Piliakalnis tirtas [[1938]]–[[1940]] m., [[1942]] m. (vadovas [[Valdis Ginteris]]), [[1948]]–[[1949]] m. (vadovai E. BryvkalneBrīvkalne, A. StubavasStubavs), [[1969]]–[[1970]] m. (vadovas [[MarisMāris AtgazisAtgāzis]]). Piliakalnio teritorija užima 3500 m. Piliakalnis 16 m aukščio, rytinėje pusėje atskirtas aukštu Lielupės krantu, šiaurinėje – upelio raguva. Vakarinėje ir pietinėje pusėje buvo įtvirtintas dviem pylimais ir grioviais. Aikštelėje, aptvertoje dviguba gynybine gulsčių rastų siena, stovėjo medinė [[žiemgaliai|žiemgalių]] pilis. Tyrimų metu rasti 3604 keramikos, metalo, gintaro ir kiti dirbiniai bei radiniai. Per archeologinius kasinėjimus atidengta 10 kultūrinių sluoksnių, datuojamų [[IX a.]] – [[XIV a.]] Rasta [[brūkšniuotosios keramikos kultūra|brūkšniuotosios keramikos]] šukių, iš kurių nustatoma, kad piliakalnis buvo gyvenamas I tūkstantmetyje pr. m. e., taip pat vėlyvojo [[paleolitas|paleolito]] [[strėlė]]s antgalis. Rasta 14 pastatų (4 x 4 ir 8 x 6 m dydžio) su židiniais ir krosnimis, tarp jų kalvio, kaulo ir rago apdirbėjo, juvelyro dirbtuvių, daugiau kaip 3600 įvairių dirbinių, iš kurių sprendžiama apie IX a. – XIV a. žiemgalių ūkį, prekybą ir kultūrą.<ref>{{VLE|XV|17|[[Gintautas Ereminas]]|Mežuotnės piliakalnis}}</ref>
