Jurgis Savickis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
foto |
|||
Eilutė 27:
[[Vaizdas:Lithuanian delegates at the Stockholm conference 1917.jpeg|thumb|260px|Grupelė [[Stokholmo konferencija|Antrosios Stokholmo konferencijos]] delegatų. Sėdi, iš kairės: Dr. [[Jonas Šliūpas]], [[Felicija Bortkevičienė]], [[Vaižgantas|Juozas Tumas-Vaižgantas]]. Stovi, iš kairės: [[Jurgis Savickis]], [[Martynas Yčas]], [[Jonas Aukštuolis]], [[Ignas Šeinius]], [[Jurgis Alekna]], [[Stasys Šilingas]].]]
[[Vaizdas:JSavickis.jpg|thumb|180px|Jurgis Savickis Norvegijoje]]
'''Jurgis Savickis''' ([[1890]] m. [[gegužės 4]] d. [[Pagausantys|Pagausančio dvaras]], [[Ariogalos valsčius]], [[Rusijos imperija]] – [[1952]] m. [[gruodžio 22]] d. [[
== Biografija ==
Eilutė 36:
Prasidėjus [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmajam pasauliniam karui]], įsitraukė į lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veiklą ir [[1915]] m. buvo išsiųstas į [[Danija|Daniją]]. Ten dirbo Raudonajame Kryžiuje, kur rūpinosi lietuvių belaisviais, atsidūrusiais vokiečių užnugaryje. Dirbdamas sutiko savo būsima žmoną Idą, su ja susilaukė dviejų sūnų - [[Algirdas Savickis|Algirdo]] ir [[Augustinas Savickas|Augustino]].
Kadangi mokėjo [[lenkų kalba|lenkų]], [[rusų kalba|rusų]], [[prancūzų kalba|prancūzų]], [[danų kalba|danų]]
[[1927]]–[[1929]] m. tarnavo [[Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija|Užsienio reikalų ministerijoje]] [[Kaunas|Kaune]], tuo pačiu metu vadovavo [[Valstybės teatras|Valstybės teatrui]]. [[1930]]–[[1937]] m. vėl paskiriamas į diplomatinę tarnybą [[Skandinavija|Skandinavijoje]]. 1937 m. perkeltas dirbti į [[Ryga|Rygą]]. [[1938]] m. tapo Lietuvos atstovu [[Tautų Sąjunga|Tautų Sąjungoje]] [[Ženeva|Ženevoje]].
Eilutė 42:
Su žmona atostogaudamas Pietų [[Prancūzija|Prancūzijoje]], [[Mentonas|Mentono]] apylinkėse, Roquebrune vietovėje, rado didelę pušį, kuri jam priminė gimtinę. Ten nusipirko žemės sklypą ir pasistatė vilą. [[Tarybų Sąjunga|Sovietų Sąjungai]] okupavus Lietuvą, Savickis, netekęs diplomato darbo, toje viloje ir apsigyveno. Ją pavadino gimtojo miesto vardu - „Ariogala“. Namus pavertė tarsi muziejų: į medžius, tvoros nišas įkėlė medinių skulptūrų - rūpintojėlių, koplytėlių su Dievo Motina, kitų šventųjų. Namuose Lietuvą priminė brolio Antano padarytas ąžuolinis stalas, ant sienų kabantys [[Adomas Varnas|Adomo Varno]], [[Petras Kalpokas|Petro Kalpoko]], [[Adomas Galdikas|Adomo Galdiko]] ir kitų garsių dailininkų paveikslai.
[[1952 m.|1952]] m. ištiko insultas, tą pačią dieną mirė [[Mentonas|Mentono]] klinikose, palaidotas
== Kūryba ==
Eilutė 50:
J. Savickis laikomas [[Vakarų Europa|Vakarų Europos]] intelektualinės tradicijos atstovu bei priskiriamas prie lietuvių literatūros atnaujintojų kartos ([[Vincas Mykolaitis-Putinas]], [[Kazys Binkis]], [[Balys Sruoga]] ir kt.).
Jo prozoje nerasi „visažinio“ pasakotojo. Čia pasakotojo ir personažo mintys, požiūris dažnai susipina. J. Savickio požiūris į žmogaus prigimtį [[pesimizmas|pesimistiškas, ironiškas]]. Atskleidžiamas prigimties dvilypumas, grėsmingumas. Tačiau rašytojo proza dėl to netampa niūri. Prigimties išdaigas atsveria šilti žmogiški ryšiai, grožio, meno, kultūros idealai.
== Bibliografija ==
| |||