Vokiečių ordinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Vokiečių ordinas''' (arba „Kryžiuočių ordinas“; {{la|Ordo Teutonicus}}, ''Ordo fratrum domus Sanctae Mariae Theutonicorum Ierosolimitanorum'') – riterių ordinas, įkurtas Akroje [[1190]] m. per III [[Trečiasis kryžiaus karaižygis|III kryžiaus žygį]] kaip ligonių slaugos ordinas. Buvo pavaldus [[popiežius|popiežiui]] ir [[Vokietijos imperija|Vokietijos]] imperatoriui.

Po paskutiniųjų [[kryžiaus karai|kryžiaus žygių]] ir kryžiuočių valstybių [[Artimieji Rytai|Artimuosiuose Rytuose]] žlugimo Ordinas persikėlė į [[Vokietija|Vokietiją]]. Tuo metu Teutonų ordino įtaką ir turtus pastebėjo Europos valdovai, kurie tikėjosi „kovos su pagonimis“ pretekstu pasinaudoti ordinu, susidorojant su savo priešininkais.

TolimesnėTolesnė Ordino [[ekspansija]] į rytus nepavyko. [[1242]] m. Livonijos riterių kariuomenę ant užšalusio [[Peipaus ežeras|Peipaus ežero]] sumušė [[Naugardas|Naugardo]] kunigaikštis [[Aleksandras Neviškis]] (Nevskis). Lietuva tuo metu pamažu išaugo į galingą [[LDK|Didžiąją kunigaikštystę]], kuri prisijungė didelius rusų kunigaikštysčių plotus.

[[1308]] m. Ordinas užėmė Lenkijos Pamarį, sukeldamas Lenkijos karaliaus [[Vladislovas Lokietka|Lokietkos]] protestus. Ordinas sudarė sąjungą su [[Meklenburgas|Meklenburgo]] valdovu [[Jonas Liuksemburgas|Jonu Liuksemburgiečiu]] ir užpuolė [[Kujavija|Kujavijos]] žemę irbei Didžiąją Lenkiją, tačiau pralaimėjo mūšį prie Plovcų. Pralaimėtas mūšis neprivertė Ordino grąžinti Pamarį, o Lokietkai neužteko pajėgų dideliam puolimui prieš Ordiną.

Netrukus [[Lenkijos karalystė]] ir LDK pradėjo karą su Ordinu ([[1409]]–[[1411]] m.), kurio kulminacija buvo Ordino pralaimėtas [[Žalgirio mūšis]] ([[1410]] m. [[liepos 15]] d.). Karo pabaigoje sudaryta [[Torūnės taika|Torūnės (Torno) taika]]. Ši taika sudaryta Jogailą spaudžiant kaimyninių šalių Liuksemburgų dinastijos valdovams, dėl to Ordinas Lenkijai negrąžino nei Pamario, nei Kulmo, Lietuva neatgavo [[Klaipėda|Klaipėdos]], o Žemaitija grąžinta [[Vytautas|Vytautui]] tik iki gyvos galvos. Tačiau taika privertė Ordiną atsisakyti puolimų prieš Lenkiją ir Lietuvą. Nuo to laiko Ordino galia ėmė mažėti, o ekonominė situacija blogėti.

Per kelis vėlesnius dešimtmečius Ordino galią sekino vidiniai [[valstybė]]s nesutarimai. Prūsijos miestai ir žemvaldžiai už didelius mokesčius reikalavo teisių, valdant valstybę ir [[1440]] m. įkūrė „Prūsų sąjungą“. [[1453]] m. su šia sąjunga susivienijo Lenkijos karalius [[Kazimieras Jogailaitis]]. [[1454]] m. prasidėjo Ordino miestiečių sukilimas. Po šio karo sudaryta [[1466]] m. taika. Ordinas Lenkijai atidavė Pamarį, Kulmą, taip pat dalį [[Varmė]]s su Ordino sostine Marienburgu. Be to, Didysis ordino magistras tapo Lenkijos karaliaus [[vasalas|vasalu]]. Ordino [[sostinė]] buvo perkelta į Karaliaučių.

</ref> perėjo į [[liuteronybė|liuteronybę]] ir [[1525]] m. gavęs dėdės, karaliaus [[Žygimantas Senasis|Žygimanto Senojo]], sutikimą, [[Krokuva|Krokuvoje]] iškilmingai prisiekė Žygimantui, kaip Prūsų kunigaikštis ir įkūrė pasaulietinę [[Prūsijos kunigaikštystė|Prūsijos kunigaikštystę]] (sostinė [[Karaliaučius]]). Nuo to laiko ordino valstybė tapo pasaulietine kunigaikštyste. Daugumas ordino brolių taip pat perėjo į liuteronybę ir tapo dvarininkais. [[1562]] m. paskutinis [[Livonijos ordinas|Livonijos ordino]] magistras [[Gotardas Ketleris]] (''Gotthard Kettler'') tapo pasaulietinės [[Kuršo kunigaikštystė]]s su sostine [[Mintauja]], dab. [[Jelgava]]) kunigaikščiu. Prūsija buvo Lenkijos karalystės vasalė, Kuršas – LDK vasalas. Likusi Livonija buvo prijungta prie LDK, o Šiaurės Estija atiteko [[Švedija]]i. Nuo [[1569]] m. LDK priklausiusios Livonijos žemės tapo Abiejų Tautų Respublikos nuosavybe. Tik maža jų dalis tepanorėjo likti ištikimi katalikybei ir išsikraustė į Vokietiją, kur ordinas turėjo daugybę turtingų savo skyrių. Ten ordinas išliko iki [[1809]] m., kada jį panaikino [[Napoleonas]], o [[Austrija|Austrijoje]] pertvarkytas jis išliko net iki mūsųšių laikų. Tuo būdu buvusi katalikybės atrama rytuose, ordino valstybė, pirmoji priėmė protestantizmą ir atsisakė nuo katalikybės. [[1618]] m. mirus Albrechto sūnui, Prūsija atiteko jo giminaičiams, Brandenburgo elektoriams. [[1701]] m. iš tų dviejų jungtinių kunigaikštysčių išaugo galinga Prūsų karalystė, kuri pagaliau atsistojo visos Vokietijos priešakyje.