Karo absurdiškumo modelis, nepaliekantis personažams jokios pasirinkimo teisės, iškilo kaip pagrindinis kūrinio struktūros principas [[Kazys Binkis|Kazio Binkio]] dramoje "Generalinė„Generalinė repeticija"repeticija“. Mirties siaubo ir piktos ironijos derinys nuspalvino [[Balys Sruoga|Balio Sruogos]] "Dievų„Dievų miško"miško“ stilistiką, svyruojančią tarp memuarų ir tragikomedijos. Metafizinis nerimas kaip alternatyva vartotojiškos visuomenės gyvenimo būdui diktavo šaržišką ironiją [[Algirdas Landsbergis|Algirdo Landsbergio]] dramoje "Meilės„Meilės mokykla"mokykla“. Egzistencinių būties akligatvių nuojauta, paradoksų sankirtomis, veikėjų metaforiškumu laikosi [[Kostas Ostrauskas|Kosto Ostrausko]] vienaveiksmės pjesės "Žaliojoj„Žaliojoj lankelėj"lankelėj“, "Gyveno„Gyveno kartą senelis ir senelė"senelė“, artimos absurdo teatrui.
Sovietų okupuotoje Lietuvoje groteskas plito kaip ironiško santykio su esama santvarka išraiška. [[Kazys Saja]] kūrė parabolės tipo pjeses (Maniakas, Oratorius, Pranašas Jona, Mamutų medžioklė, 1968–69), išryškindamas komiškomis hiperbolėmis totalitarizmo užguitų žmogelių kvailumą ir bejėgiškumą. [[Saulius Šaltenis|Sauliaus Šaltenio]] pjesė "Giljotina"„Giljotina“ makabriškoje neišvengiamumo atmosferoje sarkastiškai plėtojo mitą apie prievartos ir žudymo amžinumą. Siautėjantis chaosas, naikinantis epochos protą ir sąžinę, [[Juozas Glinskis|Juozo Glinskio]] dramoje "Grasos„Grasos namai"namai“ lokalizuojamas beprotnamyje. [[Juozas Grušas|Juozo Grušo]] pjesės "Pijus„Pijus nebuvo protingas"protingas“ veiksmas taip pat vyksta beprotnamyje, pripildytame sovietinės buities realijų. Beprotystė – charakteringas grotesko leitmotyvas. Ironiškai atverdama būties prieštaravimų neišsprendžiamumą, grotesko poetika ardė socialistinio realizmo didaktizmą bei patosą, įteisino sąlygiškumo erdvę, išplėtojusi tikroviškumo logiką ''ad absurdum''.
