Nortumbrija: Skirtumas tarp puslapio versijų

45 pridėti baitai ,  prieš 11 mėnesių
stilius pataisytas
(stilius pataisytas)
|atstovas2 =
}}
'''Nortumbrija''' buvo– ankstyvųjų viduramžių anglų karalystė, užėmusi teritoriją Šiaurės Anglijoje ir Pietryčių Škotijoje, suvienijus Anglijos[[Bernicija|Berniciją]] karalystę tapusiir grafyste[[Deira|Deirą]]. Pavadinimas kilęs nuo piečiausios karalystės ribos – [[Hamberio estuarija|Hamberio estuarijos]].
 
Nortumbriją įkūrė Bernicijos karalius Etelfritas VII a. suvienijęs [[Bernicija|Berniciją]] ir [[Deira|Deirą]].
 
== Istorija ==
Bernicijos karalius Etelfritas užkariavo Deirą [[604]] m. Jį nugalėjo ir užmušė Rytų Anglijos karalius [[Redvaldas]] prie Idlo upės [[616]] m., vėliau į Nortumbrijos sostą pasodinęs Edviną, DewirosDeviros karaliaus Elos sūnų. Edvinas, priėmęs krikštą [[627]] m., greitai tapo vienu galingiausių Anglijos karaliumivaldovų. Jis buvo vadinamas Bretvalda,. Jis užkariavo [[Meno Sala|Meno salą]] ir [[Gvinedo karalystė|Gvinedo karalystę]] Velse. [[633]] m. jį nugalėjo Hatfyld Čeiso mūšyje ištremtas Gvinedo karalius KadvalonąKadvalonas (''Cadwallon ap Cadfan'') ir [[Mersija|Mersijos]] karalius [[Penda]].
 
Po Edvino mirties Berniciją valdė Etelfrito sūnus [[Eanfritas]], o Deirą Edvino pusbrolis [[Osrikas]]. Kitais metais juos nužudė Kadvalonas, kuris tęsė invaziją į Nortumbriją. Eanfrito brolis Osvaldas, padedamas Dal Riatos karaliaus Domnal Breko, nužudė Kadvaloną Hevenfyldo mūšyje [[634]] m. nužudė Kadvaloną Hevenfyldo mūšyje. Po to Osvaldas išplėtė savo karalystę į šiaurę ir vakarus, kur buvo [[Kambrų kalba|kambriškai]] kalbančios [[Regedas|Regedo]] ir [[Stratklaidas|Stratklaido]] karalystės. JisĮ Nortumbriją jis sugrąžino krikščionybę į Nortumbriją, kai paskyrė airių vienuolį Šv. Aidaną iš Jonos salos krikštyti gyventojusgyventojų. Karalystėje paplitoišplito keltiška krikščionybė,. Lindisfarne buvo įkurtas vienuolynas.
 
[[642]] m. Mersijos karalius Penda nugalėjo ir užmušė Osvaldą Maserfyldo mūšyje. [[655]] m. jis pradėjo masiškąplėtė Nortumbrijos invazijąteritoriją, padedamas Deiros vicekaraliaus Etelvaldo, bettačiau Pendą Vinvaedo mūšyje sutriuškino mažesnės Osvaldo įpėdinio Osvio pajėgos Vinvaedo mūšyje. Penda mūšyje žuvo, o Osvis užvaldė Nortumbriją ir [[Mersija|Mersiją]].
 
[[664]] m. įvyko Vitbio susirinkimas dėl VėlykųVelykų šventimo laiko. Nesutarimas iškilo tarp keltiškos bažnyčios, įtakingos Nortumbrijoje, atstovų ir Romos katalikų, kuriems priklausė Pietų Anglija irbei Vakarų Europa. Nortumbrija perėjo į Romos katalikų pusę ir vyskupas Kolmanas išvyko į Joną. Vyskupystės centras buvo perkeltas iš Lindisfarnės į Jorką. Tai rodė didėjančią santykiųryšių su Pietų Anglija svarbą.
 
Nortumbrija prarado Mersiją apie 650 m. po sėkmingo Pendos sūnaus Vulfherės sukilimo, bet išliko stipria karalyste iki pralaimėjimo [[Piktai|piktams]] Dun Nechtaino mūšyje [[685]] m. Osvio sūnus [[Ekgfritas]], Nortumbrijos karalius, žuvo, karalystės galia šiaurėje smuko. Aldfrito, netikro Ekgfrito brolio, taikus valdymas sumažino žalą ir nuolatinisnuolatinė nestabilumasnestabili padėtis vyravo Nortumbrijoje po Aldfrito mirties [[704]] m.
 
[[867]] m. danai broliai Halfdanas Ragnarsonas ir Ivaras Bekaulis užėmė Nortumbriją ir į sostą pasodino savo marionetę - Ekgberhtą. Nepaisant krašto nuniokojimo, danų valdžiojevaldžios laikotarpiu Nortumbrijoje klestėjo prekyba, ypač Jorke. Nortumbriją valdė įvairūs anglų ir vikingų karaliai, kol po Eriko Haraldsono mirties ją prijungė Anglijos karalius [[Edredas]].
 
[[Kategorija:Anglosaksų valstybės]]
2 814

pakeitimų