Vaišelga: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Vaišelga''' (arba '''Vaišalga''', rečiau ''Vaišvilkas'', krikšto vardas '''Laurušas''' [[1223]] m. – [[1267]] m. [[balandžio 18|balandžio 18–]]23 d.) – [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos didysis kunigaikštis]], vyriausias [[Mindaugas|Mindaugo]] sūnus. Valdė [[1264]]–[[1267]] m. Vidaus karo su Tautvilu, Edivydu ir Vykintu metu Vaišelga rėmė tėvą. MindauguiVaišelga irbuvo dviemvienintelis jolikęs sūnumsgyvas žuvussūnus, Vaišelgažuvus buvotėvui vienintelisMindaugui likęsir gyvaskitiems sūnusdvejiems Mindaugo vaikams.

Vaišelga buvo– pirmasis žinomas Lietuvos istorijoje [[stačiatikybė|stačiatikybę]] priėmespriėmęs kunigaikštis. Taip buvo pradėtas lietuvių kunigaikščių kūrimąsis Rusios žemėse: lietuvių kunigaikštis priimapriėmė stačiatikių tikėjimą, o žemės (šiuo atveju [[Naugardukas]], kuriame Vaišelgą įkurdino tėvas) jungiamosprijungtos prie Lietuvos valstybės. Vaišelga minėtinas kaip pirmas vadovas Lietuvoje, kuris, kaip teigė amžininkai, iš žiauraus pagonio virto karštai tikinčiu krikščioniu.

Vaišelga greičiausiai buvo Mindaugo vietininkas [[Naugardukas|Naugarduke]] (Juodojoje Rusioje), kur 1245 m. buvo apsikrikštijęs stačiatikiu. 1253–1254 m. tapo Naugarduko kunigaikščiu (kronikoje minima, kad Naugarduko gyventojai buvo nepatenkinti Mindaugo katalikišku krikštu 1253 m.). Tais pačiais metais sudarė taikos sutartį su [[Haličo-Volynės kunigaikštystė|Haličo-Volynės]]s kunigaikščiais,. išleidoIšleido už [[Švarnas|Švarno]] savo seserį ir perdavė Naugarduką [[Romanas Danilovičius|Romanui Danilovičiui]], o pats išvyko gyventi į Poloninsko vienuolyną prie [[Karpatai|Karpatų]] [[Volynė]]je. 1256–1257 m. išsiruošė keliauti į stačiatikių centrą [[Atono kalnas|Atoną]] [[Graikija|Graikijoje]], bet dėl karo [[Bulgarija|Bulgarijoje]] teko šios kelionės atsisakyti.

Vaišelgai pragyvenus savo įkurtame vienuolyne maždaug metus, 1258 m. Lietuvą užpuolaužpuolė Burundajus kartu su [[Haličo-Volynės kunigaikštystė|Haličo-Volynės]] kunigaikščiais. Tuomet jis paliko vienuolyną ir kartu su pusbroliu [[Tautvilas|Tautvilu]] suimasuėmė Romaną Danilovičių, o pats vėl tampatapo [[Naugardukas|Naugarduko]] kunigaikščiu.

Po Mindaugo ir jo sūnų nužudymo [[1263]] m., pabėgo į [[Pinskas|Pinską]], kur surinko vietinęvietos kariuomenę ir jau 1264 m. grįžęs į Naugarduką ir prisijungęs vietinius bajorus, žygiavo į Lietuvą keršyti [[Daumantas|Daumantui]] ir [[Treniota]]i už tėvo nužudymą,. tenTen užėmė abu opozicijos centrus - [[Nalšia|Nalšią]] ir [[Deltuva|Deltuvą]] ir taip įtvirtino savo valdžią. Treniota nužudomasbuvo nužudytas Mindaugo sąjungininkų, o Daumantas, ([[Nalšia|Nalšios]] kunigaikštis), pabėgapabėgo į [[Pskovas|Pskovą]],. [[Suksė]], kitas įtakingas Nalšios kunigaikštis, pabėgapabėgo į [[Livonija|Livoniją]]. Vaišelga tampatapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kampanijoje prieš Treniotos likvidavimą Vaišelgai talkinatalkino Haličo-VoluinėsVolynės kunigaikštis [[Švarnas]], su kuriuo kartu vėliau ir valdė Lietuvą.

Jam, kaip kadaise Mindaugui, nenorėjo pasiduoti tik [[žemaičiai]], nes ir jis dėjosi su [[Haličo-Voluinės kunigaikštystė|VoluineVolyne]], turėjo santykiųryšių net su kryžiuočių ordinu ir atrodė, kad tęs savo tėvo politiką, todėl žemaičiams su juo buvo ne pakeliui. Būdamas krikščionimi, Vaišelga siekė taikių santykiųtaikos su [[Livonija]] bei [[Kryžiuočių ordinas|kryžiuočiais]], taip pat nustojo remti [[Didysis prūsų sukilimas|Didįjį prūsų Sukilimą]], kas leido [[Livonijos ordinas|kalavijuočiams]] toliau pulti [[žiemgaliai|žiemgalius]] ir [[kuršiai|kuršius]].

[[1265]] m. kartu su Švarnu puolė [[Lenkija|Lenkiją]] keršydami už [[jotvingiai|jotvingių]] nusiaubimą 1264 m. 1266–1267 m. kariaujakariavo su [[Pskovas|Pskovu]]. Vaišelga valdė neilgai, nes buvo davęs žodį soste būti tik trejus metus.

Po trejų metų [[1267]] m. atsisakoatsisakė sosto ir pasitraukė į Ugrovsko<ref>[[Rusų kalba|Rus]]: Монастыри Киевской Руси: М.И. Быхова http://www.krotov.info/history/11/byhova.html</ref> [[stačiatikiai|stačiatikių]] vienuolyną. Lietuvą paliko savo sesers vyrui [[Švarnas|Švarnui]]. Tačiau Lietuvą valdyti norėjo [[Voluinės Vladimiras|Voluinės Vladimiro]] kunigaikštis Levas. Supykęs ant Vaišelgos už sosto atidavimą Švarnui (vietoj to, kad valdžia tarp jų būtų padalinta), [[Levas Danilovičius]], Švarno brolis, jį nužudonužudė, kai šis svečiuojasisvečiavosi pas [[Vasilka Romanovičius|Vasilką Romanovičių]] – vieną iš vyriausių rusų kunigaikščių. Žuvus paskutiniam Mindaugo sūnui, tiesioginių jo palikuonių daugiau nebeliko.

Vaišelga palaidotas prie [[Voluinės Vladimiras|Voluinės Vladimiro]] Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų soboro (statytopastatyto apie 1160 m.).

* A. Šapoka, Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936 m. ISBN 5-420-00631-6.