasiekė žinios apie musulmonų persekiojamus krikščionių piligrimus kelyje į Jeruzalę ir kitus šventuosius miestus. Tai kėlė krikščionių pasipiktinimą.

Urbonas II nustatė kryžiaus žygio pradžią [[1096]] m. [[rugpjūčio 15]] d., per [[Žolinė|Žolinę]]. Vis dėlto daug anksčiau iki šios datos valstiečių ir smulkių riterių kariuomenė, vadovaujama [[Amjenas|Amjeno]] vienuolio [[Petras Eremitas|Petro Eremito]], talentingo oratoriaus ir pamokslininko, savarankiškai patraukė į Jeruzalę. Šio stichinio liaudies judėjimo populiarumas buvo milžiniškas. Tuo metu, kai Urbonas II tikėjosi, kad prie kvietimo prisidės tik keli tūkstančiai riterių, Petras Eremitas 1096 m. kovą jau vedė minias, kurias daugiausia sudarė neginkluota prastuomenė, be to, keliavusi su žmonomis ir vaikais.

Šios didžiulės (pagal objektyvius skaičiavimus, apie 50–60 tūkst.) neorganizuotos vargšų „armijos“ su pirmaisiais sunkumais susidūrė jau Rytų Europoje. Palikę tėvynę, žmonės neturėjo laiko ir galimybių (daugelis dėl savo skurdo) pasirūpinti maisto atsargų, nes dar nebuvo sulaukę turtingo 1096 m. derliaus, kuris pirmą kartą derėjo Vakarų Europoje po kelerių metų sausrų ir bado. Varguomenė tikėjosi, kad pakeliui krikščioniški Rytų Europos miestai suteiks jiems maistą ir viską, kas reikalinga (kaip visada buvobūdavo viduramžiais piligrimų kelionėse į Šventąją Žemę), arba pasiūlys aprūpinimą už priimtiną kainą. Tačiau [[Bulgarija]], [[Vengrija]] ir kitos šalys, per kurias žygiavo kryžiuočiai, ne visadavisuomet sutiko su tokiomis sąlygomis, todėl kilo konfliktai tarp vietinių gyventojų ir plėšikaujančių žygeivių. Traukdami žemyn pagal [[Dunojus|Dunojų]], kampanijos dalyviai apiplėšė ir nuniokojo vengrų žemes, už ką vieninga bulgarų, vengrų ir bizantiečių armijakariuomenė juos atakavo netoli [[Nišas|Nišo]]. Maždaug ketvirtadalis kryžiuočių buvo nužudyta, tačiau likę, beveik be nuostolių, rugpjūčio mėn. pasiekė [[Konstantinopolis|Konstantinopolį]]. Prie Petro Eremito sekėjų prisijungė atjoję riteriai iš Italijos ir Prancūzijos. Konstantinopolį užtvindžiusi varginga kryžiuočių minia kėlė neramumus ir pogromusantpuolius, todėl imperatorius Aleksijus I paskubėjo juos perkelti per [[Bosforo sąsiauris|Bosforą]]. Atsidūrę [[Mažoji Azija|Mažojoje Azijoje]], kryžiaus žygio dalyviai susikivirčijo ir pasidalijo į dvi atskiras armijasdalis. Čia jų žygis buvo pražūtingas, nes menkai ginkluoti, ar išvis beginkliai, buvo puolami organizuotos ir ginkluotos seldžiukų armijoskariuomenės. Turkai puikiai žinojo reljefą ir kitas vietos sąlygas, todėl beveik visi žygeiviai buvo nukauti. Šis pirmasis mūšis Mažosios Azijos šiaurės vakaruose, prie [[Dorilėjas|Dorilėjo]] (dab. [[Eskišechiras|Eskišechiro]]) vargu ar gali būti vadinamas mūšiu – seldžiukų kavalerija užpuolė ir sunaikino pirmąją mažesnę neturtingų kryžiuočių grupę ir tada atakavo jų pagrindines jėgas. Beveik visi piligrimai mirė pakirsti priešų strėlių ar kalavijų. Nepagailėta nieko – nei vaikų, nei senų žmonių, kurių buvo daug tarp „pseudo-kryžiuočių“ ir už kuriuos vergų turguose nebūtų buvę įmanoma gauti gerų pinigų.

Iš maždaug 30 tūkstančių „Vargšų žygio“ dalyvių tik kelios dešimtys žmonių sugebėjo patekti į Bizantijos žemes, apie 25–27 tūkst. žuvo, o 3–4 tūkst., daugiausia jaunuoliai ir merginos, buvo paimti į nelaisvę ir parduoti Mažosios Azijos musulmonų turguose. Vienam „Liaudies kryžiaus žygio“ lyderiui Petrui Eremitui pavyko išsigelbėti, o kitas – riteris [[Valteris Beturtis]] – buvo nužudytas mūšyje prie Dorilėjo. Dvasinis „pseudo-kryžiuočių“ lyderis Petras Eremitas vėliau prisijungė prie pagrindinės 1-ojo kryžiaus žygio armijoskariuomenės. Netrukus atvykusiai Bizantijos kariuomenei beliko surinkti kritusių krikščionių kūnus.

Nors [[antisemitizmas|antisemitinės]] nuotaikos Europoje tvyrojo daugelį amžių, būtent pirmojo kryžiaus žygio metu įvyko pirmieji masiniai žydų persekiojimai. 1096 m. vokiečių armija, maždaug 10 000 žmonių, vadovaujama smulkaus prancūzų riterio Valterio Beturčio, grafo Emicho Leiningeno ir riterio Folkmaro, patraukė į šiaurę per [[Reinas|Reino]] slėnį – priešinga kryptimi nuo [[Jeruzalė]]s – ir surengė masines žydų žudynes [[Maincas|Maince]], [[Kiolnas|Kiolne]], [[Bambergas|Bamberhge]] ir kituose Vokietijos miestuose. Kryžiaus karo pamokslininkai tik labiau kaitino antisemitinius jausmus, kviesdami kovoti su žydais ir musulmonais – pagrindiniais, jų manymu, krikščionybės priešais. Prancūzijoje ir Vokietijoje žydai buvo laikomi pagrindiniais Kristaus nukryžiavimo kaltininkais, ir kadangi jie buvo nepalyginamai artimesni už tolimus musulmonus, žmonės stebėjosi, kam leistis į pavojingą kelionę į Rytus, jei jie galėtų bausti priešą čia, namuose.

Dažnai kryžiuočiai žydams teikė pasirinkimą – priimti krikščionybę ar mirti. Dauguma pirmenybę teikė atsivertimui, neinegu mirčiai, tačiau pasitaikė ir masinio atsivertimo, ir savižudybių atvejų. Pasak Saliamono kronikos, „vienas nužudė brolį, kitas – tėvus, žmoną ir vaikus, jaunasis nužudė savo nuotaką, motina – vaikus“.<ref>Léon Poliakov. Petite histoire de l'antisémitisme</ref> Nepaisant vietinių dvasininkų ir pasaulietinės valdžios institucijų pastangų užkirsti kelią smurtui, žuvo tūkstančiai žydų. Siekdami pateisinti savo veiksmus, kryžiuočiai minėjo popiežiaus Urbono II žodžius, išsakytus [[Klermonas-Feranas|Klermono]] bažnyčios susirinkime – jis ragino bausti kardu ne tik musulmonus, bet ir visus, kurie pripažino kitą religiją, skyrėsi nuo krikščionių. Nors visoje kryžiuočių istorijoje buvo stebimi agresijos prieš žydus protrūkiai, nepaisant to, bažnyčia oficialiai smerkė civilių žmonių žudynes ir patarė siekiui ne naikinti kitatikius, bet juos atversti į krikščionybę.

Po vargšų kariuomenės sutriuškinimo ir masinių žydų žudynių, 1096 m. rugpjūčio mėn. į kryžiaus žygį leidosi galingųjųgalingų didikų riteriai iš skirtingų Europos regionų. Tulūzos grafas [[Raimondas IV (Tulūzos grafas)|Raimondas IV]] su popiežiaus legatu [[Ademaras|Ademaru]], Le Piui vyskupu, vadovavo riteriams iš [[Provansas|Provanso]]. Pietų Italijos [[normanai|normanams]] vadovavo [[Tarantas|Taranto]] kunigaikštis [[Boemundas I (Antiochijos kunigaikštis)|Boemundas I]] ir jo sūnėnas [[Tankredas (Galilėja)|Tankredas]]. [[Godfridas Bulonietis]] su broliais [[Eustachijus III Bulonietis|Eustachijumi]] ir [[Balduinas I (Jeruzalės karalius)|Balduinu]] buvo lotaringiečių vadai. Šiaurės Prancūzijos pajėgas vedė grafai [[Robertas II (Flandrija)|Robertas II]] iš Flandrijos ir [[Robertas II]] iš Normandijos ([[Vilhelmas I Užkariautojas|Vilhelmo I Užkariautojo]] vyriausias sūnus ir [[Anglijos karalius|Anglijos karaliaus]] Viljamo II Rudojo brolis), [[Stivenas II (Blua)|Stivenas II]] iš Blua ir [[Hugo Didysis]] iš Vermandua (Anos Jaroslavnos sūnus ir Prancūzijos karaliaus Filipo I jaunesnysis brolis).

Kryžiuočius per Mažąją Aziją vedė armėnų kunigaikštis Bagratas – didžiausios Armėnijos kunigaikštystės prie Eufrato valdovo [[Kogh Vasil|Vasilo Kogho]] brolis. Armėnų kronikininkas [[Matthew of Edessa|Mateusas]] pranešapranešė, kad su kryžiuočių kariuomenės išėjimu iš [[Nikėja|Nikėjos]], laiškai su šia žinia buvo išsiųsti Kalnų [[Kilikija|Kilikijos]] valdovui [[Kostandinas I|Kostandinui I]] ir [[Edesa|Edesos]] valdovui Torosui. Kirsdami Aziją vasaros viduryje, kryžiuočių riteriai kentėjo nuo karščio, stigo vandens ir maisto atsargų. Kai kurie nesugebėję atlaikyti žygio sunkumų mirė, krito daugelis jų žirgų. Kartais kryžiuočiai gaudavo pagalbą pinigais ir maistu iš tikėjimo brolių – tiek iš vietinių krikščionių, tiek iš likusių Europoje, tačiau didžioji dalis jų turėjo prasimanyti maisto savarankiškai, niokodami žemes, per kurias driekėsi jų keliavimokelionės maršrutas. Kryžiaus žygio karo vadai toliau ginčijo vienas kito viršenybę, tačiau nė vienas iš jų neturėjo pakankamai įgaliojimų prisiimti pilnaverčio lyderio vaidmenį. Kampanijos dvasinis lyderis, žinoma, buvo [[Le Piui en Veli|Le Piui]] vyskupas Ademaras.

Rudenį kryžiuočių kariuomenė pasiekė [[Antiochija|Antiochiją]], kuri buvo pusiaukelėje tarp Konstantinopolio ir Jeruzalės, o [[1097]] m. [[spalio 21]] d. ją apsupo. Po aštuonių mėnesių apgulties, ankstyvą [[1098]] m. [[birželio 3]] d. rytą, kryžiuočiai įsiveržė į miestą. Miesto vartus padėjo atverti ginklininko Firuzo išdavystė. Čia kryžiuočiai surengė kruvinas žudynes: „visos miesto aikštės buvo pripildytos mirusiųjų kūnais, tad niekas negalėjo ten būti dėl stipraus kvapo“.<ref>''De Gesta Francorum et aliorum Hierosolimitanorum'' (The deeds of the Franks and the other pilgrims to Jerusalem)</ref> Emyras [[Yaghi-Siyan|Jagisijanas]], lydimas 30 karių, pabėgo iš miesto, palikdamas savo šeimą ir vaikus. Tačiau po to palydovai paliko emyrą, ir jį nužudė vietiniai gyventojai. Vakare kryžiuočiai užėmė visą miestą, išskyrus miesto pietuose buvusią citadelę. Praėjus keturioms dienoms, [[birželio 7]] d., [[Kerbogha|Kerboghos]] kariuomenė priartėjo prie miesto ir po nesėkmingo šturmo jį apgulė.

Pirmadienį, [[birželio 28]] d., kryžiuočiai buvo pasiruošę mūšiui ir išėjo iš miesto – pasak metraštininkės [[Ana Komnina|Anos Komninos]], „iš eilės išsirikiavusios [[Falanga|falangos]] stovėjo viena prieš kitą ir buvo pasiruošusios pradėti mūšį, Flandrijos grafas nulipo nuo žirgo ir, tris kartus palinkęs prie žemės, kreipėsi į Dievą pagalbos.“<ref>Anna Comnena, ''[http://www.fordham.edu/halsall/basis/AnnaComnena-Alexiad.html The Alexiad]''</ref> Tada kronikininkas [[Raymond d'Aguilers|Raimondas Ažileras]] priešais karius pranešė [[Longino ietis|Šventąją ietį]]. Kerbogha, nusprendęs, kad lengvai susidoros su nedidele priešo kariuomene, neįsiklausęs savo generolų patarimų nusprendė užpulti visą kariuomenę iš karto, o ne atskirus jos padalinius. Jis pabandė gudrauti duodamas įsakymą tariamam savo pajėgų atsitraukimui, taip siekdamas privilioti krikščionis į sudėtingesnę mūšio vietą. Musulmonai, išsidėstę ant aplinkinių kalvų, Kerboghos įsakymu uždegė paskui save žolę ir iššovė strėlių krušą persekiojantiems priešams ant galvų. Taip žuvo daugelis kryžiuočių (įskaitant vėliavnešį [[Ademaras|Ademarą]] iš Le Piui). Tačiau ryžtingi kryžiuočiai buvo nesustabdomi – jie metėsi „į kitatikius kaip ugnis, kuri spindi danguje ir degina kalnus“. <ref>https://archive.org/details/ChronicleMatthewEdessa</ref> Jų ryžtas pasiekė tokį mastą, kad daugelis karių pradėjo regėti šuoliuojančius savo tarpe šventuosius [[Šv. Jurgis|Jurgį]], Demetrijų ir Mauricijų. Mūšis ilgai netruko – kai kryžiuočiai pagaliau pasivijo Kerboghą, seldžiukai supanikavo, jų „priekinė kavalerija pasileido bėgti, ir nuo kryžiuočių kalavijų krito daugelis savanorių kovotojų, įsijungusių į musulmonų gretas dėl kovos už tikėjimą“.<ref>The Damascus Chronicle of the Crusades, Extracted and Translated from the Chronicle of Ibn al-Qalanisi. H.A.R. Gibb, 1932</ref>

Jeruzalės šturmas prasidėjo [[1099]] m. [[liepos 14]] d. nuo aušros. Kryžiuočiai miestą apmėtė akmenimis iš akmensvaidžių, o musulmonai atsakė strėlių kruša ir nuo sienų svaidomais „dervuotais medžio gabalais, prismaigstytais vinių, įvyniotais į padegtus skudurus“. Tačiau apšaudymas akmenimis miestui nepadarė didelės žalos, nes musulmonai sienas apsaugojo maišais, prikimštais medvilne ir sėlenomis, kurios švelnino smūgius. Nepaliaujamas šaudynes lydėjo – kaip rašo [[William of Tyre|Viljamas Tyrietis]] – „abiejose pusėse žmonėms ant galvų krentančios strėlės ir akstys nelyginant kruša“. Kryžiuočiai bandė perkelti [[Apgulties bokštas|apgulties bokštus]] prie Jeruzalės sienų, tačiau tam trukdė gilus miestą juosiantis griovys, kurį pradėta užkasinėti dar [[liepos 12]] d.<ref>William of Tyre, A History of Deeds Done Beyond the Sea, trans. E.A. Babcock and A.C. Krey. Columbia University Press, 1943.</ref>

Mūšis truko visą dieną, tačiau miestas laikėsi. Kai užėjo naktis, abi pusės ir toliau išliko budrios – musulmonai bijojo, kad seks naujas puolimas, o krikščionys nuogąstavo, kad apsuptiesiems gali pavykti padegti apgulties ginklus. [[Liepos 15]] d. rytą, kai buvo užpiltas griovys, kryžiuočiai jau galėjo nekliudomi priartinti bokštus prie tvirtovės sienų ir uždegti jas saugančius maišus. Tai buvo persilaužimas puolime – kryžiuočiai per sienas permetė medinius lieptus, kuriais perėję patraukė į miestą. Pirmasis įsiveržė riteris Letoldas, paskui jį sekė [[Godfridas Bulonietis]] ir [[Tankredas (Galilėja)|Tankredas]]. Tulūzos grafas Raimondas IV, kurio kariuomenė šturmavo miestą iš kitos pusės, sužinojo apie šį proveržį ir į Jeruzalę įsiveržė pro pietinius vartus. Matydamas, kad miestas neatsilaikė, Dovydo bokšto garnizono emyras pasidavė ir atidarė Jafos vartus.