Moriskai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Krikščionims atkariaujant iš musulmonų [[Ispanija|Ispaniją]], pasidavusiems musulmonams buvo garantuota tikėjimo laisvė ([[mudecharai]]). [[1492]] m. žlugus paskutinei maurų valstybei – [[Granada]]i, musulmonų padėtis pablogėjo. [[1502]] m. Granadoje, [[1526]] m. [[Valensija|Valensijoje]] ir [[Aragonas|Aragone]] jiems liepta išvykti iš šalies arba apsikrikštyti. Daugelis naujakrikštų rasiškai nesiskyrė nuo senųjų buvusiose Ispanijos musulmonų valstybėse gyvenusių krikščionių. Nepaisydami [[Represijos|represijų]], maurai priešinosi kultūrinei [[Asimiliacija (sociologija)|asimiliacijai]], kalbėjo [[arabų kalba]], laikėsi savo [[tradicija|tradicijų]]. Daugelis slapta išpažino [[islamas|islamą]], [[ispanų kalba]] leido religines knygas, nes tą jiems leido už Ispanijos ribų gyvenę dvasininkai. [[Ispanijos karalius]] [[Pilypas II Habsburgas|Pilypas II]] [[1566]] m. išleido [[ediktas|ediktą]], draudžiantį maurams, gyvenantiems [[Grenada|Grenadoje]], kalbėti [[arabų kalba]]. Ediktas draudė ir tradicinius maurų drabužius bei papročius. [[1569]]–[[1571]] m. moriskai sukilo ir išsilaisvino [[Siera Nevada (Ispanija)|Siera Nevados]] kalnuose. Po dvejų metų buvo nugalėti ir 1609 m. specialiu ediktu galutinai išvaryti iš Ispanijos. Dalis jų pasklido po Šiaurės IspanijąAfriką, apie 300 000 apsigyveno [[Alžyras|Alžyre]], [[Tunisas|Tunise]], [[Marokas|Maroke]]. Per kelias kartas jie buvo asimiliuoti, bet savitos moriskų kultūros apraiškų Šiaurės Afrikos šalyse išliko ir [[XXI a.]] pradžioje.<ref>{{VLE|XV|788||Moriskai}}</ref>