Lietuva: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Lietuva'''  – oficialiai vadinama '''Lietuvos Respublika''' (''LR''; '''Lietuva''')  – yra valstybė Europos centrinėje dalyje, [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]] pietrytinėje pakrantėje. Plotas 65 300 300 km².<ref>Lietuvos statistikos departamentas, [https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?hash=e7339206-858d-43de-ad93-f12ca772590c#/ Teritorija (žemės plotas) metų pradžioje> Teritorijos administracinis skirstymas > Teritorija (žemės plotas) metų pradžioje]</ref>. Šalis ribojasi su [[Latvija]] (sausumos sienos ilgis – 588 km, jūros siena – 22 km), [[Baltarusija]] (sienos ilgis – 677 km), [[Lenkija]] (sienos ilgis – 104 km), [[Rusija]] ([[Kaliningrado sritis|Kaliningrado sritis;]] sausumos sienos ilgis – 255 km, [[Kuršių marios|Kuršių mariomis]] – 18 km, jūra – 22 km). [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]] pakrantės ilgis – 90,66 km. [[Lietuvos–Baltarusijos valstybinė siena|Lietuvos–Baltarusijos]] ir Lietuvos–Rusijos Federacijos siena yra ir [[ES|Europos Sąjungos]] siena. Lietuvos ekonominė zona [[Baltijos jūra|Baltijos jūroje]] (vakaruose) siekia [[Švedija|Švedijos]] ekonominę zoną. Didžiausias šalies miestas yra sostinė [[Vilnius]]. Kiti didieji miestai: [[Kaunas]], [[Klaipėda]], [[Šiauliai]], [[Panevėžys]].

Lietuvos valstybė susidarė XIII a., po [[1569 m.|1569]] m. [[Liublino unija|Liublino unijos]] Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respublikos]] dalimi. Ši valstybė gyvavo daugiau nei 200 metų, kol kaimyninės šalys [[Rusijos imperijos istorija|Rusija]], [[Austrija-Vengrija|Austrija]] ir [[Prūsijos karalystė|Prūsija]] XVIII a. pabaigoje galutinai [[Abiejų Tautų Respublikos padalijimai|pasidalijo]] jos teritoriją. [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] pabaigoje, [[1918]] m. [[vasario 16]] d., [[Lietuvos Taryba]] paskelbė apie nepriklausomybės atkūrimą, iki 1921  m. Lietuvos Respubliką pripažino dauguma pasaulio valstybių. Po daugiau nei 20 metų nepriklausomybės [[Antrojo pasaulinio karo pradžia ir Lietuvos nepriklausomybės praradimas|Antrojo pasaulinio karo]] metais šalis buvo okupuota ir aneksuota [[Tarybų Sąjunga|SSRS]], 1941-1945 1941–1945 m. okupuota [[Vokietijos istorija|Vokietijos]], 1944-1945 1944–1945 m. dar kartą okupuota Sovietų Sąjungos. [[1990]] m. [[kovo 11]] d. Aukščiausioji Taryba paskelbė [[Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo|nepriklausomybės atkūrimą]].

Nuo 2004  m. Lietuva yra viena iš [[Europos Sąjunga|Europos Sąjungos]] valstybių, įeinančių į [[Šengeno sutartis|Šengeno erdvę]], kurioje nėra pasienio kontrolės. Nuo 2015  m. valstybė priklauso [[Euro zona|euro zonai]]. Lietuva yra aukštų pajamų [[Išsivysčiusi šalis|išsivysčiusi ekonomika]],<ref>[http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-11-02-jt-pirma-karta-lietuva-pateko-i-itin-auksto-issivystymo-valstybiu-kategorija/71465 bernardinai.lt]. Tikrinta 2020 m. sausio 12 d.</ref> pasiekusi aukštą [[Žmogaus socialinės raidos indeksas|pragyvenimo lygį]], aukštai vertinamas Lietuvos pilietinių laisvių, žiniasklaidos laisvės, interneto laisvės, demokratijos lygis. Lietuva yra [[Europos Sąjunga|Europos Sąjungos]] (nuo 2004  m.), [[Europos Taryba|Europos Tarybos]], [[NATO]], [[EBPO]] narė.

Lietuvos vardo kilmė nėra tiksliai žinoma. Kadangi daugelis baltų etnonimų yra kilę nuo upių pavadinimų, Lietuvos vardas siejamas su upelio [[Lietava]] pavadinimu.<ref>Zigmas Zinkevičius. Kelios mintys, kurios kyla skaitant Alfredo Bumblausko Senosios Lietuvos istoriją 1009-–1795m1795 m. Voruta, 2005.</ref> Kadangi tai nedidelis upelis, ši versija sukelia prieštaravimų, kad toks mažas upeliukas negalėjo suteikti pavadinimo didelei žemei ir genčiai. Istorikas [[Artūras Dubonis]] valstybės pavadinimą kildina iš žodžio ''[[leičiai]],'' kuriais XIV–XV a. šaltiniuose vadintas kunigaikščio tarnybinių asmenų sluoksnis. Tai buvo kariai kolonistai, kurie prie didžiojo kunigaikščio valdų prijungtose žemėse įtvirtindavo valdžią.<ref>Dubonis, Artūras (1998). Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai: iš Lietuvos ankstyvųjų valstybinių struktūrų praeities (Leičiai of Grand Duke of Lithuania: from the past of Lithuanian stative structures (in Lithuanian). Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla.</ref>

[[Vaizdas:Lietuvos vardas. The first name of Lithuania in writing 1009.jpg|thumb|220px|[[Kvedlinburgo analai|Kvedlinburgo analų]] ištrauka (tekste pažymėta vieta, kurioje minimas Lietuvos vardas)]]

Į dabartinę Lietuvos teritoriją pirmieji gyventojai atsikėlė po paskutiniojo ledynmečio prieš 11–13 tūkstančių metų.<ref>Tomas Ostrauskas. Vėlyvasis paleolitas.//A.Girininkas (red.) Lietuvos istorija. T.1. Vilnius: Baltos lankos, 2005. p. 22-23. ISBN 9955-584-90-4.</ref> Paleolito gyventojai priklausė [[Svidrų kultūra|Svidrų]] ir Pabaltijo [[Madleno kultūra|Madleno]] kultūrinėms grupėms.<ref>V.Juodagalvis. Paleolitas. XI-IXXI–IX tūkstantmetis pr. Kr.// Lietuvos proistorė. Archeologijos ekspozicijos vadovas. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2000. P.22.</ref> Neolite regione paplito virvelinės keramikos kultūrų grupei priklausanti [[Pamario kultūra]], kuri laikoma [[Baltai|baltiška]]. Pirmaisiais mūsų eros amžiais jau išskiriamos baltų gentinės sąjungos, tarp jų [[Žemaičiai (baltų gentis)|žemaičiai]] ir [[Lietuviai (rytiniai senlietuviai)|lietuviai]].<ref>R.Rimantienė. [https://www.vle.lt/Straipsnis/baltai-68466 Baltai], vle.lt</ref>

Baltų gentys nepalaikė artimų kultūrinių ar politinių kontaktų su [[Romos imperija]]<ref name="MacDonald1996">{{cite book|author=Michael H. MacDonald|title=Europe, a Tantalizing Romance: Past and Present Europe for Students and the Serious Traveler|url=https://books.google.com/books?id=BQyk0nJNsxUC&pg=PA174|year=1996|publisher=University Press of America|isbn=978-0-7618-0411-6|page=174}}</ref>, bet prekiavo su Roma (žr. [[gintaro kelias]]). Apie 97  m.e.m. [[Tacitas]] savo veikale "Germanija"„Germanija“ aprašė aisčius (''Aesti''), gyvenusius pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje, kurie paprastai siejami su vakarų baltais. Vakariniai baltai anksčiau už kitus diferencijavosi į gentis ir žinios apie juos kitų šalių kronikininkus pasiekė anksčiausiai. [[Klaudijus Ptolemėjus]] II a. jau žinojo [[galindai|galindus]] ir [[jotvingiai|jotvingius]], o ankstyvųjų viduramžių kronikose minimi [[prūsai]], [[kuršiai]] ir [[žiemgaliai]].<ref>Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis. [http://static.eu2013.lt/uploads/documents/Liet_istorija_knygos/EN_lt.pdf The History of Lithuania], Eugrimas, 2013. [https://web.archive.org/web/20131215231241/http://static.eu2013.lt/uploads/documents/Liet_istorija_knygos/EN_lt.pdf Suarchyvuota versija], 2013-12-15 15 December 2013. ISBN 978-609-437-204-9. P. 22–26</ref>

Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analuose aprašant vyskupo [[Brunonas Kverfurtietis|Brunono Kverfurtiečio]] žūtį Prūsijos ir Lietuvos pasienyje [[1009]] metų <ref>Gudavičius, Edvardas (1999) ''Lietuvos Istorija: Nuo Seniausių Laikų iki 1569 Metų (Lithuanian History: From Ancient Times to the Year 1569)'' Vilnius, page 28, ISBN 5-420-00723-1</ref> [[vasario 14]] arba [[kovo 9]] dieną. X-XIX–XI a. rusų kronikos mini Lietuvą kaip vieną iš žemių, kurios mokėjo duoklę [[Kijevo Rusia]]i, kronikose minimas karinis [[Jaroslavas Išmintingasis|Jaroslavo Išmintingojo]] žygis į Lietuvą. Nuo XII a. vidurio lietuviai ima puldinėti rusų žemes. 1183  m. nusiaubtos Polocko ir Pskovo žemės, net galingai Naugardo respublikai XII a. pabaigoje ne kartą grėsė lietuvių kariaunų įsiveržimai.<ref>{{cite book| first=Jerzy |last=Ochmański |title=Historia Litwy [The History of Lithuania]|year=1982 |edition=2nd |isbn=9788304008861 |publisher=Zakład Narodowy im. Ossolińskich |language=pl |pages=39–42}}</ref> Daugėjant iš plėšiamųjų žygių parsivežamo turto ir belaisvių ryškėjo turtinė diferenciacija, išsiskyrė kariaunoms vadovaujantys kunigaikščiai, kurie savo rankose ėmė konsoliduoti valdžią. Lietuvos teritorijoje gyvavusių kelių skirtingų baltų genčių sukurtų kunigaikštysčių jungimasis į vieną konfederacinę ar federacinę Lietuvos valstybę prasidėjo greičiausiai dar [[X amžius|X a.]], tačiau anot vyraujančios istoriografinės koncepcijos valstybės susidarymo procesas baigėsi tik [[XIII amžius|XIII a.]] II ketvirtyje, tada hipotetinės [[Lietuva (baltų žemė)|Lietuvos žemės]] ar [[Lietuvos kunigaikštystė]]s pagrindu susikūrus [[LDK|Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei]]<ref>Rimvydas Petrauskas. [https://www.vle.lt/Straipsnis/Lietuvos-Didzioji-Kunigaikstyste-15586 Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė], vle.lt</ref>.

XIII a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos valstybės pirmuoju valdovu tapo [[Mindaugas]], kuris priėmė krikštą ir 1253  m. liepą buvo karūnuotas karaliumi.<ref name="voruta2001">[http://www.voruta.lt/lietuvos-karalystei-%E2%80%93-750/ ''Lietuvos karalystei  – 750''] {{webarchive|url=https://web.archive.org/web/20120601052806/http://www.voruta.lt/lietuvos-karalystei-%E2%80%93-750/ |date=2012-06-01}}. voruta.lt.</ref> Vėliau nuo krikšto atsisakė, o 1263  m. buvo nužudytas.<ref>Edvardas Gudavičius [https://www.vle.lt/Straipsnis/Mindaugas-19343 Mindaugas], vle.lt</ref> Pagoniška Lietuva buvo nuolatinių [[Vokiečių Ordinas|Teutonų]] ir [[Livonijos ordinas|Livonijos ordino]] žygių taikiniu. Nepaisant sunkios ir nuolatinės kovos su Ordinais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė greitai plėtėsi prisijungdama Rusios kunigaikštystes. [[XIII amžius|XIII a.]] pabaigoje susiformavo [[Gediminaičių dinastija]] (pirmieji žymūs dinastijos valdovai - – [[Vytenis]] ir [[Gediminas]]).

Kunigaikštis [[Gediminas]] diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras) gerokai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus. Jo sūnus [[Algirdas]] toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis [[Kęstutis]]. 1362  m. Algirdas pasiekė svarbią pergalę prieš Aukso Ordą [[Mėlynųjų Vandenų mūšis|mūšyje prie Mėlynųjų Vandenų]] ir įsitvirtino pietų Rusioje - – [[Kijevas|Kijeve]], [[Podolė]]je bei menkai apgyvendintoje Dykroje.<ref>Baranauskas, Tomas (2012-06-23). [http://www.veidas.lt/melynuju-vandenu-musis-atminties-sugrizimas-po-650-metu "Mėlynųjų„Mėlynųjų Vandenų mūšis: atminties sugrįžimas po 650 metų"metų“]. Veidas (25): 30–32. ISSN 1392-5156.</ref> Užėmusi Kijevą Lietuvos didžioji kunigaikštystė tapo tiesiogine [[Maskvos Didžioji Kunigaikštystė|Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės]] kaimyne ir varžove.<ref>Auty, Robert; Obolensky, Dimitri (1981). [https://books.google.com/books?id=xxREnBcMFcEC&pg=PA88 A Companion to Russian Studies: An Introduction to Russian History]. Cambridge University Press. p. 86. ISBN 978-0-521-28038-9.</ref>

XIV a. pabaigoje Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą  – pietuose jos sienos siekė net [[Juodoji jūra|Juodąją jūrą]], valstybė apėmė dabartinių Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, dalies Rusijos ir Lenkijos teritorijas.<ref>Paul Magocsi (1996). History of the Ukraine. University of Toronto Press. p. 128. ISBN 0802078206.</ref> Tuo pačiu metu nuo XIII a. Lietuvos valstybė nuolat kariavo su Vokiečių Ordinu. Geopolitinė situacija tarp Rytų ir Vakarų lėmė tai, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo daugiakultūrinė ir daugiakonfesinė valstybė. Valsdantysis elitas laikėsi religinės tolerancijos, oficialiuose dokumentuose naudota lotynų ir [[rusėnų kalba|senoji slavų kanceliarinė kalba]].<ref>Babinskas, Nerijus. "Etninė„Etninė ir konfesinė LDK įvairovė. Reformacija"Reformacija“. šaltiniai.info Tikrinta 2019-05-20.</ref>

1385  m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila priėmė Lenkijos pasiūlymą tapti Lenkijos karaliumi. Taip buvo sudaryta personalinė Lietuvos ir Lenkijos unija. [[1387]]  m. [[Lietuvos krikštas|Lietuva buvo pakrikštyta]] ir ilgainiui virto ryčiausia [[Katalikybė|katalikiškosios]] Europos šalimi.

Jogaila nesujungė Lietuvos ir Lenkijos į vieną valstybę - – šių valstybių santykiai XV a. - – XVI a. pradžioje nebuvo pastovūs - – Lietuva dažnai turėjo atskirą valdovą iš Gediminaičių dinastijos, kurį rinkosi atskirai nuo Lenkijos. XV a. pabaigoje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystės pašonėje sustiprėjo Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, kuri Lietuvai ėmė kelti didelę grėsmę. Lieuvos didikai ir bajorija paramos tikėjosi iš Lenkijos, kuri mainais reikalavo suartinti valstybes. Tokiomis aplinkybėmis sudaryta [[Liublino unija]] ([[1569]]  m.). Jos aktu Lietuvos ir Lenkijos personalinė unija buvo pertvarkyta į šių valstybių konfederaciją  – vadinamąją [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respubliką]], turėjusią bendrą valdovą ir bendrą [[Seimas (ATR)|Seimą]].

[[Vaizdas:Potęga Rzeczypospolitej u zenitu. Złota wolność. Elekcja R.P. 1573.jpg|thumb|270px|left|„Aukso laisvė“  – 1573 m. karaliaus rinkimai]]

Išmirus Gediminaičių dinastijai, Lenkijos ir Lietuvos valdovus pradėta rinkti iš visų norinčių kilmingų kandidatų. Valstybėje labai sustiprėjo bajorų įtaka, iš esmės jokie rimtesni sprendimai negalėjo būti priimami be bajorų Seimo sutikimo. Deja, pats Seimas dirbo labai neefektyviai  – Seimuose buvo ilgai ginčijamasi ir triukšmaujama neesminiais klausimais, o prie vieningos nuomonės svarbiais valstybei klausimais paprastai nebūdavo prieinama. Nuo [[1717]]  m. [[Nebylusis Seimas|„Nebyliojo“ Seimo]] Abiejų Tautų Respublika akivaizdžiai pateko Rusijos įtakon.

[[XVII amžius|XVII]] a. pabaigoje  – [[XVIII amžius|XVIII a.]] pradžioje Lietuvos  – Lenkijos valstybė persirito į savo saulėlydį. XVIII a. pradžioje vykęs [[Šiaurės karas]] parodė valstybės silpnumą ir labai išsekino kraštą, kuris nuolat buvo siaubiamas savos ir svetimų kariuomenių. Nukentėjo ir Lietuvos miestai  – Vilnius keletą kartų buvo užimtas ir nusiaubtas rusų ir švedų.

Po [[1795]]  m. įvykusio trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo didžiąją dabartinės Lietuvos dalį aneksavo [[Rusija]].

Praradusios nepriklausomybę Lietuvos istoriją [[XIX amžius|XIX a.]] pradžioje sąlygojo carinės Rusijos ir imperiniais užmojais garsėjusios Prancūzijos politika. [[1807]]  m. [[Napoleonas Bonapartas]] iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki [[1815]]  m., o tada atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas kongresine karalyste, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas [[Vienos kongresas|Vienos kongreso]] nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Tačiau išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje valstiečiams buvo anksčiausiai, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, suteikta asmens laisvė, čia rusinimo politika buvo silpnesnė.

Po [[1863 sukilimas|1863–1864 m. sukilimo]] įvestas [[spaudos draudimas]]  – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti [[kirilica]]. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei [[Mažoji Lietuva|Mažosios Lietuvos]] spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo [[Motiejus Valančius|M. Valančiaus]] bei [[Jurgis Bielinis|J. Bielinio]] pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo [[knygnešystė|knygnešiai]], vėliau susibūrę į kelioliką organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis  – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo [[stačiatikybė|stačiatikių]] bažnyčios protegavimas.

Prasidėjęs [[Pirmasis pasaulinis karas]] greitai apėmė ir Lietuvos teritoriją. Vokietijai veržiantis į Rytus, [[Rusijos imperijos kariuomenė|Rusijos imperijos]] pajėgos traukėsi. Kartu su jomis traukėsi ir rusiškoji administracinė valdžia, buvo išvaromi (kaltinant šnipinėjimu vokiečiams) žydai bei dalis lietuvių. Pasitraukę lietuviai didelėmis kolonijomis įsikūrė įvairiose Rusijos vietovėse, daugiausia [[Voronežas|Voroneže]], [[Tambovas|Tambove]], [[Jaroslavlis|Jaroslavlyje]], [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburge]], [[Maskva|Maskvoje]]. [[1915 m.|1915]] m. pabaigoje Vokietija okupavo visą dabartinės valstybės teritoriją ir [[Kuršas|Kuršą]]. Buvo įkurtas naujas administracinis darinys vadinamas [[Oberostas|Oberostu]]. Lietuviai neteko visų iškovotų politinių teisių, buvo apribota asmens laisvė, pradžioje draudžiama lietuviška periodinė spauda. Gyventojai apdėti įvairiais mokesčiais. Jiems drausta išvykti iš gyvenamosios vietos. Karo reikmėms nuolat vykdytos gyvulių ir daiktų rekvizicijos. Kai kurie gyventojai išsiųsti darbams į Vokietiją. Lietuviškoji inteligentija stengėsi pasinaudoti susiklosčiusia geopolitine padėti ir ėmė ieškoti galimybių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. [[1917 m.|1917]] m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje susirinko [[Vilniaus konferencija|lietuvių konferencija]]<ref>Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914-19201914–1920 metų dokumentuose, sud. A. Eidintas, R. Lopata, Vilnius, 2017</ref>, kuri įkūrė [[Lietuvos Taryba|Lietuvos Tarybą]]<ref>Maksimaitis M., ''Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė)'', Vilnius, 2005.</ref>. Konferencijos metu buvo nutarta atkurti Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis ir sostine [[Vilnius|Vilniuje]]<ref>Maksimaitis M., Kai kurios pirmųjų Lietuvos Konstitucijų istoriografijos problemos, ''Jurisprudencija'', 2002, t. 30(22).</ref>. Lietuvos Tarybos pirmininku išrinktas [[Antanas Smetona]] (tik [[Vasario 16|1918  m. vasario 16]] dieną pirmininku buvo [[Jonas Basanavičius]]). Sekdama geopolitinę situacija 1917  m. [[gruodžio 11]] d. Lietuvos Taryba pasirašė nutarimą, kuriame buvo skelbiama, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, nutraukiami visi ryšiai kurie kada nors buvo užmegzti su kitomis valstybėmis ir pasisakoma už amžiną sąjungos ryšį su Vokietija. Paskutinei tezei nepritarė dalis Tarybos narių, todėl iš organizacijos sudėties pasitraukė [[Mykolas Biržiška]], [[Steponas Kairys]], [[Stanislovas Narutavičius]] ir [[Petras Vileišis]]. Vokietijai pralaimint karą nutarta šios sąjungos atsisakyti. 1918  m. vasario 16 d. buvo pasirašytas nutarimas, pripažintas Lietuvos nepriklausomybės aktu. Juo atkuriama nepriklausoma ir demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, o valstybės santykius su kitomis valstybėmis turėjo nustatyti demokratiniu būdu išrinktas [[Steigiamasis Seimas]]<ref>http://www3.lrs.lt/home/w5_viewer/statiniai/seimu_istorija/w5_show-p_r=286&p_k=1.html</ref>. Šio nutarimo postulatų rėmuose buvo kuriama Lietuvos valstybė, kuri gyvavo 1918–1940 m<ref>Vasario 16-oji - – Lietuvos Valstybės atkūrimo diena : straipsnių ir dokumentų rinkinys / sud. E. Manelis, R. Samavičius, Vilnius, 2007.</ref>.

[[Vaizdas:Signatarai.Signatories of Lithuania.jpg|left|thumb|220px|20 pirmosios Tarybos narių, 1917 m.]]

[[Vaizdas:Maironio 27, Kaunas.JPG|left|thumb|220px|Kaunui tapus laikinąja sostine šiame pastate (K. Donelaičio g. 68 / Maironio g. 27) įsikėlė ministerijos ir kitos įstaigos, 1919  m. balandžio 6 d. Prezidento priesaiką davė A. Smetona <ref>[http://www.istorineprezidentura.lt/galerija/prezidentinis-marsrutas/195-12-pirmojo-prezidento-isrinkimo-ir-inauguracijos-vieta.html 12. Pirmojo prezidento išrinkimo ir inauguracijos vieta] ''istorineprezidentura.lt''</ref>]]

Priešinantis vokiečių aneksionistų planams 1918  m. liepą [[Lietuvos Taryba]] išrinko [[Viurtembergas|Viurtembergo]] hercogą [[Vilhelmas Urachas|Vilhelmą fon Urachą]] Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Tačiau 1918  m. lapkritį Vokietijai kapituliavus, monarchijos idėjos buvo atsisakyta, santvarkos klausimą palikus spręsti [[Steigiamasis Seimas|Steigiamajam Seimui]]. 1918  m. [[lapkričio 11]] d. sudaryta [[1918 m. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija|pirmoji Laikinoji Lietuvos konstitucija]].<ref>Lietuvos valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), M. Maksimaitis, Vilnius, 2005. </ref> Tuo pat metu imta organizuoti kariuomenė, vyriausybė, kitos valstybės institucijos. 1919  m. įvesta Prezidento pareigybė, valstybės prezidentu išrinktas [[Antanas Smetona]]. Bolševikams veržiantis į Vilnių, vyriausybė persikėlė į Kauną, tapusį laikinąja sostine, nes pagal 1928 ir 1938  m. Lietuvos konstitucijas valstybės sostine buvo Vilnius. Įtvirtinant valstybingumą ir norimas valstybės sienas teko kovoti su ne tik su bolševikais, bet ir su [[Bermontininkai|bermontininkais]] bei lenkais. Bermontininkai nugalėti 1919  m. lapkritį [[Radviliškio kautynės]]e. Su [[Rusijos TFSR|Sovietine Rusija]] [[Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartis|taikos sutartis]] pasirašyta 1920  m. [[liepos 12]] d. 1920  m. spalio 7 d. [[Suvalkai|Suvalkuose]] pasirašyta [[Suvalkų sutartis|Lietuvos ir Lenkijos taikos sutartis]] pagal kurią Vilnius buvo pripažintas Lietuvai, tačiau netrukus lenkai šią sutartį sulaužė ir jų veržimąsi į šalies gilumą pavyko sustabdyti tik lapkričio 21-22 d. [[Giedraičių mūšis|mūšiuose ties Širvintomis ir Giedraičiais]]. Nepaisant to Vilnius liko lenkams ir tapo kertiniu klausimu Lietuvos užsienio politikoje.

1920  m. [[gegužės 15]] d. susirinko pirmasis demokratiškai išrinktas [[Steigiamasis Seimas]]. Jo priimti dokumentai ėmė reglamentuoti valstybės gyvenimą. Priimtos [[1920 m. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija|laikinoji]] (1920  m.) ir [[1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija|nuolatinė]] (1922  m.) Lietuvos konstitucijos, pradėtos įgyvendinti žemės, finansų, švietimo reformos. Įvesta sava valiuta  – [[litas]]. Atidarytas [[Lietuvos universitetas]]. Sukurtos visos pagrindinės valdžios institucijos ir įstaigos. Įsitvirtinus stabilumui šalyje, ją ėmė pripažinti užsienio valstybės. 1921  m. Lietuva priimta į [[Tautų Sąjunga|Tautų Sąjungą]].<ref>http://biblioteka.gindia.lt/prancuzmetisklaipedoje/24-ii-dalis-lietuvos-valdoma-klaipeda.html?showall=&start=5</ref>

1922  m. spalį buvo išrinktas [[Pirmasis Seimas]]. Jis prezidentu išrinko [[Aleksandras Stulginskis|Aleksandrą Stulginskį]]. Vienas svarbiausių to laikotarpio pasiekimų buvo [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos krašto]] prijungimas prie Lietuvos teritorijos 1923  m. ir jo tarptautinis pripažinimas 1924  m. [[Trečiasis Seimas]] prezidentu išrinko liaudininką [[Kazys Grinius|Kazį Grinių]], tačiau jo vadovavimas tęsėsi neilgai. [[1926 m. gruodžio 17 d. perversmas|1926  m. gruodžio 17 d.]] valstybėje įvyko perversmas, kariškiai valdžią perdavė tautininkui A. Smetonai. [[Augustinas Voldemaras|Augustinui Voldemarui]] pavesta sudaryti vyriausybę. Prasidėjo autoritarinis valstybės valdymo tarpsnis, stiprinta vienos [[Tautininkų sąjunga|tautininkų sąjungos]] įtaka šalyje. 1927  m. paleistas Seimas, 1928  m. priimta [[1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija|nauja konstitucija]] stiprinanti prezidento galias. Palaipsniui buvo uždraustos opozicinės partijos, griežtinama cenzūra, siaurinamos tautinių mažumų teisės<ref>http://www.lietava.lt/tarpukario_lietuva_laikinosios_sostines_kasdienybe_ir_sventes/?img=6</ref>.

Gyventojams situaciją sunkino ir prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė. Ženkliai krito žemės ūkio produktų supirkimo kainos. 1935  m. Suvalkijoje ir Dzūkijoje prasidėjo ūkininkų streikai. Jų metu be ekonominių, buvo keliami ir politiniai reikalavimai. Vyriausybė neramumus numalšino, 1936  m. pavasarį už riaušes nuteisti ir sušaudyti 4 valstiečiai.<ref>http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/lz-archyvas-neramus-1935-uju-rugpjutis/133290/</ref>

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse keičiantis regiono geopolitinei situacijai Lietuva buvo priversta priimti kaimyninių valstybių ultimatumus. 1938  m. [[kovo 17]] d. [[1938 m. Lenkijos ultimatumas Lietuvai|ultimatumą paskelbė Lenkija]] reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius. Nors tai praktiškai reiškė Vilniaus „atsisakymą“ ultimatumas buvo priimtas. Po metų, 1939  m. [[kovo 20]] d. [[1939 m. Vokietijos ultimatumas Lietuvai|ultimatumą Lietuvą įteikė Vokietija]]. Buvo reikalaujama perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai. Nematydama kitos išeities po dviejų dienų Vyriausybė buvo priversta pasirašyti tokią sutartį. Dar vienas tarptautinis susitarimas pasirašytas 1939  m. spalio 10 d. su SSRS, kuriuo pastaroji Lietuvai perleido Vilnių ir Vilniaus kraštą mainais už galimybę Lietuvos teritorijoje įkurdinti savo karines įgulas. Sekantis SSRS žingsnis buvo kaltinimai Lietuvai Raudonosios armijos kareivių grobimu. Nors valdžia šiuos kaltinimus neigė, sovietai įtampą didino ir 1940  m. [[Birželio 14|birželio 14 d.]] SSRS įteikė Lietuvai ultimatumą, kuriame reikalavo pakeisti vyriausybę ir įsileisti sutartimis neribotą [[Raudonoji armija|RA]] dalinių kontingentą, o tai reiškė valstybės okupaciją<ref>http://www.archyvai.lt/exhibitions/okupac/pratarme.htm</ref>.

=== Kultūrinis gyvenimas Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje 1918-1940 1918–1940 m. ===

Nepaisant politinio gyvenimo įtampų, 1918–1940  m. Lietuvoje ypač pakilo šalies ūkis, jos kultūrinio bei mokslinio gyvenimo lygis, liginant jį su prieškariu. Imta perorientuoti valstybės ūkį iš Rusijos į Vakarų rinkas. Stiprinti ekonominiai santykiai su [[Vokietija]], [[Anglija]], [[Prancūzija]], [[Čekoslovakija]], [[Belgija]], [[Šveicarija]]. Steigtos didelės valstybinės įmonės „[[Maistas Kaunas|Maistas]]“, „[[Lietūkis]]“, „[[Pienocentras]]“, kurta įmonėms reikalinga infrastruktūra regionuose. Taip įvairiuose šalies miesteliuose pastatyta naujų pieninių pastatų. Augo mėsos, kiaušinių ir pieno produktų eksportas.

Gerėjanti šalies ekonominė situacija leido daugiau investuoti į gyventojų švietimą. Ypač sparčiai plėstas pradinių ir vidurinių mokyklų tinklas. Įvestas privalomas pradinis mokslas. Kurtos profesinės mokyklos<ref>D. Mačiulis, Tautinė mokykla : žvilgsnis į tautininkų švietimo politiką, Vilnius, 2017.</ref>. 1922  m. įsteigus [[Vytauto Didžiojo universitetas|Lietuvos universitetą j]]<nowiki/>ame ne tik buvo kviečiami dėstyti vietiniai mokslininkai, tačiau kviesti įvairiausių sričių profesionalai iš užsienio. Taip į Lietuvos mokslo pasaulį įsiliejo tokie asmenys, kaip filosofas [[Vosylius Sezemanas]], kalbininkai [[Eduardas Volteris]], Horstas Engertas, Gotliebas Studerus, Alfredas Sennas''',''' [[Francas Brenderis|Francas Brenderis,]] istorikai [[Levas Karsavinas]], [[Ivanas Lapo]], botanikas [[Constantin von Regel|Konstantinas Regelis]], matematikas Otas Falkas, ekonomistas Viktoras Jungferis, gydytojai [[Vladimiras Lazersonas|Valdimiras Lazersonas]], [[Aleksandras Hagentornas]], [[Eberas Landau]]. Jų dėka ne tik kilo studijų kokybė, bet ir Lietuvos vardas buvo plačiau minimas už jos ribų.

Daug investuota į šalies architektūrą. Mediniai pastatai buvo keičiami mūriniais. Atsiskleidė savitas modernistinis stilius. [[Vladimiras Dubeneckis]] barokines formas perpynė su liaudies meno motyvais suprojektuodamas „Ragučio“ bendrovės namą Kaune ir rekonstruodamas [[Valstybės teatro vaidybos mokykla|Valstybės Teatro]] pastatą. Neoklasicizmo stiliumi pastatytas, [[Mykolas Songaila|M. Songailos]] suprojektuotas, Lietuvos banko pastatas, Teisingumo ministerija, Lenkų kredito draugijos rūmai, M. K. Čiurlionio muziejaus kompleksas. [[Kārlis Reisons|Karolio Reisono]], [[Edmundas Alfonsas Frykas|Edmundo Fryko]], [[Antanas Jokimas|Antano Jokimo]], [[Feliksas Vizbaras|Felikso Vizbaro]], [[Klaudijus Duž-Dušauskas|Klaudijaus Duž-Dušausko]], [[Vytautas Landsbergis-Žemkalnis|Vytauto Landsbergio-Žemkalnio]] ir kitų architektų kuriami pastatai kilo ne tik Kaune, bet ir kitose Lietuvos vietovėse. Valstybės užsakymu buvo statomi modernūs pašto pastatai, ligoninės, mokyklos, savivaldybės, ugniagesių rūmai. Daugėjo mūrinių maldos namų, [[Lietuvos šaulių sąjunga|Šaulių sąjungos]] rūmų ir privačių gyvenamųjų namų. Greta pastatų buvo statomi įvairiausi paminklai. Ypač ženklus jų skaičius 1928  m. švenčiant 10 metų nepriklausomybės jubiliejų ir 1930  m., kuomet buvo minima Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktis.

1918-1940 1918–1940 m. klestėjo įvairaus pobūdžio menas. Kūrė dailininkai, skulptoriai, kompozitoriai, scenografai. 1919  m. Kaune buvo atidarytas [[Tautos teatras]]. Įkūrėjas ir režisierius [[Antanas Sutkus (1892)|Antanas Sutkus]], dailininkas [[Vladas Didžiokas]], kompozitorius [[Juozas Tallat-Kelpša]]. Didžioji dalis statytų spektaklių sukurti lietuvių dramaturgų. 1922 metais įkurtas valstybinis teatras. 1924 metais prie dramos teatro įsteigta Vaidybos mokykla ir tais pačiais metais atidaryta Valstybės opera su baleto trupe. Po metų Valstybės dramos teatras, Valstybės operos teatras bei baleto trupė buvo sujungti į vieną Valstybės teatrą. Greta profesionalių teatrų Lietuvoje veikė ir įvairūs saviveikliniai teatrai, trupės. Teatrų veikla sudarė palankias sąlygas nacionalinei dramaturgijai. Joje svarbią vietą užėmė istorinė tematika. Taip pat buvo rašomos komedijos ir buitinio žanro pjesės. Augo rašytojų ir poetų skaičius. Kilo jų meninis lygis. Plito kokybiška verstinė literatūra. 1922  m. įsteigta Lietuvių rašytojų bei žurnalistų sąjunga. Ji leido savo leidinius, rūpinosi santykiais su valdžios institucijomis, palaikė ryšius su kitų šalių rašytojų organizacijomis, svarstė kūrybines problemas. Į lietuvių literatūros klasiką įėjo tokios pavardės kaip: [[Kazys Boruta]], [[Bernardas Brazdžionis]], [[Juozas Grušas]], [[Kazys Inčiūra]], [[Vincas Krėvė-Mickevičius]], [[Ieva Simonaitytė]], [[Kazys Binkis]]<ref>D. Mačiulis, Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927-19401927–1940 metais, Vilnius, 2005. </ref>.

Žymiausi to meto dailininkai susibūrė Kaune. Lietuvos menininkai patirties ir žinių sėmėsi Varšuvos, Miuncheno, Paryžiaus ir kituose tuo metu garsiose Europoje meno akademijose bei mokyklose. Išryškėjo A. [[Adomas Varnas|Varno]], A. [[Antanas Žmuidzinavičius|Žmuidzinavičiaus]], P. [[Petras Kalpokas|Kalpoko]], J. Vienožinskio, I. [[Ignas Šlapelis|Šlapelio]], V. [[Vladas Didžiokas|Didžioko]], V. Kairiūkščio, skulptorių P. [[Petras Rimša|Rimšos]], J. [[Juozas Zikaras|Zikaro]], grafikų A. [[Adomas Brakas|Brako]], P. [[Paulius Galaunė|Galaunė]]s ir daugelio kitų menininkų talentas. Jie sėkmingai įsiliejo į bendrą europinės kultūros foną. Dalyvavo užsienio parodose. 1920  m. buvo įkurta [[Lietuvių meno kūrėjų draugija]]. Ji rūpinosi kultūros paveldo išsaugojimu, rengė tuo klausimu įstatymų projektus, organizavo diskusijas, rūpinosi meno propagavimu. 

=== Antrasis Pasaulinis karas ir Lietuvos okupacija 1940–1990  m. ===

[[Vaizdas:Reichskommissariat Ostland Administrative.png|180px|thumb|[[Ostlandas]]]]

Lietuvoje Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1940  m. [[Birželio 15|birželio 15 d]]., kuomet [[Tarybų Sąjunga|SSRS]] okupavo šalies teritoriją. Nieko nelaukiant pradėta vykdyti sovietizacija. Uždrausta opozicija, jos spauda, organizacijos, apriboti ryšiai su užsieniu. Suorganizuoti prievartiniai rinkimai į [[Liaudies Seimas|Liaudies seimą]] ir suklastoti jų rezultatai. Imtasi turto nacionalizacijos ir gyventojų deportacijos. Šiuos procesus sustabdė karo veiksmų pradžia tarp SSRS ir Vokietijos 1941  m. [[Birželio 22|birželio 22 d.]] Lietuvoje įvyko sukilimas, buvo sudaryta [[Laikinoji vyriausybė]]. Pastaroji tikėjosi vokiečių pripažinimo, tačiau naciai jos veiklą nutraukė ir Lietuvą įtraukė į vokiečių [[Ostlandas|Ostlando reichskomisariatą]] kaip Lietuvos generalinę sritį, valdomą civilinės administracijos. Prasidėjo naujas okupacinis laikotarpis. Nacionalizuotas turtas gyventojams nebuvo grąžintas. Žydų tautybės piliečiai suvaryti į getus ir palaipsniui naikinami juos sušaudant arba išsiunčiant į [[Koncentracijos stovykla|koncentracijos stovyklas]]<ref>http://genocid.lt/centras/lt/2258/a/</ref>. 

1944  m. liepos–spalio mėn. frontui ritantis į Vakarus, SSRS vėl užėmė Lietuvą. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija<ref>V. Tininis, Sovietų Sąjungos politinės struktūros Lietuvoje ir jų nusikalstama veikla: antroji sovietinė okupacija (1944-19531944–1953), Vilnius, 2008.</ref>. Vėl atnaujinti masiniai gyventojų [[trėmimai]] į Sibirą, vykdomi iki [[Stalinas|Stalino]] mirties 1953  m. Uždrausti bet kokie tautiškumo simboliai. Už jų naudojimą žmonės buvo persekiojami. Gyventojams buvo prievarta brukama komunistinė ideologija ir ateizmas.

[[Vaizdas:Lithuanian SSR 1940.jpg|left|thumb|200px|1940 m. išleistas Lietuvos TSR žemėlapis.]]

Antrąją sovietinę okupaciją lydėjo ginkluota Lietuvos gyventojų rezistencija vykusi 1944–1953  m. Ji siekė atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, įtvirtinti demokratiją sunaikinant komunizmą šalyje, grąžinti tautines vertybes, religijos laisvę<ref>http://genocid.lt/centras/lt/1193/a/</ref>. Partizanais tapdavo įvairaus socialinio sluoksnio, amžiaus grupių ir išsilavinimo asmenys. Valdžios jie buvo vadinami banditais. Į miškus išeiti ir priešintis ginklu juos privertė okupacinė sovietų valdžia. Ginkluota rezistencija skirstoma į tris etapus. Pirmasis prasidėjo 1944  m. vasarą ir truko iki 1946  m. vasaros. Jo metu kūrėsi didelio būriai, tačiau nebuvo vieningos organizacijos. Vyko dažni kariniai susirėmimai su [[Raudonoji armija|RA]]. Antrais etapas apėmė 1946  m. vasarą  – 1948  m. pabaigą. Tuo metu susiformavo partizanų organizacinė struktūra, būriai susmulkėjo iki 5–15 asmenų gyvenančių bunkeriuose. Naudota pogrindinė kovos taktika, organizuoti netikėti išpuoliai. Trečias etapas - – 1949–1953  m. pabaiga. Jo metu buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis vadovaujamas [[Jonas Žemaitis-Vytautas|Jono Žemaičio  – Vytauto]]. Būriai sumažėjo iki 3-5 asmenų, retai vyko atviri susirėmimai, dažniausiai naudotas sabotažas ir teroras. Nepaisant to, kad partizaninis karas nepasiekė savo tikslo išlaisvinti Lietuvos valstybę ir pareikalavo daugiau kaip 20 tūkst. partizanų aukų, ši ginkluota rezistencija parodė pasauliui, jog Lietuva ne savo noru įstojo į SSRS ir legitimavo tautos norą būti nepriklausomai<ref>Gailius B., Partizanai tada ir šiandien, Vilnius, 2006.  </ref> Net ir nuslopinus partizaninį pasipriešinimą sovietinė valdžia neužgniaužė judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę. Veikė persekiojamos pogrindinės disidentinės grupės, leidusios pogrindinę spaudą, katalikišką literatūrą. Aktyviausiais represuotais judėjimo dalyviais laikomi [[Vincentas Sladkevičius]], [[Sigitas Tamkevičius]], [[Nijolė Sadūnaitė]]<ref>http://genocid.lt/centras/lt/1497/a/</ref>. [[1972]] m. po [[Romas Kalanta|Romo Kalantos]] susideginimo kilo kelias dienas trukę neramumai [[Kaunas|Kaune]]. Po tarptautinės konferencijos Suomijos sostinėje, kur buvo pripažintos po II pasaulinio karo nusistovėję sienos, Lietuvoje susikūrusi [[Helsinkio grupė]] per užsienio radiją paskelbė nepriklausomybės reikalavimą. Disidentinis judėjimas kėlė tautos dvasią, bėgant laikui neleido pamiršti istorijos, tautinių vertybių<ref>Štromas A., Mockūnas L., Laisvės horizontai, Vilnius, 2001.</ref>. Jų veiklos dėka pasaulis buvo informuojamas apie situaciją LSSR, žmogaus teisių pažeidimus, o tai vertė Maskvą švelninti režimą.<ref>Tininis V., Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai, Vilnius, 1994.</ref>

[[Vaizdas:Lithuania, March 11 parade.jpg|thumb|right|200px|Paradas [[Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo|Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui kovo 11 d.]]]]

[[1990]] m. [[kovo 11]] d. [[Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas|Atkuriamasis Seimas]] paskelbė atkuriantis Lietuvos nepriklausomybę. Sovietų vadovybė į jų požiūriu "vienašališkus"„vienašališkus“ Lietuvos veiksmus reagavo ekonomine blokada. 1990 m. balandžio 18 d. SSRS sustabdė žaliavų (pirmiausia naftos) tiekimą Lietuvai. Ne tik šalies pramonei, bet ir gyventojams ėmė trūkti kuro, būtiniausių prekių, net karšto vandens. [[Ekonominė blokada (1990)|Ekonominė blokada]] truko 76 dienas, tačiau Lietuva neatsisakė nepriklausomybės deklaracijos<ref>http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/74-lemtingos-dienos-zvilgsnis-is-uzkulisiu/200756/</ref>. Palaipsniui ūkiniai ryšiai imti atkūrinėti. Įtampa pasiekė kulminaciją 1991 m. sausio mėnesį. Tuo metu buvo mėginta įvykdyti valstybės perversmą panaudojant SSRS ginkluotąsias pajėgas, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenę ir SSRS Valstybės saugumo komitetą. Dėl blogos ekonominės situacijos tikėtasi gyventojų paramos perversmui, tačiau į Vilnių ginti teisėtai išrinktos valdžios ir nepriklausomybės plūdo žmonės iš visos Lietuvos. Perversmo bandymas baigėsi taikių gyventojų aukomis ir padarė didelių materialinių nuostolių. Nebuvo nė vieno atvejo, kad ginklą būtų panaudoję taikūs gyventojai ir valstybinių įstaigų gynėjai, šaudė tik sovietų kariuomenė. Dėl ginklo panaudojimo žuvo 14 žmonių, šimtai buvo sužeisti. Neilgai trukus pirmoji Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. vasario 11 d. pripažino [[Islandija]]. Plataus tarptautinio pripažinimo Lietuva sulaukė po nepavykusios rugpjūčio mėn. pučo Maskvoje. Tų pačių metų [[Rugsėjo 17|rugsėjo 17 d.]] Lietuva buvo priimta į [[Jungtinių Tautų Organizacija|Jungtinių Tautų Organizaciją]].

[[Vaizdas:Tverečius, 3.JPG|thumb|left|240px|Per paskutinius 3 dešimtmečius Lietuvoje nyko tradicinis [[kaimas]], pasiekti didžiuliai emigracijos mastai, ypač provincijoje]]

Lietuva yra daugiapartinė parlamentinė respublika. Pagrindinis šalies įstatymas yra [[Referendumas|referendumo]] būdu 1992  m. priimta [[Konstitucija]]. Remiantis ja valdžią vykdo [[Lietuvos Respublikos Seimas|Seimas]], [[Prezidentas]], [[Ministrų kabinetas|Vyriausybė]] ir [[Lietuvos teismai|Teismas]]. Seimas yra įstatymų leidžiamoji valdžia. Jį sudaro 141 Seimo narys renkamas 4 metų kadencijai. Vykdomoji valdžia yra Vyriausybės rankose. Ją  sudaro ministras pirmininkas ir ministrai, vadovaujantys ministerijoms, kurių Lietuvoje yra 14. Prezidentas renkamas tautos 5 metų kadencijai ne daugiau du kartus. Viena iš pagrindinių prezidento funkcijų yra užsienio politikos formavimas. Taip pat prezidentas skiria ministrus, ministrą pirmininką ir teisėjus, yra vyriausias karinių pajėgų vadas. Teisminę valdžią įgyvendina teismai. Pagrindinė jų paskirtis  – teisingumo vykdymas sprendžiant baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas. Kaip ir būdinga demokratinei respublikai, valdžia šalyje renkama rinkimais. Lietuvos Respublikoje jie būna keturių rūšių: Seimo, Prezidento, savivaldybių tarybų  – merų ir Europos parlamento atstovų<ref>http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm</ref>. Dabartinis Respublikos Prezidentas [[Gitanas Nausėda]] buvo išrinktas 2019  m.

''Pagrindinis straipsnis – [[{{pagr|Lietuvos partijos]].''}}

'''[[Seimas|Seimo]] partijos''' (pagal [[2016 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai|2016  m. rinkimus]])

| Antikorupcinė [[Kristupas Krivickas|Kristupo Krivicko]] ir [[Naglis Puteikis|Naglio Puteikio]] koalicija<br />([[Lietuvos centro partija|Lietuvos centro partijos]] ir [[Lietuvos pensininkų partija|Lietuvos pensininkų partijos]] koalicija)

Lietuvos teritorija suskirstyta į 60 savivaldybių. [[1995]]–[[2010]]  m. buvo [[Lietuvos apskritys|10 apskričių]], tačiau jos panaikintos kaip administraciniai vienetai, nors kaip teritoriniai vienetai dar išlikę (dažnai vadinamos regionais). Savivaldybėse yra 546 seniūnijos, seniūnijos skirstomos į seniūnaitijas (nuo [[2009]]  m.).

[[Vaizdas:Municipalities of Lithuania.png|thumb|Lietuvos savivaldybių ribos (raudonai pažymėtos miestų savivaldybės, rusvai  – įkurtos [[1999]]  m.)]]

Gamtinės geografijos požiūriu, Lietuva yra vidutinių platumų šalis [[Rytų Europos lyguma|Rytų Europos lygumos]] vakarinėje dalyje, pereinamojo iš [[jūrinis klimatas|jūrinio]] į [[žemyninis klimatas|žemyninį]] klimato, Rytų Europos mišriųjų miškų geografinėje zonoje. Labiausiai į rytus nutolusi Lietuvos vietovė yra [[Ignalinos rajono savivaldybė]]s teritorijoje ties [[Rimaldiškė|Rimaldiškių]] ir [[Vosiūnai (Ignalina)|Vosiūnų]] kaimais (26° 51′ rytų [[Ilguma|ilgumos]]), į vakarus  – ties [[Nida]] (20° 56′ rytų ilgumos), į šiaurę  – [[Biržų rajono savivaldybė]]s teritorijoje ties [[Aspariškiai|Aspariškių]] kaimu (56° 27′ šiaurės [[Platuma|platumos]]), į pietus  – [[Varėnos rajono savivaldybė]]s teritorijoje ties [[Musteika|Musteikos]] kaimu (53° 54′ šiaurės platumos). Nuo Lietuvos teritorijos geografinio centro ties [[Ruoščiai]]s iki [[šiaurės ašigalis|šiaurės ašigalio]] yra 3870 km, iki pusiaujo apie 6130 km, iki [[Grinvičas|Grinvičo dienovidinio]]  – 1488 kilometrai. 26 km į šiaurę nuo Vilniaus, tarp [[Purnuškės (Riešė)|Purnuškių]] kaimo ir [[Bernotų piliakalnis|Bernotų piliakalnio]], yra [[Prancūzija|Prancūzijos]] nacionalinio geografijos instituto nustatytas [[Europos geografinis centras]] (54° 54′ šiaurės platumos ir 25° 19′ rytų ilgumos).

Toje pačioje geografinėje platumoje vakariau Lietuvos yra [[Danija]], [[JK|Didžioji Britanija]] ([[Anglija|Anglijos]] šiaurinė dalis), ryčiau  – [[Baltarusija]] ir [[Rusija|Rusijos]] centrinės sritys, toje pačioje geografinėje ilgumoje šiauriau yra [[Latvija]], [[Estija]], [[Suomija]], piečiau  – Rytų [[Lenkija]], [[Ukraina|Ukrainos]] vakarinė dalis, [[Rumunija]], [[Bulgarija]], [[Graikija]].<ref>{{VLE|XII|7|[[Ričardas Baubinas]]|Lietuva}}.</ref>

Lietuvos teritorija iš rytų į vakarus driekiasi 373 km, iš šiaurės į pietus  – 276 km. Lietuva plotu (65,3 tūkst. km²) yra didesnė už [[Nyderlandai|Nyderlandus]] (41,5 tūkst. km²), [[Belgija|Belgiją]] (30,5 tūkst. km²), [[Danija|Daniją]] (43,1 tūkst. km²), [[Šveicarija|Šveicariją]] (41,2 tūkst. km²), [[Estija|Estiją]] (45,2 tūkst. km²), mažesnė  – už [[Austrija|Austriją]] (83,9 tūkst. km²), [[Čekija|Čekiją]] (78,9 tūkst. km²) ir beveik lygi su [[Latvija]] (64,6 tūkst. km²) ir [[Airija]] (70,3 tūkst. km²).

Laukai ir pievos užima 57 proc., [[miškas|miškai]] ir [[krūmas|krūmai]]  – 30 %, [[pelkė]]s  – 3 %, vidaus vandenys  – 4 %, kitos žemės  – 6 % teritorijos.

Lietuvos [[klimatas]] yra vidutiniškai šiltas vidutinių platumų, iš [[Jūrinis klimatas|jūrinio]] pereinantis į [[Žemyninis klimatas|žemyninį]]. Lietuva yra vėsiojo vidutinio klimato zonoje, su vidutinio šiltumo vasaromis, bei vidutinio šaltumo žiemomis. Vidutinė liepos mėnesio temperatūra yra apie 17  °C, o žiemą apie -5  °C, o intervalas tarp temperatūrų yra apie 20  °C. Lietuvoje būna labai karštų vasarų, kai oras sušyla iki 30  °C, o taip pat ir labai šaltų žiemų, kai oras atšąla iki -20  °C, o naktimis ir iki -30  °C. Daugiausiai kritulių iškrenta vasarą (iki 50 % metinio kritulių kiekio). Mažiau kritulių tenka [[ruduo|rudeniui]], [[žiema]]i ir [[pavasaris|pavasariui]]. Mažiausiai kritulių tenka pavasariui, nes dažniausiai vyrauja [[Anticiklonas|anticiklonai]].

| width="55" bgcolor="#E7EEF1" | <div align="center">Bir<ref>[http://www.meteo.lt/lt_LT/2019-birzelio-antras 2019  m. birželio mėnesio antrasis dešimtadienis], meteo.lt</ref></div>

* molingosios lygumos  – 55,2 proc;

* kalvotos moreninės aukštumos  – 21,2 proc;

* smėlingosios lygumos  – 17,8 proc;

* upių slėniai  – 3,6 proc;

* pajūrio lygumos  – 2,2 proc.

Lietuvoje yra apie 3 tūkstančius upių ir ežerų<ref>Lithuania. Microsoft Encarta Premium 2009. žr. 2008 rugpjūčio 3 d.</ref>. Bendras upių ir kanalų vagų ilgis Lietuvoje  – 76 800 km. Didžiausia upė  – [[Nemunas]], kurio ištakos yra Baltarusijoje. Lietuvoje paplitusios pelkės, ypač šiaurinėje ir vakarinėje dalyje, nors dauguma yra nusausintos.

# [[NemunasNeris (upė)|Neris]]  – 937510 km (Lietuvos teritorijoje – 475234 km),

# [[NerisVenta (upė)|NerisVenta]]  – 510343 km (234161 km),

# [[Venta (upė)|VentaŠešupė]]  – 343298 km (161209 km),

# [[ŠešupėMūša|Mūša (Lielupė)]]  – 298284 km (209133 km),.

# [[Drūkšiai]]  – 44,8  km²;

# [[Dysnai]]  – 24,0  km²;

# [[Dusia]]  – 23,3  km²;

# [[Sartai]]  – 13,4  km²;

# [[Luodis]]  – 12,9  km².

[[Vaizdas:Lopaiciai. 2007-06-12.jpg|thumb|250px|Žemaičių aukštuma]]

# [[Aukštasis kalnas]]  – 293,8  m;

# [[Juozapinės kalnas|Juozapinė]]  – 293,6  m;

# [[Kruopynė]]  – 293,4  m;

# [[Nevaišių kalnas|Nevaišiai]]  – 288,9  m;

# [[Būdakalnis (Ažušilis)]]  – 284,8  m.

[[Vaizdas:SviliaiForest2.JPG|thumb|250px|Mišrus [[Svilių miškas]]]]

* [[Dainavos giria]] ([[Druskininkai|Druskininkų]]-[[Varėna|Varėnos]] miškai)  – 1450  km²;

* [[Labanoro-Pabradės giria]]  – 911  km²;

* [[Kazlų Rūdos miškai]]  – 587  km²;

* [[Karšuvos giria]] ([[Smalininkai|Smalininkų]]-[[Viešvilė]]s miškai)  – 427  km²;

* [[Rūdninkų giria]]  – 375  km².

* [[Šilas|pušynai]]  – 37,6;

* [[Paprastoji eglė|eglynai]]  – 24,0;

* [[Beržynas (miškas)|beržynai]]  – 19,5;

* [[baltalksnis|baltalksnynai]]  – 5,6;

* [[juodalksnynai]]  – 5,6;

* [[Paprastasis uosis|uosynai]]  – 2,7;

* [[drebulė|drebulynai]]  – 2,6;

* [[ąžuolynas|ąžuolynai]]  – 1,8;

* kiti medžiai  – 0,6.

Lietuvos ekonomika grindžiama laisvosios rinkos principais. 2000–2008  m. vyravo smarkus BVP augimas. 2009m2009 m. prasidėjo ekonominė krizė ir buvo jaučiamas stiprus nuosmukis. Nuo 2010  m. ekonomika vėl ėmė kilti. 2017  m. augo Lietuvos prekių eksportas tiek Vakarų, tiek Rytų kryptimi. Taip pat augo ir paslaugų eksportas, kurių didžiausią dalį sudaro transporto paslaugos. 2016  m. duomenimis Pasaulio bankas Lietuvą priskiria prie aukšto išsivystymo šalių<ref>Global Wealth Report 2016, Credit Suisse, 2016.</ref>.

Lietuvos [[BVP]] rodikliai 2012−20162009 m. pagalpasaulinės LRekonominės Ūkiokrizės Ministerijosmetu 2017Lietuvos m.BVP krito birž14,8%. mėn ataskaitą:<ref>[httpshttp://www.ukmin.lrv.lt/uploads/ukmin/documents/filesApzvalgos/Lietuvos2013%20ekonomikos20m.%20apžvalga%20201720VASARIS%20(I)(1)-%20mėnesinė%20apžvalga.pdf Lietuvos ūkioŪkio ministerijos ataskaita, 20172013 m. birželisvasaris, p. 1213]</ref>

[[Infliacija]] ir [[valstybės skola]] 2012−2016 m. pagal LR Ūkio Ministerijos 2017  m. birž. mėn atakaitą:<ref>[https://ukmin.lrv.lt/uploads/ukmin/documents/files/Lietuvos%20ekonomikos%20apžvalga%202017%20(I)(1).pdf Lietuvos ūkio ministerijos ataskaita, 2017 m. birželis, p. 12]</ref>

!mln. Eur

|Didmeninė ir mažmeninė prekyba;

variklinių transporto priemonių

|Privataus nekilnojamojo turto

Lietuvos užsienio prekybos balansas 2007−2013 m. buvo neigiamas. 2013 m. Lietuvos eksportas sudarė 84 779,0 mln. Lt, importas  – 91 521,4 mln. Lt.<ref>[https://www.urm.lt/index.php?4025573062 URM informacija]</ref><ref>[http://www.ukmin.lt/uploads/documents/Apzvalgos/2014%20m.%20VASARIS-m%C4%97nesin%C4%97%20ap%C5%BEvalga.pdf LŪM ataskaita, vasaris, p.8]</ref> 2007−2011 m. nesikeitė 5 didžiausios importo rinkos ir 4 didžiausios eksporto rinkos.

Pagal pajamas Lietuvoje daugelį metų pirmauja AB „[[ORLEN Lietuva]]“ (buv. „Mažeikių nafta“). „[[Maxima Grupė]]“, UAB užima antrą vietą.<ref>{{Cite web|url=https://www.vz.lt/verslo-aplinka|title=Verslo aplinka - Verslo žinios|last=žinios|first=Verslo|website=vz.lt|language=lt|access-date=2017-12-02}}</ref> Greta stambiausių Lietuvos įmonių, šalyje savo kapitalą investuoja ir žinomos užsienio bendrovės. 2009  m. savo Technologijų centrą atidarė „[[Barclays]]“ bankas,<ref>https://www.home.barclays/about-barclays/around-the-world/lithuania.html</ref> 2011 savo regioninį biurą Vilniuje atidarė „[[Western Union|''Western Union'']]“.<ref>https://www.vz.lt/informacines-technologijos-telekomunikacijos/2017/11/07/western-union-lietuvoje-pletos-ir-tiesiogini-versla-atidare-klientu-aptarnavimo-padalini</ref> Taip pat veikia Skandinavijos bankai [[SEB]], „''[[Swedbank]]''“, „[[Luminor Bank|''Luminor Bank'']]“, „[[Danske Bank|''Danske Bank'']]“. Tarptautinės įmonės: „[[Thermo Fisher Scientific|''Thermo Fisher Scientific'']]“, „[[Phillip Morris|''Phillip Morris'']]“, „[[Kraft Foods|''Kraft Foods'']]“, „''[[Deichmann]]''“, „''[[Tele2]]''“, „''[[Hesburger]]''“, „[[Circle K|''Circle K'']]“ ir kitos.

[[Vaizdas:Lithuania-roads-(E) v2.png|thumb|right|200px| Lietuvos E kategorijos kelių žemėlapis]]

2016  m. duomenimis Lietuvoje apsilankė ir bent vieną naktį praleido 1,49 mln. turistų iš užsienio šalių. Didžiausią jų skaičių sudarė svečiai iš Vokietijos (174,8 tūkst.), Baltarusijos (171,9 tūkst.), Rusijos (150,6 tūkst.), Lenkijos (148,4 tūkst.), Latvijos (134,4 tūkst.), Ukrainos (84,0 tūkst.), Jungtinės Karalystės (58,2 tūkst.)<ref>http://www.tourism.lt/uploads/documents/Turizmas-Lietuvoje_2016.pdf</ref> Šalyje jaučiama intensyvėjančio vidaus turizmo tendencija. Lankytinų vietų šiuo metu priskaičiuojama iki 1000. Daugiausia turistų sulaukia didieji miestai [[Vilnius]], [[Klaipėda]], [[Kaunas]] ir kurortai [[Neringa]], [[Palanga]], [[Druskininkai]], [[Birštonas]].

2016  m. duomenimis Lietuvoje 31  500 specialistų dirbo IT srityje. Šalis turi prieinamiausią internetą ES ir sparčiausią belaidį ryšį visame pasaulyje.<ref>https://investlithuania.com/lt/prioritetiniai-sektoriai/technologijos/</ref> 2016  m. duomenimis šalyje veikia trys aukštųjų technologijų įmonių asociacijos: Fotoelektros technologijų ir verslo asociacija, Lazerių ir šviesos mokslo ir technologijų asociacija ir Lietuvos kosmoso asociacija.<ref>http://www.technologijos.lt/n/mtl/zyme/Aukstuju-technologiju-imones?tid=5646</ref> Lietuvoje veikia aukšto lygio biotechnologijos kompanijos Ekspla ir Šviesos Konversija, kurios specializuojasi lazerių gamyboje.

2020  m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2,79 mln. gyventojų. Jų skaičius po nepriklausomybės paskelbimo 1990  m. tolydžiai mažėjo ir tik 2019  m. buvo užfiksuotas nežymus padidėjimas.<ref>[https://www.etaplius.lt/lietuvoje-per-metus-padaugejo-nuolatiniu-gyventoju Lietuvoje per metus padaugėjo nuolatinių gyventojų], Etaplius, 2020–01–14</ref> 1992  m. pasiektas maksimalus 3,7 mln. gyventojų skaičius. 2000  m. gyventojų sumažėjo iki 3,5 mln., o 2010  m. - – iki 3,32 mln. 2012  m. rugsėjo 28 d. Lietuvos statistikos departamento duomenimis gyventojų skaičius nebesiekė 3 milijonų.<ref>https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?indicator=S3R166#/</ref>

Gyventojų skaičiaus mažėjimo pagrindinė priežastis yra emigracija bei didesnis mirtingumas nei gimstamumas. Žemiausias gimstamumo rodiklis pasiektas 2002  m., kai gimė 30 000 kūdikių (8,6/1000 gyventojų), nuo to laiko šis rodiklis kiek išaugo: 2010  m. gimė 35 625 kūdikliai (10,8/1000 gyventojų). Didžiausias mirtingumas yra rytiniuose šalies rajonuose, kuriuose labiausiai jaučiamas gyventojų senėjimas. 2007  m. Ignalinos, Švenčionių ir Zarasų rajonuose buvo užregistruota 20 mirčių tūkstančiui gyventojų.

Didžioji dalis gyventojų gyvena miestuose. Šis rodiklis sparčiai keitėsi po Antrojo pasaulinio karo. 1959  m. dar trys penktadaliai gyventojų gyveno kaime, 1970  m. santykis susilygino, o 1990  m. jau du trečdaliai gyventojų gyveno miestuose.

100% vyresnių nei 15 metų šalies gyventojų yra raštingi. Vidutinė gyvenimo trukmė vyrams yra 80 metų, moterims  – 85 metai.<ref>http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/160359</ref> Lyginant su ankstesnių metų tyrimų duomenimis trukmė pailgėjo maždaug 4 metais.

Duomenys:<ref>1790  – 1950 duomenys „Lietuva Šeimos enciklopedija“ Šviesa, Kaunas 2006 {{ISBN|5-430-04664-7}}</ref><ref>{{cite book|title=Lietuvos TSR|editor=J. Zinkus|publisher=Mokslas|location=Vilnius|date=1980|pages=272}}</ref><ref>http://www.world-gazetteer.com/wg.php?x=&men=gpro&lng=en&des=wg&geo=-130&srt=pnan&col=abcdefghinoq&msz=1500&geo=-4</ref><ref>smp2014ge.ugdome.lt / [https://smp2014ge.ugdome.lt/mo/9kl_visuomenine_geografija/GE_DE_33/teorine_medziaga_4.html Lietuvos gyventojų skaičiaus kaita]</ref><ref>[https://osp.stat.gov.lt/gyventojai1 Gyventojai], Oficialiosios statistikos portalas</ref>

[[Vaizdas:Lithuanians in Lithuania by majority and minority by muncipality-LT.png|thumb|right|250px]]

1959 m. 8,5 % Lietuvos gyventojų buvo lenkai, bet nuo to laiko jų procentas nuolat mažėjo ir 2011 m. buvo 6,6 %. Lietuvos lenkai daugiausiai gyvena Vilniaus apskrityje, kur jie 2001 m. sudarė net 25,4 % visos populiacijos. Lietuvoje sparčiai mažėja rusų tautybės žmonių dalis: 1989 m. jie sudarė 9,4 % visos populiacijos, 2001 m.  – 6,3 %, o 2011 m.  – 5,8 %.<ref name="taut">http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M3010215&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=3236&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14=</ref> 2001 m. surašymo duomenimis, rusai sudaro 13,4 % Utenos apskrities, 11,6 % Vilniaus apskrities ir 11,4 % Klaipėdos apskrities gyventojų. Kitose apskrityse jų dalis neviršijo 4 %. 2015  m. rusai sudarė 4,78 % visų Lietuvos gyventojų.<ref name="taut" />

! 2015  m.

| style="text-align:center;"| ''0,11 proc.'' / 3,144 tūkst

* [[lietuvių kalba|lietuvių]]  – 84,9 % (2 583 745 gyventojai);

* [[rusų kalba|rusų]]  – 7,2 % (218 383);

* [[lenkų kalba|lenkų]]  – 5,3 % (160 506);

* [[baltarusių kalba|baltarusių]]  – 0,23 % (7 114);

* [[ukrainiečių kalba|ukrainiečių]]  – 0,18 % (5 340);

* kitos  – 0,24% (7 190);

* nenurodė  – 1,44 % (43 906).

Pagal '''2001 m.''' surašymą, iš 577 tūkst. ne lietuvių tautybės gyventojų, 356 tūkst. moka lietuvių kalbą. Didžiausią jų dalį sudaro lenkai, rusai ir baltarusiai. Rusų kalbą iš viso moka 68 % Lietuvos gyventojų, anglų  – 17 % (mieste  – 21 %, kaime  – 9 %), lenkų  – 14,6 %, vokiečių  – 8 %, prancūzų  – 2 %. Rusų kalbą moka 64 % lietuvių ir 77 % lenkų.<ref>[http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=294 2002 m. surašymas: Mokame vis daugiau kalbų] Pastaba: ten pateikta kiek gyventojų moka šias kalba kaip užsienio kalbas. Šiame straipsnyje pateikti duomenys kiek ''iš viso'' žmonių kalba šiomis kalbomis. Tai reiškia, kad mokančių jas kaip užsienio kalbą procentas sudėtas su mokančių jas kaip gimtąją kalbą procentu</ref> 2005 m. Eurobarometro apklausa pateikia kiek kitokius duomenis. Pasak jos, 80 % Lietuvos gyventojų gali susikalbėti rusiškai (neskaitant tų, kuriems rusų kalba yra gimtoji), 32 %  – [[anglų kalba|angliškai]], 15 %  – lenkiškai ir 14 %  – vokiškai.<ref name="eurob">(Angliškai)[http://ec.europa.eu/public_opinion/archives/ebs/ebs_243_en.pdf Europeans and their Languages]</ref> Tokie dideli duomenų skirtumai tikriausiai yra todėl, kad gyventojų surašyme buvo skaičiuojami tik ''gerai'' mokantys nurodytas kalbas, o Eurobarometro apklausoje  – visi gebantys susišnekėti.

Eurobarometro apklausa taip pat atskleidė, kad, palyginti su kitų Europos Sąjungos šalių gyventojais, lietuviai moka daug kalbų. 92 % Lietuvos gyventojų moka bent vieną užsienio kalbą, 51 %  – bent dvi, ir 16 %  – bent tris kalbas. Pagal Europos Sąjungos vidurkį, tik 56 % žmonių moka bent vieną, 28 % bent dvi ir 11 % bent tris kalbas neskaitant gimtosios.<ref name="eurob"/>

[[Vaizdas:Vilnius (Wilno) - cathedral.jpg|right|thumb|220px|[[Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika]]]]

* [[Romos katalikai]]  – 77,2 % (2 350 tūkst.);

* [[Stačiatikiai]]  – 4,1 % (125,2 tūkst.);

* [[Sentikiai]]  – 0,8 % (23,3 tūkst.);

* [[Evangelikai liuteronai]]  – 0,6 % (19,6 tūkst.);

* [[Evangelikai reformatai]]  – 0,2 % (6,7 tūkst.);

* [[Jehovos liudytojai]]  – 0,1 % (3,5 tūkst.);

* [[Musulmonai]] [[sunitai]]  – 0,08 % (2,8 tūkst.);

* [[Charizmatai]]  – 0,06 % (2,2 tūkst.);

* [[Sekmininkai]]  – 0,04 % (1,3 tūkst.);

* [[Judėjai]]  – 0,04 % (1,3 tūkst.);

* [[Baltų religija|Senojo baltų tikėjimo]]  – 0,04 % (1,4 tūkst.);

* Kitų tikybų  – 0,3 % (11 tūkst.).

2010 m. „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, 47% Lietuvos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“; 37%  – „tiki, jog egzistuoja kažkokia dvasia arba dvasinė energija“; 12%  – „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Pagal šiuos duomenis Lietuva tarp Europos Sąjungos šalių laikytina vidutiniškai religinga.<ref>{{cite web|url=http://ec.europa.eu/public_opinion/archives/ebs/ebs_341_en.pdf|format=PDF|title=Special Eurobarometer, biotechnology. 204 puslapis (PDF). Atlikta 2010 m. sausio–vasario mėn.}}</ref>

Žinoma, jog pirmoji mokykla Lietuvoje veikė 1387  m. prie [[Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika|Vilniaus katedros]]. Vėlesnis jų tinklas plėtėsi su krikščionybės plitimu. Dažniausiai mokyklos būdavo parapinės. 1570  m. Vilniuje įsikūrę [[Jėzuitai|tėvai jėzuitai]] atidarė kolegiją. Valdovas [[Steponas Batoras]] savo privilegija ją [[Vilniaus universitetas|1579  m. pakėlė į universitetus]]. Seniausias [[Vilniaus universitetas]] veikė iki 1832 metų, kuomet carinė Rusijos valdžia jį uždarė. Po [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]], Vilnių okupavus lenkams, 1922  m. [[Vytauto Didžiojo universitetas|Lietuvos universitetas]] įkurtas Kaune. 1930  m. jis gavo [[Vytauto Didžiojo universitetas|Vytauto Didžiojo universiteto vardą]]. 2017  m. duomenimis Lietuvoje veikė 737 ikimokyklinio ugdymo įstaigos, 1151 bendrojo ugdymo mokykla, 22 kolegijos ir 21 universitetas.<ref>https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?theme=all#/</ref> Didžiausias šalies universitetas yra [[Vilniaus universitetas]], kuris yra ir seniausias universitetas [[Šiaurės Europa|Šiaurės Europoje]].

[[Vaizdas:Curonian Spit. Kuršių nerija.Kuršu kāpas - panoramio.jpg|miniatiūra|150x150px|Kuršių nerija]]

Per šimtmečius Lietuvos kultūra buvo įtakojama daugelio kaimyninių tautų ir religijų. Nepaisant to išlaikė savitumą. [[Lietuvių kalba]] yra viena iš dviejų likusių [[Baltų kalbos|baltų kalbų]], per tarpinę [[Baltų prokalbė|baltų prokalbę]] kilusi iš [[Indoeuropiečių prokalbė|indoeuropiečių prokalbės]].<ref>http://www.vlkk.lt/</ref> Į [[UNESCO]] pasaulinio paveldo sąrašą yra įtraukti 7 Lietuvos paveldo objektai: [[Vilniaus senamiestis|istorinis Vilniaus senamiestis]], [[Kuršių nerija|Kuršių Nerija]], [[Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas|Kernavės archeologinė vietovė]], [[Struvės geodezinis lankas|F. G. W. Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai]], [[kryždirbystė]] ir kryžių simbolika Lietuvoje, Dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos valstybėse, sutartinės  – lietuvių polifoninės dainos<ref>http://www.vjtc.lt/lt/keliautojo-atmintin/unesco</ref>.

Pirmasis Lietuvos dailės muziejus buvo įkurtas 1933  m. [[Kaunas|Kaune]]. Šis muziejus pavadintas [[Mikalojus Konstantinas Čiurlionis|Mikalojaus Konstantino Čiurlionio]] vardu, kadangi pastarasis laikomas garsiausiu Lietuvos dailininku. Nepriklausomoje Lietuvoje kūrė tapytojas [[Petras Kalpokas]] išgarsėjęs darbais „Šveicarijos peizažas“, „Romos panteonas naktį“, „Šlapelio portretas“, dailininkas, kolekcionierius [[Antanas Žmuidzinavičius]], dailininkai [[Jonas Sireika|Jonas Šileika]], [[Kajetonas Sklėrius]], [[Adomas Varnas]], [[Justinas Vienožinskis]]. Pastarasis buvo Lietuvos meno mokyklos iniciatorius. Išskirtini skulptoriai [[Petras Rimša]], [[Juozas Zikaras]], [[Vincas Grybas]], [[Bronius Pundzius]].

Lietuva turi keletą populiarių ir gausiai lankomų teatrų. Tarp geriausių verta paminėti [[Lietuvos nacionalinis dramos teatras|Lietuvos nacionalinį dramos teatrą]], [[Keistuolių teatras|Keistuolių teatrą]], [[Nacionalinis Kauno dramos teatras|Nacionalinį Kauno dramos teatrą]], Panevėžio Miltinio teatrą, Rusų dramos teatrą. Taip pat sėkmingi ir gerai už Lietuvos ribų vertinami režisieriaus [[Oskaro Koršunovo teatras|Oskaro Koršunovo teatras]] „Cezario teatro trupė“, [[Gyčio Ivanausko teatras|Gyčio Ivanausko teatras]]. Garsiausi šių laikų Lietuvos režisieriai be jau minėtų yra [[Eimuntas Nekrošius|Eimantas Nekrošius]], [[Jonas Vaitkus]], [[Cezaris Graužinis]], [[Rimas Tuminas|Rimas Tuminas]]<nowiki/>s, [[Adolfas Večerskis|Adolfas Večerskis]]. Šalyje vyksta įvairūs tarptautiniai teatrų festivaliai, kurių garsiausias  – „Sirenos“. Bene garsiausias šalies režisierius yra Oskaras Koršunovas 2015 metais apdovanotas prestižiniu Švedijos Karališkuoju šiaurinės žvaigždės ordinu.

{{Plačiaupagr|Lietuviška virtuvė}}

Lietuviai labai didžiuojasi savo vaišingumu ir kulinariniu paveldu. Gamta sąlygojo maisto ypatumus, todėl senovėje valgyta daug daržovių, uogų ir grybų vasarą ir konservuotų, raugintų produktų žiemą. Šiandien nacionaliniais patiekalais laikomi lietuviški didžkukuliai arba [[Didžkukuliai|cepelinai]]. Šalies ypatybė  – [[ruginė duona]], [[varškės sūris]], šaltai rūkyti [[lašiniai]] ir daug bulvių patiekalų, tokių kaip [[Bulvių plokštainis|kugelis]], [[vėdarai]], [[bulviniai blynai]], [[bulviniai rageliai]]. Taip pat nuo seno žinomas lietuviškas [[skilandis]], rūkytos žuvys (ypač pajūrio regione). Vasarą lietuviai valgo rožinę šaltsriubę  – [[Šaltibarščiai|šaltibarščius]].

{{Plačiaupagr|Sportas Lietuvoje}}

Populiariausia Lietuvoje sporto šaka yra krepšinis. [[Lietuvos nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė|Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė]] yra laimėjusi [[Europos krepšinio čempionatas|Europos krepšinio čempionatus]] 1937, 1939 ir 2003 metais. 2007  m. Europos čempione tapo Lietuvos moterų krepšinio rinktinė. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pat buvo prizininkė Europos, [[Pasaulio krepšinio čempionatas|Pasaulio krepšinio čempionatuose]] ir [[Olimpinės žaidynės|Olimpinėse žaidynėse]]. „[[Kauno Žalgiris|Kauno Žalgirio]]“ krepšinio klubas 1986  m. iškovojo Tarpžemyninę ''William Jones'' taurę (neoficialus pasaulio klubinių krepšinio komandų čempionų titulas), o 1999  m. tapo [[Eurolyga|Eurolygos]] čempionu. Geriausi šalies krepšininkai buvo pakviesti žaisti [[National Basketball Association|NBA]]. Tarp jų [[Arvydas Sabonis]], [[Šarūnas Marčiulionis]], [[Linas Kleiza]], [[Jonas Valančiūnas]], [[Mindaugas Kuzminskas]], [[Darius Songaila]], [[Domantas Sabonis]].

Nuo nepriklausomybės atgavimo lietuviai yra iškovoję 25 olimpinius medalius iš kurių 6 aukso. Du olimpinius aukso medalius turi disko metikas [[Virgilijus Alekna|Virgilijus Alekna,]] iškovojęs savo pergales 2000  m. Sidnėjuje ir 2004  m. Atėnuose. 1992  m. olimpiniu disko metimo čempionu Barselonoje tapo [[Romas Ubartas]]. 2000  m. Sidnėjaus olimpiadoje auksą šaudymo į skriejančius taikinius rungtyje iškovojo dabartinė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto  prezidentė [[Daina Gudzinevičiūtė]]. Londono olimpiadoje 2012  m. debiutavo jauna plaukikė [[Rūta Meilutytė]] iškovodama šaliai aukso medalį, olimpine čempione tais pačiais metais tapo ir penkiakovininkė [[Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė|Laura Asadauskaitė.]]

* [[Lietuvos švyturiaietnografiniai regionai]]