Tėvynės sargas: Skirtumas tarp puslapio versijų

2 643 pridėti baitai ,  prieš 2 metus
S
Atmestas 78.63.18.242 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Tolmintonis keitimas)
No edit summary
S (Atmestas 78.63.18.242 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Tolmintonis keitimas))
Žyma: Atmesti
 
'''Tėvynės sargas''' – [[katalikai|katalikiškas]] mėnesinis leidinys, 1896–1904 m. spausdintas [[Tilžė]]je ([[Rytų Prūsija]]). Leidinio tikslas buvo jungti išsilavinusius [[lietuviai|lietuvius]] ir vienyti bendram tikslui. Leidinys buvo 32-60 puslapių apimties, spausdintas 2000 tiražu. Leidinio įkūrėjas ir redaktorius (iki 1902 metų) [[Juozas Tumas-Vaižgantas]], kurį vėliau pakeitė [[Antanas Milukas]]. Dėl spaudos draudimo ir nuolatinio persekiojimo leistas pogrindyje, oficialus redaktorius – [[Jurgis Lapinas]].
tevineas sirg\t Čudak“… pasirašė. Tai buvo priešaušris [[balandžio 24]] d.“
 
== "Tėvynės sargo" principai ==
Daug dėmesio skyrę tradicinėms katalikiškoms vertybėms „Tėvynės sargo“ leidėjai suprato, kad tų principų laikytis neužtenka, reikia juos skleisti, dėl jų tartis.
Vykstant [[Rusifikacija|rusifikacijai]] leidinys turėjo užimti vienokią ar kitokią poziciją. Apie „Tėvynės sargo“ ideologiją [[Juozas Tumas|J. Tumas]] yra rašęs: „Dievui tarnavome per Tėvynę ir mielai atidavinėjom jai, Tėvynei, visas savo pajėgas ir resursus, net laisvę.“ Leidinio vertybės buvo kalba, doros auklėjimas, tautiškumas, [[katalikybė]]. Tuo metu Lietuvos nepriklausomybę išreiškė kalba, tikėjimas, papročiai, jaunųjų auklėjimas.
 
Nekorektiškai ir garsiai reiškiant nepasitenkinimą caru ar jo vykdoma politika, buvo galima greitai patekti į valdžios nemalonę. Caras nesidomėdavo, kas vyksta didžiulės imperijos pakraščiuose, tačiau būtent jo sprendimu galėjo būti nutraukta spaudos draudimo politika. Pyktis su juo buvo nelogiška, beprasmiška buvo ir nepriekaištauti. „Tėvynės sargas“ surado galimybę aršiai kritikuoti biurokratijos aparatą, kuris tiesiogiai skriaudė lietuvių tautos žmones. Taip užsitarnauta palanki visuomenės nuomonė ir kartu neita į neišsprendžiamus konfliktus su caru, kurie galėjo turėti neigiamų padarinių. Iš čia susiformavo požiūris į Rusiją, kaip į nevienalytę ir daugiasluoksnę valstybę. Nors dažnas istorikas linkęs ir tai užmiršti, ne visi šioje šalyje buvo nusiteikę prieš lietuvių tautą. Tokia leidinio pozicija tokiu būdu atliko dar vieną labai svarbų vaidmenį – skatino žmones tikėti, jog [[Peterburgas|Peterburge]] įmanoma apginti jų teises, netylėti ir apie jas šnekėti.
 
„Darganotą dieną į menką mano klebonijėlę nakvotų užsuko patsai Imperatorius su savo šeimyna. Rytą, išleisdamas, apsikabinau jį pusiau, it Jokūbas angelą, ir tokiuo pagavimo balsu ėmiau jį melsti, kad pagaliau leistų mums spausdinti savo raštus; taip stačiai pasakiau: Nepaleisiu, kol nepasirašysi – jog jis meilingai nustebo ir taręs „Vot Čudak“… pasirašė. Tai buvo priešaušris [[balandžio 24]] d.“
 
== Politinė mintis, subrandinta priespaudos metu ==