Partenonas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pirmoji Atėnės šventyklos statyba dabartinio Partenono vietoje pradėta netrukus po [[Maratono mūšis|Maratono mūšio]]. Tuo tikslu Akropolio viršūnėje buvo padaryta plati aikštelė. Apie Senąjį Partenoną žinome iš [[Herodotas|Herodoto]]<ref>Herodotas, ''Istorija'' 8, 35</ref>. Jo pamatus tarp 1885 ir 1890 m. archeologiškai ištyrė [[Wilhelm Dörpfeld]].<ref>Wilhelm Dörpfeld: ''Der ältere Parthenon''. In: ''Mitteilungen des Deutschen Archäologischen Instituts Abteilung Athen''. Bd 17, 1892, S. 158–189; Wilhelm Dörpfeld: ''Die Zeit des älteren Parthenon''. In: ''Mitteilungen des Deutschen Archäologischen Instituts Abteilung Athen''. Bd 27, 1902, S. 379–416</ref> Senuoju Partenonu vadinama šventykla greičiausiai nebuvo užbaigta, kai [[480 m. pr. m. e.]] persai užėmė Atėnus ir sugriovė Akropolio pastatus. Kita vertus, yra teoriją, kad Senasis Partenonas pradėtas projektuoti ir statyti jau po persų užpuolimo.<ref>[[Gottfried Gruben]]: ''Die Tempel der Griechen''. 5. Auflage. Hirmer, München 2001, S. 162, ISBN 3-7774-8460-1; P. Kavvadis, G. Kawerau: ''Die Ausgabung der Acropolis vom Jahre 1885 bis zum Jahre 1890''. 1906.</ref> Jei statinys buvo sugriautas [[480 m. pr. m. e.]], lieka neaišku kodėl atėniečiai 30 metų nepradėjo atstatymo darbų. Tai paaiškinama Paltėjos priesaika, kuri draudė graikams atstatyti persų sugriautas šventyklas. Nuo šios priesaikos atėniečiai buvo atleisti tik Kaliaso taika [[450 m. pr. m. e.]]<ref> P. Siewert: ''Der Eid von Plataia''. München 1972, S. 98–102.</ref> Nevisiškai profesionaliai atlikti XIX a. kasinėjimai į šį klausimą neatsako. Didžioji dauguma Partenono tyrinėtojų mano, kad Senasis Partenonas buvo pastatytas po Maratono mūšio.<ref>Gottfried Gruben: ''Die Tempel der Griechen''. 5. Auflage. Hirmer, München 2001, S. 162, ISBN 3-7774-8460-1. Zur Diskussion siehe auch: William Bell Dinsmoor: ''The Date of the Older Parthenon''. In: ''American Journal of Archaeology''. Bd. 38, 1934, S. 408–48; Wilhelm Dörpfeld: ''Parthenon I, II, III''. In: ''American Journal of Archaeology''. Bd. 39, 1935, S. 497–507; William Bell Dinsmoor in: ''American Journal of Archaeology''. Bd. 39, 1935, S. 508–509</ref>