Abiejų Tautų Respublika: Skirtumas tarp puslapio versijų

Abiejų Tautų Respublika buvo „abiejų tautų“ – lenkų ir lietuvių – valstybė. „Tautomis“ vadinta Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos visuma. Aukščiausioji valdžia, stipriai ribojama [[Bajorai|bajorijos]], priklausė iki gyvos galvos renkamarenkamam monarchui, turėjusiam Lenkijos karaliaus ir Lietuvos, rusų ir žemaičių didžiojo kunigaikščio titulus. Įstatymų leidžiamoji valdžia bei iš dalies teisminė valdžia priklausė [[Abiejų Tautų Respublikos Seimas|Seimui]], kuris buvo sudarytas iš dviejų rūmų – [[Abiejų Tautų Respublikos senatas|Senato]] ir Atstovų. Į Senatą įėjo aukščiausieji valstybės pareigūnai ir katalikų bažnyčios vyskupai. Kitą seimo dalį sudarė pavietuose renkami atstovai. Atstovai buvo renkami pavietų [[Seimelis|seimeliuose]], kurie buvo specialiai prieš Seimus sušaukiami vietinės bajorijos susirinkimai. Kiekvienas pavietas į Seimą siuntė po du atstovus, kuriems buvo įteikiamos seimeliuose sudarytos instrukcijos, atspindinčios bajorijos poziciją Seime svarstomais klausimais.<ref>Грыцкевіч А. Дзяржаны і палітычны лад // Вялікае Княства Літоўскае. Энцыклапедыя у 3 т. – Мн.: БелЭн, 2005. – Т. 1: Абаленскі – Кадэнцыя. – С. 43—44. – 684 с. – ISBN 985-11-0314-4.</ref>

Seimeliai taip pat turėjo vietos savivaldos funkcijas, per juos reiškėsi bajorijos politiniai interesai ir bajorija nuolat reikalavo seimelių galių išplėtimo. Formaliai ir pagal vyravusią ideologiją visi bajorijos atstovai buvo lygūs, tačiau praktiškai lemiamą vaidmenį priimant svarbiausius valstybės sprendimus turėjo nedidelė didikų grupė. Ypač svarbus didikų vaidmuo buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tačiau laikui bėgant, didikų padėtis sustiprėjo ir Lenkijoje. Smulkioji ir vidutinioji bajorija pasidarė priklausoma nuo didikų, nes be jų paramos negalėjo pasiekti skyrimo į valstybės tarnybas ir pagerinti savo ekonominę padėtį. Plečiantis didikų įtakai seimelių politinė kultūra smuko, prie to prisidėjo ir tai, kad valstybės aparatas buvo silpnas, o regionuose centrinės valdžios institutų visai nebuvo.<ref>Радаман А. Соймік // Вялікае Княства Літоўскае. Энцыклапедыя у 3 т. – Мн.: БелЭн, 2005. – Т. 2: Кадэцкі корпус – Яцкевіч. – С. 617. – 788 с. – ISBN 985-11-0378-0.</ref>