Ieva Simonaitytė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S →‎Kūryba: prikabinta etiketė, bet neaišku kieno čia vertinimas
Eilutė 24:
Literatūrine kūryba pradėjo užsiiminėti veikiama I-ojo pasaulinio karo įspūdžių. Pirmąjį kūrinį (eil. „Ak, karas karas išgąsdingas“) išspausdino 1914 m. „Tilžės keleivyje“. Dar bendradarbiavo „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvių ceitungoje“, „Rytojuje“, „Klaipėdos krašto žodyje“, „Lietuvos keleivyje“. Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos krašto laikraščiuose paskelbė eilėraščių, apybraižų, apsakymų.
 
Pripažinimo literatūros pasaulyje susilaukė už 1935 m. išleistą romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (už jį 1936 m. paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija). Romane vaizduojamas tragiškas Mažosios Lietuvos lietuvių likimas, nagrinėjama vienos vietos lietuvių giminės kelių kartų raida, savimonės irimas vokiečių kolonizacijos metu. Nuo [[1936]] m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. [[1938]]–[[1939]] m. rašytoja gydėsi [[Šveicarija|Šveicarijoje]]. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, I. Simonaitytė apsigyveno [[Kaunas|Kaune]]. Kaip puiki vertėja, jinai 1941 m. laikraštį "Į Laisvę" versdavo į vokiečių kalbą taip, kad vokiečiai cenzoriai kuo mažiau prikibtų.<ref>N.Būtautas "'Į Laisvę' verpetuose. Prisiminimai ir įspūdžiai iš spaudos darbo vokiečių okupacijoje." Draugas, Čikaga. Nr.225(334) 1981.09.26</ref>
 
Nuo 1963 m. iki mirties I. Simonaitytė gyveno Vilniuje. [[1968]] m. parašė memuarų knygą „Gretimos istorijėlės“. I. Simonaitytės kūrybai būdingas lietuviškos tautinės savimonės gvildenimas, gilinimasis į žmogiškąją asmenybę, dorovinių problemų nagrinėjimas, priešinimosi germanizacijai svarstymai.