Didžioji gatvė: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[File:Vilnia, Vialikaja. Вільня, Вялікая (1834).jpg|thumb|200400 px|right|Didžioji gatvė, panoraminis vaizdas (<ref name="Vladas Drėma"/>)]]

Didžioji g. 1 namas, stovintis Didžiosios ir [[Švarco gatvė|Švarco gatvės]] kampe, pavadintas jame gyvenusio, atvykusio iš [[Austrija|Austrijos]] pasaulinio garso [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universiteto]] medicinos profesoriaus [[Joseph Frank|Jozefo Franko]] vardu. Namų valda XIV a. priklausė [[Goštautai|Goštautams]], vėliau [[Žygimantas Augustas|Žygimantui Augustui]]. Po 1610 m. gaisro Didžiosios g. 1 stovėjęs namų kompleksas atiteko [[Eustachijus Valavičius|Eustachijui Valavičiui]], vėliau namą perėmė [[Jėzuitai|jėzuitai]]. 1804 m. šią valdą nupirko Vilniaus universitetas. Namą perprojektavo architektas [[Mykolas Angelas Šulcas]], ir jame įsikūrė profesoriai, užėmę dešimt gyvenamųjų butų. Jozefo Franko bute 1805 m. susirinkę medikai įkūrė Vilniaus medicinos draugiją, vieną seniausių draugijų Lietuvoje. Jozefo Franko butas XIX a. pradžios Vilniuje buvo tapęs mokslininkų, menininkų, universiteto profesorių susirinkimo vieta. Šiame bute atvykęs į Vilnių buvo apsistojęs prancūzų rašytojas [[Stendalis]]. 1815 m. pastato pirmame aukšte atsidarė ir veikė F. Morico knygynas. 1825 m. pastate įrengtas Vilniaus universiteto profesoriaus [[Jonas Sniadeckis|Jono Sniadeckio]] butas. Šiame name gyveno ir jo brolis, profesorius [[Andrius Sniadeckis]]. Viename pastato valdos kiemo korpusų veikė universiteto profesoriaus [[Izidorius Veisas|Izidoriaus Veiso]] grafikos studija.<ref name="Antanas Rimvydas Čaplinskas"/><ref name="Morta Baužienė">Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.</ref><ref>Josephas Frankas. Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai, pirma knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė. Vilnius: Mintis, 2013. ISBN 978-5417-01062-0.</ref>

Priešingoje pusėje Didžioji g. 4 stovi [[Chodkevičių rūmai]], sudaryti iš 2-3 aukštų rūmų korpusų. Šiuose rūmuose Chodkevičiai slėpė [[Jonušas Radvila|Jonušo Radvilos]] sužadėtinę, [[Sluckas|Slucko]] kunigaikštytę Sofiją. 1803 m. Aleksandras Chodkevičius rūmus pardavė Vilniaus universitetui. Tuomet rūmai buvo perstatyti pagal [[Klasicizmas|klasicistinį]] stilių. XIX a. rūmai perimti carinės valdžios ir vėl universitetui grąžinti tik 1919 metais. Nuo minėtų metų juose gyveno universiteto profesoriai.<ref name="Vladas Drėma"/><ref name="Antanas Rimvydas Čaplinskas"/><ref name="Morta Baužienė"/><ref name="Adomas Honoris Kirkoras"/>

Didžioji g. 2 įsikūrusi Piatnickajos cerkvė su šalia stovinčia varpine, laikoma viena seniausių Vilniaus cerkvių, kurią, manoma, 1345 m. įsteigė kunigaikščio Algirdo žmona Marija, kilusi iš [[Vitebskas|Vitebsko]]. Medinį sudegusį pastatą gana ankstyvais laikais (apie XIV a.) pakeitė mūrinis. Apie tai liudija išlikęs dailininko, Vilniaus piešimo mokyklos vadovo [[Ivanas Trutnevas|Ivano Trutnevo]] šios cerkvės piešinys. Cerkvė pavadinta „Šv. Paraskevijos“ garbei, kurią stačiatikiai senovėje garbino. XVIII a. cerkve mažai rūpintąsirūpintasi, buvo įgriuvę jos skliautai, kažkuriuo metu ji stovėjo be stogo. Prie šios cerkvės ilgus metus veikė žuvų turgus. 1864 m. cerkvė buvo perstatyta pagal bizantinio architektūrinio stiliaus bruožus. Cerkvės išorinėje sienoje buvo įmūrytos jos istoriją pasakojančios atminimo lentos. Tokia cerkvė išliko iki šių dienų. 1886 m. ji buvo aptverta metaline tvora, kuri taip pat išlikusi iki šių dienų.<ref name="Vladas Drėma"/><ref name="Antanas Rimvydas Čaplinskas"/><ref name="Morta Baužienė"/>

Didžioji g. 10 namų valda priklausė Radviloms. 1558 m. šį namą įsigijo [[Mikalojus Radvila Juodasis]], kuris jame įsteigė mokyklą. Šio namo kieme veikė Kalvinų[[Kalvinizmas|kalvinų]] koplyčia. Po Mikalojaus Radvilos juodojoJuodojo mirties pastatą paveldėjo [[Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis]]. 1659 m. ši valda atiteko [[Mykolas Kazimieras Radvila|Mykolui Kazimierui Radvilai]], kuris namą perleido broliui Dominykui Mikalojui. 1804 m. šį namą įsigijo Vilniaus universitetas. Po metų name buvo įsteigta terapinė klinika, kiuriai vadovavo profesorius Juzefas Frankas. 1808 m. čia įrengta Chirurgijos klinika. Namą perprojektavo architektas Mykolas Angelas Šulcas.<ref name="Vladas Drėma"/><<ref name="Antanas Rimvydas Čaplinskas"/><ref name="Adomas Honoris Kirkoras"/>

Didžioji g. 12 stovi Šv. Nikolajaus (Palaikų perkėlimo) cerkvė. 1340 m. medinę cerkvę pastatė antroji kunigaikščio Algirdo žmona Julijona. Medinė cerkvė sudegė. Mūrinę atstatė kunigaikštis [[Konstantinas Ostrogiškis]], kuris po pergalės [[Oršos mūšis|Oršos mūšyje]] prisižadėjo Vilniuje pastatyti dvi cerkves. Naujoji cerkvė buvo vienos navos, gotikinio stiliaus. XVIII a. cerkvė ne kartą degė, buvo remontuojama, įgijo baroko bruožų. Pagrindinis jos remontas įvyko 1845 m., ir ji gavo dabartinę bizantišką išvaizdą. Cerkvės presbiterijoje išlikę krištoliniai skliautai panašūs į [[Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia|Bernardinų bažnyčios]] skliautus. <ref name="A.Juškevičius, J.Maceika"/><ref name="Morta Baužienė"/>

Didžioji g. 13 ir 15 namuose, karaliui juos paskyrus Lietuvos Metrikos archyvui, buvo saugoma [[Lietuvos metrikaMetrika]]. 1636 m. privilegija šios valdos namai priskirti Lietuvos metrikosMetrikos reikmėms. [[Rusijos imperija|Carinės imperijos]] laikais visos išlikusios 664 Lietuvos metrikosMetrikos knygos perkeltos į [[Maskva|Maskvą]].<ref name="Morta Baužienė"/><ref name="A.Juškevičius, J.Maceika"/>

Didžioji g. 19 XVI a. pradžioje veikė Pranciškaus Skorinos spaustuvė, kurioje jis išspausdino pirmąsias spausdintines knygeles. Namas priklausė tuometiniam Vilniaus burmistrui Jokūbui Babičiui. Spaustuvei sudegus, P. Skorina iš Vilniaus išvyko.<ref name="Antanas Rimvydas Čaplinskas"/>

Pirmasis pastatas buvo atgręžtas į dabartines [[Arklių gatvė|Arklių]] ir į [[Rūdninkų gatvė|Rūdninkų]] gatves. Jos viduje buvo įrengta posėdžių salė, teismo kambariai, miesto iždas, kalėjimas. Virš rotušės stovėjo įrengtas bokštas, po jos skliautais buvo du varpai ir laikrodis. Ant Rotušės kupolo buvo iškelta vėliava. Vienoje pastato pusėje stovėjo gėdos stulpas, kitoje – kartuvės. Rotušėje veikė miesto magistratas. Nuo XIV a. rotušėje kauptas miesto archyvas. Pastatas kelis kartus degė, buvo rekonstruojamas.1752 m. architektas [[Jonas Kristupas Glaubicas]] parengė rotušės rekonstrukcijos planą. Rotušės bokštas nugriuvo 1781 metais. Nuo rotušės link turgaus ėjo krautuvių dvi krautuvių eilės, vadintos imbarais. Rotušę pagal [[Laurynas Gucevičius|Lauryno Gucevičiaus]] planą klasicistiniu stiliumi yra rekonstravęs italų architektas [[Pietro de Rossi]]. Priekyje jis pastatė [[Portikas|portiką]] su šešiomis dorėnų stiliaus kolonomis. XIX a. rotušėje yra veikęs miesto teatras.<ref name="Antanas Rimvydas Čaplinskas"/><ref name="Adomas Honoris Kirkoras"/>