Adomas Mickevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

339 baitai pašalinti ,  prieš 1 metus
S
nėra keitimo aprašymo
S
}}
 
'''Adomas Bernardas Mickevičius''' ({{pl|Adam Bernard Mickiewicz}}, [[1798]] m. [[gruodžio 24]] d. [[Zaosė (Baltarusija)|Zaosė]]je, netoli [[Naugardukas|Naugarduko]] – [[1855]] m. [[lapkričio 26]] d. [[Stambulas|Konstantinopolyje]], [[Osmanų imperija]]) – iš istorinės [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] kilęs, lenkų kalba rašęs poetas, dramaturgas, eseistas, publicistas, vertėjas, politinis aktyvistas.<ref>Vilniaus viešosios Adomo Mickevičiaus bibliotekos interneto svetainėje skelbiama Adomo Mickevičiaus biografija.[https://amb.lt/lt/pazinkime/adomas-mickevicius/biografija/186]</ref><ref> Informacija apie Adomą Mickevičių svetainėje šaltiniai.lt.[http://www.šaltiniai.info/index/details/1068]</ref><ref>Roman Koropeckyj (29 September 2010). "Adam Mickiewicz as a Polish National Icon".In Marcel Cornis-Pope; John Neubauer (eds.). History of the Literary Cultures of East-Eastern Europe. John Benjamins Publishing Company. pp. 39–. ISBN 978-90-272-3458-2.</ref><ref>Ніна Баршчэўская. Адам Міцкевіч і Беларуская мова // Камунікат 2 / 2005 (27)</ref><ref>І. Масляніцына. Міцкевіч (Mickiewicz) Адам // Літаратура/Мысліцелі і асветнікі Беларусі (1995 г.) </ref>
 
Adomas Mickevičius minimas greta [[Johann Wolfgang von Goethe|Gėtės]], [[Friedrich Schiller|Šilerio]], [[George Gordon Byron|Bairono]], [[Aleksandras Puškinas|Puškino]].<ref name="Kubilius">Vytautas Kubilius. Adomas Mickevičius: poetas ir Lietuva, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. ISBN 9986-39-082-6. [http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LG00/Vytautas_Kubilius._Adomas_Mickevi%C4%8Dius_-_poetas_ir_Lietuva.LG4803C.pdf]</ref> Kai kurių autorių vadinamas nacionaliniu lietuvių poetu<ref>Algirdas Šapoka. „Tikras, sukurtas ir sunaikintas Mickevičiaus memoriališkumas". Skelbta svetainėje „Bernardinai.lt”, 2015. [http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-03-18-tikras-sukurtas-ir-sunaikintas-mickeviciaus-memorialiskumas/174850]</ref>, [[Česlovas Milošas|Česlovo Milošo]] įvardintas: „pomirtiniu senosios Respublikos kūdikiu".<ref name="Kubilius"/>
 
== Biografija ==
[[1815]] m. baigęs Naugarduko [[Dominikonai|dominikonų]] mokyklą (mokykloje mokėsi kartu su [[Jonas Čečiotas|Jonu Čečiotu]]), Adomas Mickevičius, palaidojęs tėvą, tų pačių metų rugsėjo 10 arba 12 d. atvyko į Vilnių<ref name="Piročkinas">Arnoldas Piročkinas. Devyneri Adomo Mickevičiaus metai. Vilnius: Vaga, 1995. ISBN 5-415-00355-X.</ref>, apsigyveno Bukšos namuose, po kelių dienų persikėlė į fizikos profesoriaus, kunigo Juozapo Mickevičiaus, kuris globojo neturtingus studentus, butą, buvusį Rektorių name tarp [[Pilies gatvė|Pilies]] ir [[Skapo gatvė|Skapo]] gatvių (Pilies g. 13).<ref name="Čaplinskas">Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvių istorija. Pilies gatvė. Vilnius: Charibdė, 2015, p.246 ISBN 978-9986-745-89-1.</ref> Tame pačiame name pas universiteto bibliotekininką [[Kazimieras Kontrimas|Kazimierą Kontrimą]] gyveno ir [[Tomas Zanas]] bei VU profesoriaus, rektoriaus [[Simonas Malevskis|Simono Malevskio]] sūnus [[Pranciškus Jeronimas Malevskis]] ir pats rektorius Simonas Malevskis.<ref name="Kubilius"/><ref name="Piročkinas"/><ref name="Čaplinskas"/><ref name="Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas.">Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas. Vilnius: Nacionalinis muziejus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2018. ISBN 978-609-8061-57-4.</ref>
 
1815 m. rugsėjo 18 d., šeštadienį, Adomas Mickevičius priimtas į [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universiteto]] Fizikos ir matematikos fakultetą, kitą dieną išlaikė stojamuosius egzaminus į mokytojų seminariją tam, kad gautų stipendiją ir turėtų pinigų pragyvenimui.<ref name="Riškus"/><ref name="Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas."/> Pirmaisiais metais Mickevičius klausė fizikos, chemijos, algebros paskaitų. Daug bendravo ne tik su kaimynais Tomu Zanu bei Pranciškum Jeronimu Malevskiu, bet ir su kitais studentais: būsimuoju [[Filomatai|Filomatų]] prezidentu Juozapu Ježovskiu bei Anupru Petraškevičiumi, Teodoru Lozinskiu. Pirmo kurso pirmąjame pusmetyje ir pabaigoje laikė tris tiksliųjų mokslų egzaminus ir romėnų literatūros egzaminą, kurį kartu laikė ir [[Andrius Tovianskis]]. Baigus pirmą universiteto kursą, A.Mickevičiui suteiktas filosofijos kandidato laipsnis. Grįžęs po atostogų iš Naugarduko jau kartu su studijuoti ketinusiu vaikystės draugu Jonu Čečiotu, antraisiais metais, pasirinkęs literatūros ir laisvųjų menų studijas, mokėsi graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūras, visuotinę istoriją, vokiečių ir anglų kalbas.<ref name="Kubilius"/><ref name="Riškus"/><ref name="Piročkinas"/> Susižavėjo [[Volteras|Volteru]], vertė jo kūrinius.<ref name="Piročkinas"/>
 
Vilniaus universitete Adomui Mickevičiui filologiją, klasikinę literatūrą dėstė profesorius [[Gotfrydas Ernestas Grodekas]], literatūros teoriją - literatūros profesorius [[Leonas Borovskis]], matematiką ir astronomiją - [[Jonas Sniadeckis]], chemiją - [[Andrius Sniadeckis]]. Tačiau didžiausią įtaką Vilniaus universitete Mickevičiui padarė visuotinės istorijos paskaitas skaitęs profesorius [[Joachimas Lelevelis]].<ref name="Riškus"/><ref name="Jastrunas"/>
1820 m. rudenį mirė motina. 1821 m. žiemą jis išgyveno melancholiją, kai jo jo mylimoji Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Putkamerio.<ref name="Riškus"/> Savo išgyvenimus poetas išliejo Kaune parašytoje dramoje „Vėlinės“.<ref name="Kubilius"/>
 
Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune A. Mickevičius parašė „Adomo“ dainą, garsiąją „Filaretų dainą“, sukūrė „[[Odė jaunystei (eilėraštis)|Odę jaunystei]]“, sukūrė daug baladžių, romansų: „Marilės kalnelį“, „Lelijas“, „Myliu“ „Svitezis“, „Svitezietė“, „Žuvytė“ ir kt. Šie kūriniai, draugui J. ČečotaiČečiotui padedant, [[1822]] m. išspausdinti [[Juozapas Zavadskis|Juozapo Zavadskio]] spaustuvėje Vilniuje, pirmajame „Poezijos“ tome, kuris vėliau pavadintas „Baladės ir romansai“.<ref name="Kubilius"/>
 
Kaune mėgo lankytis [[Žaliakalnis|Ąžuolyne]] ir [[Girstupis|Girstupio]] upelio slėnyje, sėdėti ant akmens.<ref name="Piročkinas"/> 1823 m. pavasarį draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, jame ant akmens su poeto inicialais „A. M.” iškalė ir metus – „1823”. Ėmus per Kauną tiesti geležinkelį, buvo išleistas įsakymas surinkti visus Kauno apylinkių akmenis, bet kažkas šį akmenį paslėpė – užkasė į žemę. Šiuo metu šis [[Adomo Mickevičiaus akmuo|akmuo]] yra paskelbtas saugomu ir vadinamas Adomu Mickevičiaus vardu.
[[File:Adam Mickiewicz.PNG|thumb|150 px|right|„[[Adomas Mickevičius ant Ajudago olos]]", [[Valentas Vankavičius|Valento Vankavičiaus]] paveikslas, (1828)]]
 
1824 m. spalio 25 d. Adomas Mickevičius iškeliavo į [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburgą]], kur susipažino su būsimais [[dekabristai]]s – Kondratijumi Rylejevu, Aleksandru Bestuževu.<ref name="Kubilius"/> Pabuvęs keletą mėnesių Sankt Peterburge gavo įsakymą vykti mokytojauti į [[Odesa|Odesą]]. Kol pasiekė Odesą, valdžia sprendimą pakeitė ir nurodė išsirinkti kitą, tolesnį nuo Tėvynėstėvynės miestą. Poetas išsirinko Maskvą pageidaudamas dirbti Užsienio reikalų kolegijos archyve. Laukdamas atsakymo, turėjo laisvo laiko, todėl su bičiuliais du mėnesius keliavo po [[Krymas|Krymą]].<ref name="Kubilius"/><ref name="Vincas Mykolaitis-Putinas">Vertė Vincas Mykolaitis-Putinas. Adomas Mickevičius. Krimo sonetai. Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948.</ref><ref>J.Kallenbach. Adam Mickiewicz. t.I, p.225</ref>
 
Mickevičius atvykęs į [[Maskva|Maskvą]] apsigyveno Sobolevskio namuose.<ref name="Riškus"/> Maskvoje susipažino ir bendravo su [[Aleksandras Puškinas|Aleksandru Puškinu]].<ref name="Jastrunas"/>
1828 m. Sankt Peterburge poetas išleido poemą „Konradas Valenrodas" dvejomis knygomis, palydėdamas rinkinį straipsniu „Apie Varšuvos kritikus ir recenzentus".<ref name="Kubilius"/><ref name="Riškus"/>
 
Artimi bičiuliai poetui 1829 m. pavasarį padėjo Adomui Mickevičiui išvykti iš [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] į užsienį. Jis iškeliavo gegužės mėn. pirmu laivu, išplaukusiu iš [[Kronštatas|Kronštato]] staiga, nes buvo įspėtas, kad žandarai ketina atimti jo pasą. Adomą Mickevičių išlydėjo [[Aleksandras Boreika Chodzka]].<ref name="Jastrunas"/>
 
==== Romoje, Paryžiuje ====
1829 m. rugsėjo 25 d. Adomas Mickevičius kartu su [[Antoni Edward Odyniec|Antoniu Edvardu Odinecu]] pradėjo kelionę po [[Italija|Italiją]], aplankė [[Florencija|Florenciją]], [[Roma|Romą]], išvyko į [[Šveicarija|Šveicariją]] ir sugrįžo į Romą. [[Alpės|Alpių]] kalnuose Mickevičius parašė paskutinį eilėraštį, skirtą Marilei Vereščiak-Putkamer. Kelionių metu susitiko ir su atvykusiais iš Lietuvos, tarp jų poeto [[Julijus Slovackis|Julijaus Slovackio]] motina Salomėja Slovacka - Bekiu.<ref name="Riškus"/><ref name="Jastrunas"/>
 
Apie [[1831 m. sukilimas|sukilimą]] [[Lenkija|Lenkijoje]] ir Lietuvoje Mickevičiui pranešė lenkų rašytojas Henrikas Rževuckis. A. Mickevičius norėjo sukilime dalyvauti, bet,tačiau dėl įvairių priežasčių, savo sumanymo negalėjo įvykdyti. O kaiKai 1831 m. atvyko prie [[DidžiojiRusijos Lenkijaimperija|DidžiosiosRusijos Lenkijosimperijos]] prieir [[RusijosDidžioji imperijaLenkija|RusijosDidžiosios imperijosLenkijos]] sienos į [[Poznanė|Poznanę]], sukilimas jau buvo numalšintas. Po sukilimo kartu su sukilėlių srautu atsidūrė Drezdene, kur išgyvenęs tautiečių tragediją, rūpinosi lietuvių sukilėlių emigrantų likimu.<ref name="Riškus"/><ref name="Jastrunas"/>
 
Nuo 1832 m. Adomas Mickevičius gyveno [[Paryžius|Paryžiuje]]. 1832 m. pavasarį jis sukūrė poemos „Vėlinės" III dalį. Tais pačiais metais išleido politinį katekizmą emigrantams. 1833 m. pradėjo leisti laikraštį „Pielgrzym Polski". 1834 m. pradžioje Adomas Mickevičius užbaigė epinę poemą „Ponas Tadas".<ref name="Kubilius"/><ref name="Venclova"/><ref name="Skuodis"/>
== Įtaka Lietuvai ==
[[File:Adam Mickiewicz Museum in Vilnius2.jpg|thumb|200 px|right|Adomo Mickevičiaus muziejus Vilniuje, [[Bernardinų gatvė|Bernardinų g. 11.]]]]
AdomasAdomo Mickevičiaus kūryba turėjo įtakos formuojantis lietuvių nacionalinei literatūrai.<ref name="Kubilius"/>
 
Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais. Jose, kaip ir žymiausioje epinėje poemoje „Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą.<ref name="Kubilius"/>
2 860

pakeitimų