Humanizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Humanizmas''' ({{fr|humanisme}}) – [[Antropocentrizmas|antropocentrinė]] pasaulėžiūra, išaukštinanti [[žmogus|žmogų]].<ref>{{VLE|VII||Jūratė Morkūnienė|[https://www.vle.lt/Straipsnis/humanizmas-31098 Humanizmas]}}</ref> Tai plati [[etika|etinių]] [[filosofija|filosofijų]] kategorija, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Pagrindiniai tikslai, anot humanizmo, yra žmonijos suklestėjimas, visų žmonių gerovė ir geresnio pasaulio palikimas ateinančioms kartoms. Šiuo metu daugiau ar mažiau tapatinamas su [[ateizmas|ateizmu]] bei sekuliariuoju [[Racionalizmas|racionalizmu]].<ref>{{Cite book|last=Urmson|first=J. O|url=https://www.worldcat.org/title/concise-encyclopedia-of-western-philosophy-and-philosophers/oclc/57689814?referer=di&ht=edition|title=The concise encyclopedia of western philosophy and philosophers|last2=Rée|first2=Jonathan|date=2005|publisher=Routledge|isbn=978-0-415-32924-8|location=London; New York}}</ref>

 

[[Renesansas|Renesanso]] laikotarpiu humanizmas buvo [[Europa|Europos]] intelektualų sąjūdis, prasidėjęs [[Florencija|Florencijoje]] [[XIV amžius|XIV amžiaus]] pradžioje. Šiam sąjūdžiui būdingas žmogaus ir jo galimybių (ypač proto) išaukštinimas, tuo pačiu atsiribojant nuo [[scholastika|scholastikos]] bei tradicinių [[Viduramžiai|Viduramžių]] krikščionybės idealų: kuklumo, [[introspekcija|introspekcijos]] ir pasyvumo. Judėjimas gimė europiečių mokslininkams pradėjus iš naujo atrasti [[antika|antikinius]] graikiškus ir lotyniškus tekstus. Renesanso humanistai grožį ėmė suvokti kaip tiesą ir vertybę bei būdą pažinti [[Dievas|Dievą]]. Buvo atsigręžta į antikinę [[menas|meno]] sampratą.