12:56, 29 kovo 2020 versija taisyti Nestea (aptarimas \| indėlis) 50 513 keitimai Nėra keitimo santraukos ← Prieš tai darytas keitimas		16:03, 29 kovo 2020 versija taisyti anuliuoti 88.118.171.159 (aptarimas) Nėra keitimo santraukos Žyma: Vizualus redagavimas Kitas pakeitimas →
Eilutė 28: == Biografija == Gimė [[Dembica\|Dembicoje]], teisininko Tadeušo Pendereckio ir Zofijos (mergautinė pavardė Wittgeinstein) šeimoje. Krzysztofas ~~yra~~buvo jauniausias iš trijų šeimos vaikų. Jo gimimo metu sesuo Barbara jau buvo ištekėjusi, o vyresnysis brolis Januszas studijavo teisę ir mediciną. Tėvas Tadeuszas Pendereckis buvo smuikininkas bei mokėjo groti fortepijonu. 1939 m., prasidėjus [[Antrasis pasaulinis karas\|Antrajam pasauliniam karui]], Pendereckių šeima išsikėlė iš savo buto Dembicoje. Po karo, [[1946]] m. Krzysztofas Pendereckis pradėjo lankyti bendrojo lavinimo mokyklą. Pirmąsias smuiko pamokas K. Pendereckiui suteikė Stanisławas Darłakas, kuris buvo Dembicos karinio orkestro vadovas, po karo suorganizavęs savo orkestrą. Baigęs mokyklą, K. Pendereckis [[1951]] m. įstojo į [[Jogailos universitetas\|Jogailos universitetą]].<ref name="Schwinger17">Schwinger, p. 17.</ref> [[Krokuva\|Krokuvoje]] kompozitorius privačiai mokėsi griežti smuiku pas S. Tawroszeviczių, muzikos teorijos ir kompozicijos pas T.Skolyszewskį. [[1954]] m. Pendereckis pradėjo mokytis valstybinėje Krokuvos aukštojoje muzikos mokykloje, kur po metų baigė [[smuikas\|smuiko]] studijas ir pasuko [[muzikos kompozicija\|kompozicijos]] link. Pendereckio kompozicijos mokytoju tapo kompozitorius Arturas Malawskis. [[1957]] m. mirus A. Malawskiui, kompozicijos studijas tęsė pas Stanisławą Wiechowiczių. [[1958]] m. baigė Krokuvos Valstybinę aukštąją muzikos mokyklą ir iki [[1966]] m. joje dėstė kompoziciją. 1966–[[1968]] m. dėstė Eseno (VFR) aukštojoje muzikos mokykloje. 1968–[[1970]] m. stažavo [[Berlynas\|Berlyne]]. [[1972]]–[[1987]] m. Krokuvos muzikos akademijos rektorius, [[1973]]–[[1978]] m. dėstė Jeilio universitete Niu Heivene, [[1987]]–[[1990]] m. Krokuvos filharmonijos meno vadovas. Nuo 1972 m. diriguoja žymiausiems Europos ir JAV simfoniniams orkestrams, atliekantiems paties Pendereckio bei kitų kompozitorių kūrinius. Pastaruoju metu savo veiklą plėtoja ne tik Europoje ir JAV, bet ir Azijoje (nuo 1998 m. Pekino muzikos festivalio meno vadovas, nuo 2000 m. Kinijos filharmonijos orkestro kviestinis dirigentas). 1959 m. Lenkijos jaunųjų kompozitorių II konkurse už kūrinius „Posmai“, „Dovydo psalmės“ ir „Spinduliavimai“ Pendereckis laimėjo 3 pirmąsias premijas. 1960 m. sukurta „Rauda Horiošimos aukoms“ apdovanota UNESCO premija. K. Pendereckis 2000 metais Kanuose laimėjo Metų kompozitoriaus vardą, o 2001-aisiais už pasiekimus meno srityje buvo apdovanotas „Prince Asturia Award“ premija. Eilutė 44: „Šv. Luko Pasija“ sukurta 1963-66 m. nemažiau reikšmingas Pendereckio didelės apimties kūrinys, suteikęs kompozitoriui dar daugiau populiarumo. Visų pirma todėl, kad tai buvo religinės muzikos pavyzdys, parašytas avagardine muzikos kalba ir sukurtas komunistų valdomoje Rytų Europoje. „Šv. Luko Pasijoje“ galima aptikti įvairių muzikos stilių: eksperimentinės faktūros, panaudotos dar „Raudoje Hirošimos aukoms“, balansuoja kartu su barokinėmis muzikos formomis ir retkarčiais suskambančiomis tradicinės harmonijos ir melodijos nuotrupomis. Pendereckis šiame kūrinyje panaudoja ir serializmą, kuriame garsų eilės remiasi BACH motyvu, kuris naudojamas perskirti tradicinius muzikos elementus nuo eksperimentinių. == Po 1970 m. == Apie 1975 nm., kuomet Pendereckis tapo Jeilio aukštosios muzikos mokyklos profesoriumi jo stilius ėmė keistis. Tai liudija jo Koncertas smuikui Nr. 1, kuriame nelieka faktūroje tirštai išsidėsčiusių garsų klasterių. Vietoje to, kompozitorius susitelkia ties dviem melodiniais intervalais: pustoniu ir tritoniu. Simfonijoje Nr. 2, kurią sukūrė 1980-aisiais, faktūra taip pat labiau tradiciška. Šiame kūrinyje dažnai skamba Kalėdinės giesmės melodija „Tyli naktis“. Tokį savo kompozicinio stiliaus pokytį Pendereckis aiškindamas, jog avangardo eksperimentavimas nuėjo per toli, norėdamas pranokti Vakarų muzikos išraiškos galimybes: „Avangardas suteikė universalizmo iliuziją. Stockhauseno, Nono, Boulezo ir Cage’o muzikos pasauliai mums, jaunuoliams, gyvenusiems socialistinio režimo estetikoje, vėliau – patyrusiems išsivadavimą… Aš netrukau suprasti, jog, vis dėlto, šios naujovės, eksperimentavimai, labiau destruktyvūs nei konstruktyvūs“. Pendereckis pridėjo, jog jis buvo išgelbėtas nuo formalistinių avangardo spąstų, sugrįžęs prie tradicijos .

Krzysztof Penderecki: Skirtumas tarp puslapio versijų