Bajorai (Lietuva ir Lenkija): Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Šlėkta''', '''šlėktos''' arba '''bajorai''' – teisiškai privilegijuotas kilmingųjų [[luomas]] [[Lenkijos Karalystė|Lenkijos karalystėje]], vėliau [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje]] ir [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respublikoje]]. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, vėliau ir Respublikoje šis luomas vienintelis turėjo pilietines ir politines teises.{{šaltinis|{{VLE|II|457-459||[[Edvardas Gudavičius]], Vytautas Spečiūnas. Bajorai}}}} Kaip atskiras luomas egzistavo ir prijungus Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respubliką prie [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]]. Čia šlėktos luomas buvo sulygintas teisėmis su rusų bajorija – ''Dvorianstvo''. Luomo privilegijos buvo panaikintas 1863 m. [[Caras|caro]] įsaku. Nuo to laiko jokių privilegijų nebeturi, tačiau kasdieninėje vartosenoje terminai išliko ir žymi asmenis, turinčius kilminguosius protėvius. Nors šiandieninėje lietuvių kalboje Lietuvos kilmingieji dažniausiai yra įvardijami terminu ''bajorai'', iš istorinės tiesos požiūrio lietuvių kalboje turėtų būti vartojamas terminas ''šlėkta'', tačiau šis terminas nėra plačiai vartojamas, nes lietuvių kalbininkams nepatinka iš lenkų kalbos atėjęs terminas <ref>Mečislovas Jučas. (2000) Lietuvos bajorai // Lietuvos bajorų palikuonyspalikuoniai. ISBN 9986-442-78-8. P. 16</ref><ref>Jūratė Kiaupienė. (2003) „Mes, Lietuva“: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a. ISBN 9955-595-08-6. p. 69</ref>. Atsisakymas naudoti terminą ''šlėkta'' sukomplikuoja įvardijimą <ref>Jūratė Kiaupienė. (2003) „Mes, Lietuva“: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a. ISBN 9955-595-08-6. p. 64</ref>.

Lietuviškas terminas ''bajorai'' buvo manoma yra skolinys iš senrusių (rusėnų, gudų) kalbos ''бояре'' bojarinai (stambūs senosios Rusijos žemvaldžiai). Šis žodis (vienaskaita {{Ru|боярин}}) ir jo variantai paplitę slavų kalbose (bulgarų, serbų, chorvatų, slovėnų, čekų ir kt.). Žodis, pagal vieną iš versijų, atėjęs į senrusių kalbą iš Dunojaus bulgarų [[tiurkai|tiurkų]] ''*boĭ är'' 'turtingas, žymus vyras' (jam giminingas žinomas tiurkiškas žodis ''[[bajus]]'' – 'turtuolis')<ref>Черных П.Я. (1999) Историко-этимологический словарь современного русского языка. т.1. p.106</ref>. Terminas ''bajus'' iki šiol vartojamas [[Vidurinė Azija|Vidurinėje Azijoje]], [[Kazachija|Kazachijoje]], [[Kaukazas|Kaukaze]]. Šia versija abejoja daugelis tyrinėtojų, nes jis nesutinkamas nei viename turkų šaltinyje, nei gausybėje turkiškų tarmių <ref><a href="http://feb-web.ru/feb/slovenc/es/es1/es1-1541.htm"./a></ref>. Pagal kitą versiją kilęs iš žodžių "бой"„бой“ ir "ярый"„ярый“ (aršus mūšis)<ref><a href="http://www.slovopedia.com/25/193/1648843.html">БОЯРИН</a></ref>. Rusų žemėse „bojarino“ terminas rašytiniuose šaltiniuose aptinkamas nuo [[XI amžius|XI a.]]

[[Vaizdas:Stanislaw Antoni Szczuka (1652 1654-17101654–1710).jpg|thumb|200px|Lenkų šlėktos portretas [[sarmatizmas|sarmatiška apranga]] – LDK pakancleris [[Stanisław Antoni Szczuka]]]]

[[Mazovija|Mazovijoje]] daugiau nei pusę žemės valdė smulkių ūkininkų savininkai taip vadinamoji ''szlachta zagrodowa'' – neturintys baudžiauninkų, kurie patys įdirbdavo savo žemę. 1571 m. duomenimis ši baudžiauninkų neturinti šlėkta valdė 32000 dvarų arba 51,5 % ariamosios žemės. <ref>Norman Davies. (2008) Dievo žaislas: Lenkijos istorija. T. 1 p. 262</ref>. [[Palenkės vaivadija (ATR)|Palenkėje]] 1775 m. duomenimis 5811 dvarų iš 6300, tai yra 92 % neturėjo baudžiauninkų <ref>Norman Davies. (2008) Dievo žaislas: Lenkijos istorija. T. 1 p. 262</ref>. [[Žemaitija|Žemaitijoje]] kaip rodo 1667 m. gyventojų surašymas (pagal trobas), iš 5486 žemvaldžių 3940, arba 71,8 %, visai neturėjo baudžiauninkų ir gyveno [[akalica|akalicose]]. Tikrųjų dvarininkų tuomet Žemaitijoje buvo 1546, arba 28,2 %, bet iš jų 905 turėjo tik po vieną valstiečių šeimą, o 468 – nuo 2 iki 20 baudžiauninkų šeimų. 120 dvarininkų valdė nuo 20 iki 50 baudžiauninkų šeimų ir tik 53 dvarininkai turėjo daugiau kaip 50 valstiečių šeimų. Po šimto metu – 1775 m. surašymu iš 5748 šlėktos šeimų Žemaitijoje tik 1179, arba 20,8 %, buvo dvarininkai, o 4569 šeimos, arba 79,5 %, visai neturėjo baudžiauninkų <ref>Mečislovas Jučas. (2000) Lietuvos bajorai // Lietuvos bajorų palikuonyspalikuoniai. ISBN 9986-442-78-8. P. 16</ref>

Šlėktos luomas buvo pradėtas persekioti [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] laikais. [[XIX amžius|XIX]] amžiaus pradžioje buvo planuota smulkiąją šlėktą iškeldinti į neseniai Rusijos imperijos nukariautas [[Juodoji jūra|Juodosios]] ir [[Azovo jūra|Azovo]] jūrų pakrančių žemes, nes Rusijos carai žiūrėjo į bežemę ir smulkiąją šlėktą kaip į pačią pavojingiausią visuomenės grupę. Šiuos planus sutrukdė prasidėję karai su Napoleono Prancūzija. 1918 m. susikūrusi nepriklausoma Lietuvos Respublika ekonomiškai sužlugdė šlėktų luomą <ref>Mečislovas Jučas. (2000) Lietuvos bajorai // Lietuvos bajorų palikuonyspalikuoniai. ISBN 9986-442-78-8. P. 34</ref>. Įvykdyta žemės reforma atėmė iš bajorų palikdama tik 80 ha žemės, nors tą žemę buvo gavę dar iš Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių. Toks plotas buvo nebepakankamas išlaikyti didelius dvarus. Po 1940 m. sovietinės okupacijos šlėkta, kaip klasinis priešas buvo pradėti naikinti fiziškai.