Ramūnas Abukevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos Žymos: Žyma: Pasikartojantys simboliai Vizualus redagavimas |
||
Eilutė 6:
== Vaidmenys ==
Teatras
== Brikas – [[Tenesis Viljamsas]]. Katė ant įkaitusio skardinio stogo, [[1983]] m., rež. Rimas Tuminas ==
*Patarėjas - Eugenijus Švarcas "Sniego karalienė", 1983 m., rež. Rimas Tuminas
*Šutiniokas - Pranas Treinys "Ančiuko kryžius", 1984 m., rež. Irena Bučienė
*Karalius Liudvikas XIV - M. Bulgakovo “Moljeras”, 1984 m., rež. Irena Bučienė
*Vlasas - M. Gorkio “Vasarotojai”, 1986 m., rež. Henrikas Vancevičius
*Jonas - Jurga Ivanauskaitė "Nežaiskite su mėnuliu", 1987 m., rež. Gytis Padegimas
* Hamletas – [[Viljamas Šekspyras]]. Hamletas, [[1987]] m., rež. Irena Bučienė
* Džeimsas Taironas – [[Judžinas O Neilas]]. Ilgos dienos kelionė į naktį, [[1989]] m., rež. Gytis Padegimas
* Mefibosetas – [[Oskaras Milašius]]. Mefibosetas, [[1991]] m., rež. Gytis Padegimas
* de Sizas – [[Polis Klodelis]]. Vidudienio dalybos, 1994 m., rež. Gytis Padegimas
* Bironas – [[Viljamas Šekspyras]]. Tuščios meilės pastangos, [[1995]] m., rež. Gytis Padegimas
* Atgailaujantis - (pagal A. Camus romano „Krytis“ idėją) „Ir visada bus per vėlu“ 2004 m.
* Jis - (pagal M. Duras pjesės „La Musica antroji“ idėją) „Meilės negali prisiminti“ 2005 m.
eilutė 99 ⟶ 101:
2011 m. parašyta pjesė “Hermeticum, arba trečias kelias iš dviejų galimų”.
<br />
== Genealogija ==
Didikai Straševičiai (Herbas „Odrowąż“)
Herbo aprašas
Raudoname skydo lauko centre vaizduojama statmena sidabro spalvos įtempta strėlė, turinti suapvalintą uodegą, skydas vainikuotas riterio šalmu su bajoro karūna, virš kurios stručio plunksnos, tarp kurių tokia pati, kaip skyde, įtempta strėlė. Raudona herbo skydo spalva simbolizuoja drąsą, ištvermę, už tėvynę pralietą kraują.
Herbo kilmė
Jonas Dlugošas rašydamas „Cledonia“ apie h. „Odrowąž“ teigia, kad „Odrowansch...ex Moravia ducens genus (Opera omnia I, str. 562). Odrovanžai kilę iš Moravijos genties, Herbas, pakeitęs pavadinimą, iš Moravų varpelio “Moravský zvonek“ herbo (vėliau, Čekijoje, atsišakojusį į h. Benesz). Giminės istoriją tyrinėję autoriai sutinka su istoriku Jonu Dlugošu (Jan Długosz), kad šis klanas į Lenkiją atkeliavo iš Moravijos. Dlugošas šios giminės šeimas įvardija, kad jie visada buvo „providi et facundi“ - „apdairūs ir iškalbingi“, (providentia et facundi – apdairumas, įžvalga, apvaizda ir iškalbingumas, drąsi kalba)
Po 700 – 800 herbo gyvavimo metų, XVII a. Heraldikas B. Paprockis aprašė h. “Odrowąž” (Odrovanž) kilmės legendą: „Šio herbo kilmė siekia senus riterių laikus. Garsus Moravijos riteris, rungėsi svetimoje žemėje, su pagonimis šaudymo iš lanko ir kitose varžybose bandydami pranokti vieni kitus. Vienas pagonis matydamas, kad nesugebės riterio įveikti, nuvyko pas karalių siekdamas jo malonės. Pataikaudamas jam, siekė įsiteikti, kad pripažintų jo laimėjimą. Supykęs riteris čiupo pagonį už ūsų ir taip patraukė, kad nuplėšė juos su visa oda. Užmovęs ūsus ant strėlės parodė karaliui. Karalius išvijo nuskriaustą pagonį, o riteriui suteikė herbo ženklą „strėlė pervėrusi ūsus“, kaip visų laikų pranašumo prieš pagonis atminimą ir pavadino jį Odrzywas'u [pažodžiui „nuplėšė ūsus“], kuris vėliau pakito ir tapo Odrowąž‘u. Matyt, po šito įvykio, “Moravský zvonek” herbo atšaka, tapo “Odrowąž” herbo nešiotojais. Panaši istorija pasakojama ir Moravijos folklore. Moravijoje herbas buvo vadinamas “Moravų Varpeliu“, vėliau, XII a., Čekijoje, pavadintas h. "Benesz". Benešovci, Benesovice arba Benešovicové iš Čekijos-Silezijos kilusi šeima, jos pradininku laikomas Beneš'as, riteris kovojęs Milano mūšyje 1158 m. Šį herbą nešiojojo Pani z Doubravice, Pani z Kravar, Pani z Duba (dabar Stara Duba) ir kitos čekų didikų giminės.
Lenkijoje herbas žinomas irgi nuo XII a., bet vadintas h. „Odrowąž“.
Lenkijoje yra ir kaimas Odrowąż, Czarny Dunajec administraciniame rajone, Nowy Targ apskrityje, Mažosios Lenkijos Odrowąż vaivadijoje, pietų Lenkijoje, netoli sienos su Slovakija (buvusioje Moravijos imperijos teritorijoje). Kaimas yra maždaug už 7 km į šiaurę nuo Čarny Dunajec, 13 km į vakarus nuo Nowy Targ ir 63 km į pietus nuo regioninės sostinės Krokuvos. Galėjo herbo pavadinimas pakisti ir nuo vietovės pavadinimo. Tyrinėtojai nesutaria kada Odrowąž‘ų giminė galėjo atvykti į Lenkiją. Ankščiausias minimas X ar XI amžius, kai valdė Boleslovas Drąsusis. (Polish Roots, <nowiki>http://www.polishroots.org/</nowiki> )
Tikėtina, kad giminė atvyko ne į Lenkiją, o tiesiog persikėlė iš vienos Moravijos vietos Šliansko - Šląsk į Odrowąż, ar vėliau į Bialaczow, ar į Pandocin'ą. X amžiuje šios vietovės buvo Moravijos imperijos sudėtyje. Po X amžiaus imperija pradėjo nykti užleisdama savo teritorijas kitoms, naujai besivystančioms tautoms, tarp jų ir lenkams. Giminė turi savo šventąjį, tai St. Jacek Odrowąż (1183-1257) vadinamas Šv. Hiacintu (Jacek'o vardo graikiška reikšmė Jacint), vienas populiariausių Lenkijos šventųjų. Jacekas Odrovanžas buvo Domininkonų vienuolis Dievo žodį skleidęs Moravijoje, Prūsijoje, Lietuvoje, Kijevo Rusioje, Lenkijoje. Moravijoje įsteigė domininkonų vienuolyną. Vienuolyno įsteigimas Moravijoje ir pradinės studijos Prahoje, leidžia daryti prielaidą apie moraviškas šventojo šaknis. Studijavo Prahos, Paryžiaus, Bolonijos universitetuose. Paskutinius gyvenimo metus praleido Krokuvoje. Į šventuosius kanonizuotas 1549 m. Rugpjūčio 17 d. - tai šv. Hiacinto atminimo diena. Ankstyviausias herbo Odrowąż, kaip lenkiškos giminės herbo Lenkijoje panaudojimas datuojamas 1350 m. (encyklopedia.pwn.pl). Giminėje yra palaimintasis Czesław Odrowąż (gimęs 1184 m., Kamien Sląnsk, - miręs 1242 m. liepos 15 d., Wroclaw, mokėsi Bolonijos universitete), palaimintoji Bronislawa Odrowąž gimusi apie 1200 – mirusi 1259 rugsėjo 29 d., Krokuvos vyskupas Jan Prandota (z Bialaczowa, 1200 - 1266 m. rugsėjo 20 d.), vėlesniais laikais giminės šaka susiriša su gimine, kuriuos istorija sieja su kunigaikščiais Sapiegomis (Aleksandras Mykolas Povilas Sapiega, Kazimiero Leono Karolio Sapiegos ir princesės Karolinos Teresės Radvilaitės sūnus), Lenkijos Karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu Stanislovu II Augustu Poniatovskiu (1732-1798, valdė 1764-1795), paskutiniu Abiejų tautų respublikos valdovu. (Stanisław II August Poniatowski, King of Poland is your (Ramunas) first cousin four times removed's husband's second cousin twice removed's ex-wife's mother's (Magdalenos Agnės Onos Sapiegienės (Liubomirskaitė) ex-partner). Taip pat, Odrowąź''<nowiki/>'''ų giminės atstovas yra Liublino kaštelionas Jonas iš Ščekocinų (Jan ze Szczekocin Dembinski vel Szczekocki h. Odrovąž 1370-1433; is Ramunas 12th great uncle's great aunt's husband, Geni.com), kuris po Horodlės sutarties 1413 m. į herbo giminę priėmė lietuvių didiką Visigirdą.
'''Strasz‘ai h. Odrowąż'''
(„Strasz“, „Straszewicz“), nuo seno Moravijoje, vėliau Mažojoje Lenkijoje (Malopolska), Lenkijos Karalystėje, dar vėliau Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje reziduojanti moraviškos kilmės giminė:
Seniausias, XI-to amžiaus, “iš riterių laikų”, numanomas giminės pradininkas, moravų riteris Prandot Velkomoravski, h. “Moravský zvonek“ (Moravų varpelis) gimęs apie 1010 metus. Prandot, senas slaviškas (staroslovianski) vardas reiškiantis ''greitas, vedantis.'' Kaip bežiūrėtum, bet tai, ko gero, yra galinis giminės taškas – DOT – nuo kurio galima skaičiuoti genties pradžią (1540 metais sudegė Čekijos istorinis žemės archyvas);
jo sūnus, jau istorijoje žinomas, Vislav I Prandota, h. “Moravský zvonek“ g. apie 1050, riteris;
jo sūnus Vislav II Prandota iš Prandocino, Odřivous '''('''Odrovanžų) giminės h. “Moravský zvonek“ g. apie 1090 m., riteris; Lenkiškosios Odrovanžų giminės Protoplasta (protėvis).
jo sūnus Prandota I Stary z Prandocina h. Odrowąž g. 1124 m., riteris; (Šio brolis Sąd g. 1125 m. yra šventojo Jacek'o Odrowąž'o (1183-1257) senelis).
jo sūnus Dobieslaw I Stary Prandocic z Bialaczowa h. Odrowąž g. 1161 m., riteris;
šio sūnus Sąd IV Dobieslawowic h. Odrowąž g. 1206 m., riteris;
jo sūnus Krzeslaw V Sądowic h. Odrowąž g. 1222 m., Bialaczowo paveldėtojas, Krokuvos pilies Pakoslovo teismo riteris, kunigaikščio Leškos teismo tarėjas, titulavo save “iš Bialačovo”, parašė knygą “Comes Creslaw de Balacow”;
jo sūnus Krzeslaw VI Sąd Prędota h. Odrowąž z Bialaczowa g. 1245 m., 1276 ir 1278 metais buvo paskirtas Sandomirsko vyriausiuoju medžiotoju (pareigybė), Krzeslawice dvaro paveldėtojas;
šio sūnus Dobieslaw z rodu Odrowąžow h. Odrowąž g. 1271 m., riteris;
šio sūnus Prandota h. Odrowąž z Konskich z Modliszewic g. 1307 m., riteris;
jo sūnus Sąd (Sando - Teisusis) Strasz h. Odrowąž g. 1330 m., 1345 m. birželio 2 d. jam išduotas karaliaus Kazimiero Didžiojo leidimas, su popiežiaus sutikimu, vesti Swętochna su kuria buvo susijęs “ketvirtojo laipsnio” giminystės ryšiais (Geni svetainės paieškos duomenimis: „Sad (Sando) z rodu Odrowąžow is Ramūnas Abukevičius 15th great grandfather“). Oficialus lenkiško herbo „Odrowąž“ atsiradimas Lenkijos Karalystėje fiksuojamas tik nuo 1350 metų. (www.encyklopedia.pwn.pl) ;
jo sūnus Strasz I Mikolaj Strasz z Bialaczowa h. Odrowąž g. 1360 m. , Strašų iš Bialačovų giminės Protoplasta (protėvis). Riteris kovojo Lietuvoje, buvo karaliaus Jogailos patikėtinis, ambasadorius LDK žemėse, lydėjo karalių 1387 m. pirmojoje Jogailos krikšto kelionėje į Lietuvą, yra Lietuvos krikščionybės liudytojas (testatorius), dalyvavo karališkosios sesers Aleksandros vestuvėse Vilniuje, fundavo bažnyčią (na Obolcach) netoli Ašmenos;
šio sūnus Jan Strasz Bialaczowski h. Odrowąž, z Konieckich g. 1380, kovėsi Grunvaldo (Žalgirio) mūšyje, Lietuvišką šaką pradėjęs protėvis, riteris; Jonas Strašas kovėsi su 49-tuoju, riterio iš Moravijos Jano Jenčikovičiaus vadovaujamu pulku. Mūšyje pasižymėjo, po jo atvyko į Lietuvą ir pasiliko gyventi. Gal buvo sužeistas, ir jį slaugė lietuvaitė, o pasveikęs ir pasiliko. Valdovas Aleksandras (Vytautas Didysis), už nuopelnus mūšyje, skyrė jam žemes tėvonijai.
šio sūnus Mikolaj Strasz Bialaczowski h. Odrovąž g. 1435, rezidavo LDK, o nuo 1478 m. išvyko į Krokuvą, paskirtas žemės teisėju Krokuvoje;
šio sūnus Andrzej Strasz Bialaczowski h. Odrowąž g. 1465 m.; rezidavo LDK, jam 1525 m. “Odrowąž” herbas patvirtintas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje;
šio sūnus Andrius Strašas (Andrzej Strasz) h. Odrowąž g. 1510 m., LDK didikas; Lietuvos Straševičių Protoplasta (protėvis).
o šio sūnus Stanislovas Straš-Straševičius h. Odrowąž g. 1550. Lietuvos archyvuose fiksuotas Lietuvos Straševičių giminės protėvis.
Straš'ai, Lenkijos Piast‘ų dinastijos valdymo laikotarpiu (1138 - 1370 m.) prie vardo vartojo vietovės pavadinimą „ iš Bialačovo“. Straš'ai yra Białaczów'o giminės atšaka, kurių viena šeimos linija vadinama Strasz (moraviško žodžio stražnik – konsteblis, apsaugininkas variacijos, arba senovinio vyriško vardo Strachota sutrumpinimas). Straš‘ai tėvoniją kūrė Odrowąż dvare Konskyje (Końskie, Strasz z Konieckich g. 1307 m.) , šiuo metu Šventojo Kryžiaus provincija (Lenkija). Prie, kartu su Odrowie šeima paveldėtų dvarų, jie prijungė Końskie dvarą, iš kurio 1381–1540 m. vystėsi Koniecki‘ų giminė, taip pat Straszowie-Konieccy, dar žinomi kaip Koneccy šeimų atšakos, Koniecci‘ų šeimos 1367–1577 m. tėvonijos dvaras yra Łosień kaime, (Chęciny, Piekoszów parapija). Šiuos dvarus 1430-1540 valdė Straszowie ir Odrowąż, h. Odrowąż šakos. 1396 – 1632 m. daugelis šios giminės atstovų buvo svarbūs Lenkijos Karalystės veikėjai. Po Žalgirio mūšio (1410 m.), iš šių šakų kilusi h. Odrowąż Strasz‘ų, šeima įsikūrė Lietuvoje.
(Rycerstwo polskie wiekow srednich, tom III, Krakow, 1902; Geanealogija Polska – Polish Genealogy, Polski Słownik Biograficzno-Genealogiczny - Materials for Polish Biographical and Genealogical Dictionary <nowiki>https://polishgenealogy.blogspot.com/</nowiki> , Geni.com)
'''Jonas Dlugošas „Grunvaldo (Žalgirio) mūšis“.'''
Lenkų skydų (pulkų), dalyvavusių Prūsijos kare, sąrašas:
... Keturiasdešimt devintasis, riterio iš Moravijos Jano Jenčikovičiaus vadovaujamas pulkas, turėjo ženklą - balta įtempta strėlė raudoname lauke, su išgaubtomis linijomis galuose, kurią lenkai vadina „Odrowąż“. Jį (ženklą) vadino Moravų Varpeliu, o su tuo ženklu kovojo ir patys moravai. Minėtas Janas Jenčykovičius atsivedė juos padėti Lenkijos karaliui Vladislavui, prisimindamas karaliaus Vladislavo pagalbą savo tėvui Jenčykovui.
...
....Moravijos herbo "Benesz" aprašas: raudonojo lauko ženklas, su balta įtempta strėle, kuri išgaubta galuose, lenkai ją vadina „Odrowąż“.
STRAŠEVIČIAI
“'''Providentia et Facundi'''“
Straševičiai - buvusi įtakinga ir turtinga Lietuvos didikų giminė, kurių žemės valdos ir dvarai buvo Upytės paviete ( Panevėžio apskrities, Raguvos apylinkėse). Raguvos bažnyčioje yra Upytės pakamario Jono Juozapo Straševičiaus (XVIII a.) ir jo antros eilės pusbrolio Upytės kašteliono 1793-1794, Upytės maršalkos 1777-1794, Mykolo Straševičiaus (XVIII a.) portretai. Giminės pėdsakas Lietuvoje atsekamas nuo XVI a. - Stanislovas Straš-Straševičius g. 1550 m.
1751 m. Straševičiai iš Tado ir Izabelės Oginskių, pirko Raguvos dvarą. („Raguva“) Čia pradėjo kurti šeimos lizdą - Straševičių tėvoniją.
(1501 m. liepos 22 d. Aleksandro dovanojimo raštu Raguva ir to paties pavadinimo dvaras kartu su žmonėmis, žemėmis, vandenimis ir viskuo, kas tuo metu ten buvo, buvo atiduota B. Semenavičiui. XVI a. - Raguvą valdė kunigaikščiai Žilinskai, XVII a. – Oginskiai, XVIII a., o iki 1831 m. sukilimo numalšinimo – Straševičiai.
Raguvos dvaro namas 1610 m. buvo simetrinės kompozicijos dviaukštis pastatas: inventoriaus sudarytojas apatinio aukšto nevadina paklėčiu, be to pirmajame aukšte buvo gyvenamos patalpos ir pagrindinė priemenė. Gali būti, kad Raguvos dv. buvo netradicinis XVII a. Pradžiai daugiafunkcinio simetriško namo pavyzdys, sukurtas stilinės architektūros įtakoje. Tačiau tai reikėtų laikyti išimtimi, patvirtinančia taisyklę'''.''' Raguvos dvaro, priklausiusio kunigaikščiui Andriui Žilinskui (vėliau Oginskiams, Straševičiams) pagrindinis namas, kurį inventoriaus sudarytojas 1610 m. įvardijo kaip namą, „kuriame paprastai gyventa“, stovėjo įvažiavimo ašyje (tai pirmas spausdintuose inventoriuose minimas atvejis, kuomet namas stovi ašyje). Kiti du dideli namai, kurių struktūra būdinga pokylių ir rezidencinio namų struktūrai, bet inventoriaus sudarymo metu buvo naudojami gyvenamosioms ir ūkinėms reikmėms (prie pirmojo pristatyta šunidė su gardu, prie kito – gerųjų arklių arklidė), buvo suręsti kiemo šonuose vienas priešais kitą. Pirmame pagrindinio namo aukšte buvo priemenė su puošnia laiptinę į antrojo aukšto priemenę, kelios seklyčios ir kambarys. Įranga ir apstatymas rodo, kad svarbiausios buvo viršutinio aukšto patalpos. Iš jos durys vedė į abipus esančias menes (abi patalpos vadinamos „wielka stołowa”), už kurių buvo kambariai, tame tarpe vaikų miegamasis. Prie pastato (užpakalinio fasado gale) buvo pristatytas dviaukštis alkierius).
Raguvos dvaras atsigavo XVIII a. viduryje, jį įsigijus dvarininkams Straševičiams. Šie dvarininkai suremontavo ir išplėtė gyvenamąjį rūmą, pastatė naujų pastatų, pradėjo kasti tvenkinius.1784 m. Ramygalos parapijos aprašas kaip vieną stambiausių žemvaldžių nurodo poną Straševičių, kuriam priklausė 11 kaimų, dauguma susitelkusių šiaurės rytinėje parapijos dalyje. Tai Joskildai, Pabaliai, Žudžiai, Vakagaliai, Kuciškių dvaras ir kt.
Straševičiai aktyviūs 1831 m. sukilimo dalyviai. Numalšinus sukilimą Raguvos valdos caro valdžios buvo konfiskuotos, Straševičiai prarado įtaką Ramygalos parapijoje.
Raguvos bažnyčios fundatoriai – Trakų vaivada Marcijonas Aleksandras Oginskis ir jo žmona Marcibela Ona Glebavičiūtė. Vėlesni bažnyčios kolatoriai vietos dvarininkai Straševičiai - XVIII a.
'''Viktoras Straševičius''' (Jono Juozapo tėvas, gimęs apie 1710 m. miręs apie 1795 m., žmona Antanina Pršelgauskytė), Kunigaikštystės Rotmistras, Kilovos seniūnas, Didžiojo Seimo narys, 1750 metais jam patvirtintas herbas „ODROWĄŽ“.
Viktoras Straševičius gimė iš Stanislovo Ibrahimo (gimusio apie 1670),
šis iš Rapolo (gimusio apie 1630),
šis iš Samuelio (gimęs apie 1590, mokėsi Vilniaus universitete, Lietuvos vyriausiojo tribunolo maršalka, Upytės teismo paseniūnis, minimas 1639 m. Radvilienės rašytame laiške, „dėl atlyginimo už Straševičiaus suteiktas paslaugas“. Kėdainių archyve),
šis iš Stanislavo Straš – Straševičiaus (gimusio apie 1550),
šis iš Andriaus Straš (Andrzej Strasz h. Odrowąż gim. Apie 1510), 1525 m. oficialiai, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Straš-Straševičiams patvirtintas jų herbas „Odrowąż“. Iki to laiko giminė nešiojo Lenkijoje tvirtintą herbą.
1754 rugsėjo 7 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis
kunigaikštis Augustas III Saksas suteikė privilegiją, kuria Viktorui Straševičiui, Stanislovo sūnui dovanojo Kilovos dvarą (Kauno r., Čekiškės sen., netoliese Ariogalos, Kėdainių miestai) su valstiečiais ir palivarkais.
Viktoras Straševičius buvo tituluotas Kunigaikštystės Rotmistru ir Kilovos seniūnu.
Buvęs Kilovos dvaras, dabar sunykęs.
1768 m. rugpjūčio 12 d. Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Stanislovas II Augustas Poniatovskis laišku Viktorą Straševičių pakvietė stebėti Didžiojo Seimo darbo. Ketverių metų seimo laikotarpiu stebėjo ir karaliaus patarėjų senate (taryboje) diskutavo iškilusius klausimus, priimant II pasaulyje demokratinę konstituciją 1791 m. gegužės 3 d., rėmė ją ir pasisakė už priesaiką Gegužės 3 d. konstitucijai.
(„Nuo Gegužės trečiosios Konstitucijos priėmimo praėjo šitiek metų, o Lietuvoje vis dar ginčijamasi: mūsų ta Konstitucija, ar ne. Gal ir nereikia stebėtis, nes didžiosios dalies mūsų visuomenės istorinei savimonei vis dar įtakos turi Lietuvos ir Lenkijos santykių, susiklosčiusių praeito šimtmečio pradžioje, paveldas. Į visą valstybės istorijos procesą bandyta žiūrėti per tautinę prizmę. Tai, kas mūsų valstybėje turėjo lenkišką atspalvį, daliai visuomenės, puoselėjančiai tautinės valstybės idėją, tapo visiškai svetima. – Gal taip ir turi būti. Juk tautinė tarpukario Lietuva mūsų mentalitetui yra pakankamai artima. – Tai reiškia, kad mes savo valstybingumą vertiname vienu šimtmečiu ir nubraukiam visą LDK istoriją, kartu su Vytautu ir Mindaugu. Jei suvoktume Lietuvą ir mūsų valstybingumo tęstinumą per visą valstybės istoriją – mums nekiltų tokių problemų. Kartais net nesuvokiame, kad mėginimai supriešinti istorinius lietuvių ir lenkų santykius yra daromi dirbtinai, siekiant supriešinti dvi tautas. Gegužės trečiosios Konstitucija buvo priimta Abiejų Tautų Respublikai (ATR) esant federacine valstybe, kurią sudarė LDK ir Lenkijos Karalystė. Toks modelis buvo gana tipiškas naujųjų laikų Europai. Pavyzdžiui unijos saitais taip pat buvo susieta Didžioji Britanija – Anglijos ir Škotijos karalystės“.
1791 m. spalio 20 d. buvo priimta Konstitucijos pataisa pagal kurią LDK buvo pripažinta lygiateise dualistinės ATR dalimi. Seimo priimtu Abiejų Tautų savitarpio garantijos įstatymu buvo nustatytas lygus Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Dižiosios Kunigaikštystės narių skaičius bendrose centrinėse valdžios institucijose).
Istorijoje yra žinomas asmuo, Petras Račkus Stračevičius gimęs po Žalgirio mūšio, šeima susijusi su Straszewicz‘ių gimine (Geni svetainės paieškos duomenimis: „ is your, Ramūnas, first cousin four times removed's wife's sister's husband's sisters's husband's 12th great grandfather“). Polonkoje turėjo tėvoniją (už Lydos, dab. Baltarusijoje), kuris, jau kaip Lietuvos didikas, nors ir būdamas jauno amžiaus testavo (liudijo) valdovo dokumentus 1432 – 1440 ir 1440 – 1449 m., o 1437 m. steigė Polonkos bažnyčią suteikdamas šv. Petro, šv. Povilo ir šv. Jurgio vardus. 1450 m. jau miręs (Rimvydas Petrauskas „Lietuvos diduomenė XIV-XV a.“).
Pagal žodiniu būdu perduodamą šeimos legendą, Straševičiai save kildino iš Moravijos, dabar tai galima atsekti senosiose knygose, lenkų mokslininkų tyrinėjimuose, bei Lietuvos tyrėjų darbuose. Kita vertus Straš-Strač-Strož-Stroč... pavardė (slovakų-čekų-moravų kalbose reiškianti apsaugą, sargybą) ir dabar paplitusi Čekijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, toje teritorijoje, kurioje buvo Moravija. Didžioji Moravija – imperija buvusi Centrinėje Europoje iki X a. pr., apėmė, dabartines čekų, vengrų, austrų, lenkų, ukrainiečių, rumunų valdomas teritorijas.
'''Viktoro Straševičiaus sūnus - Jonas Juozapas Straševičius'''
Gimė Puorių dvare 1754 –1817 m., Upytės paviete (Panevėžio rajone, netoli kelio Naujamiestis – Krekenava. Nuo Vilniaus nutolęs apie 130 km. Lenkijos Karalystės geografiniame žodyne (Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, 1880 - 1902) rašoma, kad Puoriuose yra buvęs dvaras. Dvaras neišliko. Jonas J. Straševičius dvarą paveldėjo iš savo tėvo. Jis Didžiojo seimo deputatas nuo Upytės pavieto. Pakamaris t.y. žemės teisėjas, teismo valdininkas, žemės ribų bylas sprendžiantis teisėjas, karaliaus skiriami iš pavieto bajorų tarpo. Rėmė 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją. Dalyvavo 1794 m. sukilime. 1804 m. vasario 23 d. Vilniaus deputatų susirinkime patvirtintas herbas.
Puorių dvarą Straševičiai valdė nuo XVI a. pr., 1647 sausio 8 d., surašytas raštas Samueliui Straševičiui, Stanislovo sūnui, kuris pasidalinęs su broliais paveldėjo Puorių dvarą su valstiečiais . 1662 vasario 28 d. rašte pažymimą, kad Samuelis Straševičius, jam priklausantį Puorių dvarą perleido savo sūnui Rapolui Straševičiui,
1730 m., paveldėjime pažymima, kad Stanislovas paveldėjo Puorių dvarą iš tėvo Rapolo Straševičiaus.
1745 spalio 7 d., dalybų raštu pažymima, kad didiko Rapolo Straševičiaus palikimas paskirstomas jo sūnums Stanislovui, kurio sūnus Viktoras ir pastarojo sūnus Jonas Juozapas ir Rapolo sūnui Dominykui su pastarojo sūnumis. Stanislovui paliekamas Puorų dvaras, Dominykui Čekuvos (Ariogalos) dvaras. Jono Juozapo žmona Teresė Stanevičiūtė. Jonas Juozapas Straševičius Upytės pavieto pakamaris, 1794 m. sukilimo dalyvis. (Portretas tapytas Juozapo Straševičiaus (1801 - 1838) yra Raguvos bažnyčioje).
1790 m. balandžio 22 d., palikimo raštu, Viktoras Straševičius pinigus ir valstiečius paliko savo sūnui Jonui Juozapui Straševičiui, o jo sūnui (savo anūkui) Domazui Straševičiui Juzinavos dvarą (Raguvos apylinkės, Panevėžio rajonas) su valstiečiais.
Domazas Jonas Straševičius gimė Kilovos dvare 1796 – 1866. 05.20, žmona Monika Jacunskaitė. 1831 m. sukilimo dalyvis, jo sūnus (per Domazo brolio Ignaco dukros Evelinos vyro giminę, Straševičių giminė susisieja su Kunigaikščiais Sapiegomis ir Lenkijos Karaliumi, bei Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu Stanislovu II Augustu Poniatovskiu).
Donatas Juozapas Straševičius (gimė Juzinavos dvare 1834.12.26 - 1889.01.19), 1863 m. sukilimo dalyvis, dalyvavo B. Dluskio ir Z. Sierakausko vadovaujamose kovinėse batalijose. (Boleslovas Dluskis perėmė iš A. Mackevičiaus vadovavimą sukilėliams bajorams, slaptavardis Jablovonskis, 1826-1905 – gydytojas, dailininkas, Lietuvos judėjimo komiteto narys, Kauno gubernijos sukilimo organizatorius, iki Z. Sierakausko atvykimo. Sukilimo metu vadovavo sukilėlių būriams Žemaitijoje. 1864 m. pavasarį pasitraukė į užsienį). Donatas Juozapas Straševičius su žmona Zofija Zvereva turėjo sūnų
Joną Straševičių gimusį Juzinavos dvare 1867.06.24 –1939.09.19, kuris su žmona Marija Užpolevičiūte (1870.04.04 –1953.04.13), valdė 125 ha žemės, jie turėjo sūnų Leoną Straševičių, g. 1901.04.16 Juzinavos dvare, mirusį Vilniuje 1988.11.14. Baigusį 6 kl. ir matininkų kursus Dotnuvoje. 1919 06 01– 1920 06 19 Lietuvos savanoris, puskarininkis, nepriklausomybės kovų dalyvis, 1929 11 21 apdovanotas nepriklausomybės medaliu. Apdovanojimo liudijimas Nr. 4112. 1931 m. gavo žemės 14,94 ha Kretingos apsk. Palangos vls. Vilimiškių km. Leonas Straševičius su žmona Konstancija (miestelėnė Zinkevičiūtė 1911.05.24 – 1986.02.09) susilaukė dukters Gražinos Sofijos ir sūnaus Tado Juozo.
Tadas Juozas Straševičius neturėjo šeimos ir palikuonių nepaliko.
Gražina Sofija Straševičiūtė (Abukevičienė) g. 1933 11 08 Kaune, su vyru Petru Abukevičiumi (g. Pumpėnuose 1928.09.08 – mirusį 1997.12.05 Vilniuje) kino operatoriumi ir režisieriumi susilaukė sūnaus teatro ir kino aktoriaus, režisieriaus Ramūno (kr. v. Petras) Abukevičiaus (g. 1959.06.21 m. Kaune) Vaikai: Margiris (kr.v. Povilas) Abukevičius (g. Vilniuje 1981 10 21), Erdvilas Petras Abukevičius (g. Kaune 1996 03 12), Vilnė Konstancija Abukevičiūtė (g. Vilniuje 2010 04 25).
(Panevėžio kraštotyros muziejaus eksponatai: išlikę J. Straševičiaus bibliotekos knygos ir kitos išsaugotos vertybės, didikams Straševičiams priklausę daiktai).
'''Mykolas Straševičius,''' Viktoro Straševičiaus antros eilės sūnėnas (šaka atsiskyrusi nuo Samuelio Straševičaus, kurio sūnus Kazimieras Aleksandras, jo sūnus Tomas, šio sūnus Mykolas)
Gimęs 1750 –1818, Vilniaus universiteto auklėtinis, Upytės pavieto kaštelionas, iki 1793 m. Maršalka (bajorų vadas) jo žmona Kazimiera Straševičienė (Koščickytė mirė 1842 m.), ketverių metų Didžiojo seimo deputatas nuo Upytės pavieto. Rėmė ir pasisakė už priesaiką Gegužės 3 d. konstitucijai, po kelių mėnesių dalyvavo Targovicų konfederatų administracinėje veikloje, bet vėliau įsijungė į sukilimo rengimo veiklą, rėmė 1794 m. sukilimą ir kovojo prieš konfederatus ir jų pasikviestą Rusijos kariuomenę. (Žmona Koščickytė (Lauryno Šumskio žmonos sesuo), juos savo dienoraštyje “Vilniuje ir Lietuvos dvaruose” aprašo Gabrielė Giunterytė-Puzinienė. Dienoraščiuose paminėtas ir jų sūnus Juozapas Straševičius).
'''Juozapas Straševičius (Jozef Straszewicz)''' gim. Raguvoje 1801 – mirė 1838 m. Paryžiuje, 1831 m. sukilimo Vyriausiojo komiteto narys, istorikas, dailininkas, literatas. Paryžiuje leido Žurnalą „Polonija“. Tai apsišvietęs savo laiko žmogus, Vilniaus universitete studijavo literatūrą ir laisvuosius menus, keliavo po Europą. Dalyvavo Filomatų - Filaretų draugijų veikloje (Vilniaus universitete mokėsi 1818 - 1827), tikėtina, kad lankėsi ir Šumsko dvare, pas tetą ir dėdiną Lauryną Šumskį, rengė čia slaptus Filomatų – Filaretų susirinkimus. Prasidėjus 1831 m. sukilimui buvo aktyvus jo organizatorius ir vadovas, pradžioje įėjo į Upytės sukilėlių apskrities komitetą, vėliau tapo Laikinosios centrinės sukilėlių Vyriausybės narys, atsakingas už užsienio reikalus, jis atliko ir Vyriausybės sekretoriaus pareigas, tvarkė dokumentus, komplektavo medžiagą istorijai.
Po sukilimo pralaimėjimo emigravo, gyveno Paryžiuje, aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime, Prancūzų kalba parengė monografiją apie Emiliją Pliaterytę.
Dar gyva būdama Emilija tapo legenda. Nors ji ir nebuvo vienintelė moteris sukilėlių gretose, bet neabejotinai išsiskyrė patriotizmu, intelektu, dvasinėmis galiomis, erudicija bei savo oriu, garbingu elgesiu. Tuoj po jos mirties Adomas Mickevičius (Emilija pažinojo poeto brolį) jai skyrė nuostabų eilėraštį.
Knygą apie Emiliją išleido vaikystės draugas, kaimynas Juozapas Straševičius.
Knyga buvo išversta į keliolika kalbų: prancūzų, vokiečių ir italų kalbomis, išleido 2 tomus sukilimo dalyvių biografijų, piešti jų portretai, rašė apie sukilimą, (Joachimo Lelevelio ir kitų sukilimo vadovų portretai vario raižiniuose ir trumpos biografijos), prisidėjo prie J. Lelevelio darbų publikavimo. Raguvos bažnyčios šventoriuje stovi metalinis kryžius, kurį pastatė motina ir sesuo, 1831 m. sukilimo dalyvio Juozapo Straševičiaus (1801–1938), mirusio Prancūzijoje, atminimui. Dailininko J. Straševičiaus tapybos darbų išliko Raguvos bažnyčioje. Raguvos bažnyčioje esantys portretai: Upytės pavieto bajorų maršalkos M. Straševičiaus žmonos Kazimieros Straševičienės (aut. J. Straševičius); Upytės pavieto pakamario Jono Juozapo Straševičiaus (aut. J. Straševičius); Upytės pavieto maršalkos Mykolo Straševičiaus (aut. J. Straševičius).
ABUKEVIČIAI
Pirmą kartą LDK istorijoje Abukevičiaus (lenk. ''Obuchowicz,'' rus. Обухович, ''baltar.'' ''Абуховіч'', liet. Abukevičius)) pavardė paminėta XVI a. 1527 m. Sausio 27 d, Konstantino Ostrogiškio ir Jurgio Radvilos vadovaujama kariuomenė laimėjo Olšanicos mūšį (dabartinėje Ukrainoje), sutriuškino totorių kariuomenę, kuri po šio mūšio daugiau nebeatsigavo ir jokios grėsmės LDK nebekėlė.
(Obuchowicz h. własnego (in. Jasieńczyk odmienny), na Wołyniu i Litwie; z nich 1 wojewoda i 2 kasztelanów 1653 — 1746. (<nowiki>https://polishgenealogy.blogspot.com/</nowiki> )
Vienas į nelaisvę patekusių totorių – Obuchowicz (Abukevičius – Abu-k-owicz (žodis ''ABU'' totorių kalboje reiškia - ''pelenai'') - N1505 Obuchowicz. Prisiekęs ištikimybę Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei apsigyveno Voluinėje. Po Liublino unijos 1569 metais kilmingieji totoriai gavo bajorų teises. Bajorų Obuchovičių (Abukevičių) giminės iš Voluinės Herbas „Jasieńczyk“.
Abukevičiai valdė dvarus Naugarduko vaivadijoje, užėmė svarbius LDK valstybinius - administracinius postus. Teodoras Obuchovičius (Abukevičius, gimė apie 1560) tarnavo Mozyriaus žemės teisėju.
Jo sūnus Pilypas Kazimieras (apie 1600 – 1656 m., žmona Zofija Obrynska) LDK valstybės veikėjas, Seimo maršalka, Smolensko vaivada, kariškis, diplomatas, rašytojas-memuaristas.
Jo sūnūs:
Teodoras Jeronimas (1642 – 1707 m.) LDK valstybės ir karinis veikėjas, raštininkas, memuaristas aprašęs valstybės ir politinį 1656–1700 metų gyvenimą.
ir Mykolas Leonas Obuchovičius (Abukevičius) (1620 – 1668 m. spalio 22 d.) – LDK valstybinis veikėjas, diplomatas ir rašytojas-memuaristas. Lietuvos armijos rotmistras ir pulkininkas, Mozyriaus ir Nugarduko pakamaris (žemės reikalų teisėjas). Baigė Vilniaus universiteto filosofijos fakultetą. Tarnavo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono II Kazimiero rūmuose. 1650 metais – karaliaus pasiuntinys Maskvoje. 1651 metais dalyvavo Lietuvos karo žygyje į Ukrainą ir mūšiuose su sukilusiais kazokais. 1656 metais dalyvavo trijų dienų mūšyje prie Varšuvos. ATR-Rusijos karo (1654–1667) metu. 1660 metais, Mykolas Leonas Obuchovičius (Abukevičius) Bresto vaivadijoje pateko į nelaisvę pas rusus, kur praleido dvejus metus. 1662 metais buvo išlaisvintas Smolenske, belaisvių keitime. Grįžęs Mykolas Leonas vėl pradėjo kovoti prieš rusus. 1664 metais dalyvavo žygyje į Brianščiną. Gyvenimo pabaigoje, 1668 m. gavo Lietuvos didžiojo sargybinio pareigybę.
Palaipsniui giminė plito, kai kurios atšakos prarado įtaką, titulo tęstinumą, skaidėsi, dalis sugudėjo kitos šakos sulietuvėjo ir sklido po visą kraštą. Viena atšaka skleidėsi į Minską, Smolenską, Švenčionis, Ignaliną, kita suko link Gardino, Eišiškių, Ukmergės, Panevėžio, Pumpėnų.
Teodoras Jeronimas (1642 – 1707) turėjo sūnų N1680 Obuchovičių, gimusį apie 1680 metus.
šiam gimė sūnus Bernardas Obuchovičius (Bernard Obuchowicz) apie 1730 metus. (gyvenęs Naugarduko paviete, Gardino sritis, kilęs iš Mozyriaus). Adomas Mickevičius savo poemoje „Ponas Tadas“ mini savo krikštatėvį Obuchovičių.
„Ochrzcił przyszłego autora „Ksiąg pielgrzymstwa” kanonik Antoni Postlett. Rodzicami chrzestnymi byli: ''„Aniela Uzłowska, małżonka sędziego granicznego powiatu nowogródzkiego”'' i „jaśnie wielmożny” Bernard Obuchowicz, sędzia ziemski, któremu Mickiewicz zawdzięcza swe drugie imię. Aniela Uzłowska była żoną właściciela Czombrowa, gdzie urodziła się matka Adama, a jego dziad Mateusz był ekonomem. Ojciec chrzestny pochodził ze znanej na Litwie i znamienitej familii Obuchowiczów, o której często i soczyście wspomina Melchior Wańkowicz. W „Panu Tadeuszu” ostatniemu Woźnemu trybunału śni się proces Obuchowicza z Kahałem...“
<nowiki>https://nowogrodczyzna.jimdofree.com/antologia/ty-jeste%C5%9B-jak-zdrowie/</nowiki>
“Nr 45. Anno D-ni 1799 die 12 Febr. P. A. R. D. Antonius Poslett, Can. Livon. baptisavit infantem nominibus Adamum-Bernardum, filium G. D. Nicolai Mickieiwicz, Camer. Minsc. Causidici Novogr. et Barbarae Majewska CC. LL. ac nobilium. Patrinus fuit P. M. D. Bernardus Obuchowicz Judex Ter. Novogr. cum G. D. Angela Uzlowska Judicis finiam p. Distr. Novogr. conjuge”.
<nowiki>https://gw.geneanet.org/szcandre?lang=en&n=mickiewicz&oc=0&p=adam+bernard</nowiki>
“Pan Tadeusz“ przez duchownych (prałatów i kanoników), modna wśród '''szlachty''' polskie za czasów Stanisława Augusta Poniatowskiego ... Tak przekradł się Gorecki, Pac i '''Obuchowicz''',...”
Kitoje vietoje, “Czytał więc i rozmyślał: Ogiński z Wizgirdem, Dominikanie z Rymszą, Rymsza z Wysogirdem, Radziwił z Wereszczaką, Giedroić z Rdułtowskim, '''Obuchowicz''' z kahałem, Juraha z Piotrowskim,”
“Tai buvo Tribunolo teisminė vokanda.
Joj Tvarkdarys senų bylų daugybę randa,
Kurias jis šaukdino patsai per metų tieka —
Jų atminimas gyvas ir dabar jam lieka.
Nežinantiems vokanda — nuobodus vardynas,
O Tvarkdariui — gyvų, judrių vaizdų lobynas.
Tad verčia lapą, skaito ir sau vienas šneka:
Rimšai Visogirdą, Radvilos Vereščaką,
Vienuoliai skundžia Rimšą, Jūraga Petrauską,
Oginskis Vizgirdą, Giedraitis Rodultauską,
Malevskis prieš Mickevičių, o prieš kahalą
Štai '''Obuchovičius''' ''46'',— gi čia, ant pačio galo,
Pats Grovas prieš Soplicą”.
''46''...Radvilos Vereščaką... / ...'''Obuchovičius'''...— \ vokandą, be kitų, poetas įtraukė, aišku, pokštaudamas, artimų žmonių pavardes: mylimosios Marilės tėvo (Vereš- čaka), savo krikštatėvio ('''Obuchovičius''').
'''('''Bernard Obuchowicz is your (Ramūnas) fourth great grandfather, Geni.com).
XVIII a. giminės šaka pasiekė Panevėžio apskritį, Bernardo Obuchovičiaus sūnus Tomas Abukevičius (Tomasz Obuchowicz, gimęs apie 1750 m., h. „Jasieńczyk“) su žmona Magdalena (Krzywicka'ite) susilaukė sūnaus Kazimiero Juozapo (g. 1810 m.), jo vyresnysis brolis Jokūbas gimęs apie 1770 m., yra 1818 m. Panevėžio bajorų registro sąraše, gyveno ir susituokė Traupio parapijoje, Ukmergės paviete. Įdomu tai, kad Jokūbas 1789 m. vedė bajoraitę Teklę Mickevičiūtę. Galima daryti išvadą, kad Mickevičiai su Obuchovičiais artimai bendravo, o Adomo Mickevičiaus puseserė Teklė ištekėjo už krikštatėvio Bernardo Obuchovičiaus anūko Jokūbo.
Panevėžio apskrities Obuchovičiai, buvo aktyvūs 1863 m. sukilimo dalyviai ir jų turimos valdos buvo sekvestruotos (carinės rusų valdžios nusavintos ir atiduotos rusų armijos karininkams), jie įgavo bežemių bajorų luomo statusą, kuris 1866 m. iš vis buvo panaikintas. Taip carinės Rusijos valdžia malšino sukilimą.
Kazimieras Juozapas (g. apie 1810, h. „Jasieńczyk“) ir Julijona (Zablocka'itė h. „Lada“ (iki 1866 m. (luomo panaikinimo) bežemiai bajorai, po to miestelėnai, Magdeburgo teisės Pumpėnams suteiktos 1792 m.) apsigyveno Pumpėnuose, Panevėžio gatvėje, kuri buvo kilmingesniųjų, turtingesniųjų gatvė, žydai ir mažiau kilmingi gyveno Pasvalio g. “Panevėžio gatvė skyrėsi nuo Pasvalio gatvės. Čia kelias platesnis, namai didesni, šviesesniais langais, o ir pats pastatas traukėsi giliau į kiemą, į didesnį ar mažesnį sodelį. Kitaip tariant, Pasvalio gatvėje gyveno proletariatas, o Panevėžio gatvėje būrėsi inteligentija. Pačiame miestelio viduryje, susiliejant toms pačioms gatvėms, buvo aikštė, atsiremianti į bažnyčią” (atsiminimuose rašo Kotryna Kavaliauskaitė-Buračienė 2014 m.).
turėjo dukrą Anelę (Anna g. apie 1850 m. (iki 1866 m. (luomo panaikinimo) bežemė bajorė, po to miestelėnė) Abukevičiūtę, kuri susilaukė sūnaus Antano Kazimiero Abukevičiaus (1877 –1952 m., miestelėno, nuotraukoje su mama).
Kriaučiaus (siuvėjo) amatą įsigijęs Kijeve, Antanas grįžo gyventi į Pumpėnų miestelį.
Buvo išdidus - „bajoriškas“ kriaučius, bet kam nesiuvo, dėl prastų rūbelių nesivargino ir su žmona Ona Abukevičiene (Remeikaitė g. Smilgeliuose 1892 – 1967 m.)
susilaukė sūnaus Petro Abukevičiaus (g. Pumpėnuose 1928.09.08 – 1997.12.05 Vilniuje) kino operatoriaus ir režisieriaus:
1959 m. baigė Kinematografijos institutą Maskvoje, operatoriaus specialybę. 1961 – 64 m. Lietuvos TV operatorius, 1957 - 61 m. ir 1964 - 89 m. Lietuvos kino studijos operatorius ir režisierius. Sukūrė virš 50 dokumentinių , mokslo populiarinimo filmų (30 gamtos tematika): ''Meškutės Nidos nuotykiai'' (13 - ka dalių 1976 - 80 m.; viena dalis – ''Juodieji gandrai elniukas ir Nida'' 23 tarptautiniame Niujorko kino ir TV festivalyje 1980 m. apdovanota sidabro medaliu) Vilkai 3 d. (1981 - 83 m.), Lapė (1981), Kiškis (1983 m.) ir kiti. Stebėjo ir filmavo retus paukščius bei gyvūnus ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijos šiaurėje - Sibire, Kamčiatkoje: ''Mažoji gulbė'', ''Rožinis kiras'' (abu 1984 m.) ''Retų paukščių karalystė'' (1985 m.), ''Baltoji pelėda'' (1986 m.), ''Lizdas pasaulio pakrašty'' (1987 m.). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sukūrė dokumentinių filmų apie tremtinius ''Sugrįžimas'', ''Gėlė ant tako,'' etninėse Lietuvos žemėse gyvenančius lietuvius - ''Gudijos lietuviai.''
1995-96 Japonų TV užsakymu, sodyboje, Utenos r. Saldutiškio sen. Indubakių k., įsirengęs vilkų voljerą, stebėjo savo pamiltus personažus ir kūrė savo paskutinį filmą. Jo sukurti filmai gamtos tematika aplankė visus kontinentus ir buvo demonstruojami daugiau negu 120 - tyje pasaulio valstybių. 2003 m. Indubakiuose įkurtas VILKO muziejus. Jame yra režisieriaus Petro Abukevičiaus memorialinė ekspozicija, taip pat vilkų apsaugos ekspozicija. Nuo 1999 m. kasmet yra teikiama P. Abukevičiaus vardo premija Lietuvos gamtos filmų kūrėjams. Premiją teikia LR Aplinkos ministerija, LR Kultūros ministerija, LTV.
Petras Abukevičius su žmona Gražina Sofija Abukevičiene (Straševičiūtė) g. 1933 11 08 Kaune. 1959 m. susilaukė sūnaus, teatro ir kino aktoriaus, režisieriaus Ramūno Abukevičiaus g. 1959.06.21 m. Kaune.
(R. Abukevičiaus Geni, MyHeritage DNR tyrimas: Baltų 91,9% (Lietuva), Rytų Europos 6,7% (Moravija, Lenkija), Pietų Azijos 1,4% (Indija, galimai totorių riteris buvo Indiškos kilmės) - 100,0%. Per lietuvaites žmonas ir jų lietuviškas gentis moraviškas-lenkiškas kraujas atsiskiedė ir kone visai pasitraukė užleisdamas vietą baltiškam).
Vaikai: Margiris Abukevičius (g. Vilniuje 1981 10 21), Erdvilas Petras Abukevičius (g. Kaune 1996 03 12), Vilnė Konstancija Abukevičiūtė (g. Vilniuje 2010 04 25).
== Šaltiniai ==
{{Išnašos}}
| |||