Pietų ašigalis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pirmieji bandymai tyrinėti pietų poliarines teritorijas prasidėjo XIX a. pradžioje. Laikoma, kad pirmoji pasaulyje [[Antarktida|Antarktidos]] žemyno krantą [[1820]] m. [[vasario 2]] d. pasiekė [[Fadėjus Belingshauzenas|F. Belingshauzeno]] vadovaujama ekspedicija. Nuo [[1839]] m. iki [[1843]] m. vykusios britų pietų poliarinės ekspedicijos metu Dž. K. Roso vadovaujama ekspedicija tyrinėjo Antarktidą, atrado [[Roso šelfinis ledynas|Roso šelfinį ledyną]] bei [[ugnikalnis|ugnikalnius]] [[Erebusas|Erebusą]] ir [[Teroras (ugnikalnis)|Terorą]]. Kurį laiką pietų poliariniai kraštai nebuvo tiriami. Tik [[1901]] m. prasidėjo kitas brito [[Robert Falcon Scott|R. Skoto]] vadovaujama Antarktidos tyrinėjimų etapas. Ekspedicijos metu buvo gauti svarbūs ir gausūs Antarktidos geografijos, biologijos, geologijos, meteorologijos duomenys. Pirmieji žmonės pasiekę geografinį pietų ašigalį buvo šunų kinkiniais vykusi norvegas Roalis [[Roaldas Amundsenas|Amundsenas]] ir jo grupė [[1911]] m. [[gruodžio 14]] d. Beveik tuo pat metu – [[1912]] m. [[sausio 18]] d. pietų ašigalį pasiekė ir pėsčiomis judėjusi R. Skoto ekspedicija, kuri grįždama tragiškai žuvo. Pirmasis [[1928]] m. [[lapkričio 29]] d. virš pietų ašigalio [[lėktuvas|lėktuvu]] praskrido amerikietis [[Richard E. Byrd|R. Berdas]]. [[1956]] m. spalį [[Jungtinių Valstijų karinės jūrų pajėgos|Jungtinių Valstijų karinių jūrų pajėgų]] grupė pietų ašigalyje pradėjo statyti pirmąją stacionarią [[Amundseno-Skoto pietų ašigalio stotis|Amundseno-Skoto pietų ašigalio stotį]], kuri veikia nuo [[1957]] m.