Paranoja: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Maksas Vertheimeris]], [[Geštaltpsichologija|geštaltinės teorijos]] pagrindėjas, kartu su vokiečių psichiatru [[Heinrichas Šulte|Heinrichu Šulte]] pasiūlė socialpsichologinį modelį, taikytiną paranojos sampratai. Remiantis juo, paranoją reikia traktuoti kaip tam tikrą santykių manijos formą – žmogus, kuriam nepavyksta būti kieno nors (pvz., socialinės grupės, „mes“) dalimi, ir kai šio atotrūkio tarp savęs bei kitų jis negali pakęsti, žmogus (tarsi gelbėdamasis) „nutiesia“ sąlyginį tiltą (loginę, psichologinę-socialinę jungtį), kuri riša atitinkamus asmenis, jų grupę („mes“), susidarančią persekiojamųjų ir persekiotojų santykyje – „mes“ ir „jie“ (persekiotojai). Todėl visų pirma bet kurios terapijos ar jos formos taikymo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo harmoningų asmenybės socialinių santykių atkūrimo, pusiausvyros atstatymo žmogaus (darbo, veiklos, socialinėje ir kitokioje) aplinkoje.