Adomas Mickevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

73 pridėti baitai ,  prieš 1 metus
nėra keitimo aprašymo
 
{{šaltiniai}}
{{tvarkomas}}
{{Žmogaus biografija
|vardas=Adomas Mickevičius
[[File:Dom A.Mickiewicza w Nowogródku.jpg|thumb|150 px|left|Adomo Mickevičiaus vaikystės namas Naugarduke (2006 m. fotografija)]]
 
Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. gruodžio 24 d. pagal vienus šaltinius Zaosėje, pagal kitus - Naugarduke <ref name="Riškus">Jonas Riškus. Adomas Mickevičius ir Lietuva. Vilnius:Vaga, 1996, p. 10. ISBN 5-415-00450-5.</ref><ref>Mickiewicz F., Pamiętnik. Lwow, 1923, 33 p.</ref> advokato, [[1794 m. sukilimas|1794 m. sukilimo]] dalyvio Mikalojaus Mickevičiaus ir jo žmonos, dvaro ekonomo duktės Barboros Majevskos šeimoje kaip antras vaikas iš penkių. 1801 m. Mickevičiams gimė Adomo brolis Aleksandras, po trejų metų - Jurgis, dar po metų - Antanas, kuris mirė 5 metukų.<ref name="Jastrunas">Mečislovas Jastrunas. Adomas Mickevičius. Poeto laikas ir asmenybė. Vilnius: Spindulys, 1994. ISBN 9986-408-21-0.</ref><ref name="Kubilius"/> Mickevičiai buvo kilę iš senos lietuviškos bajorų Rimvydų–Mickevičių giminės<ref name="Venclova">Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. ISBN 978-995-57367-21.</ref><ref name="Jastrunas">Mečislovas Jastrunas. Adomas Mickevičius. Poeto laikas ir asmenybė. Vilnius: Spindulys, 1994. ISBN 9986-408-21-0.</ref>, kurios atstovai gyveno [[Rodūnė]]s apylinkėse iki XVII a. pabaigos, kai išsikėlė į [[Naugardukas|Naugarduko]] apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors laikė save lietuvių kilmės bajorais. Poeto tėvai save vadino lietuviais, Lietuvą - tėvyne. Šiuos žodžius patvirtina A. Mickevičiaus brolio Pranciškaus atsiminimai:
: ''Mikalojus ir Barbora Mickevičiai garsėjo ne turtais, ne geromis tarnybomis, ne titulais, o buvo gerbiami už dorumą, meilę artimiesiems, gailestį neturtingiesiems <...>, už savo krašto papročių, tradicijų saugojimą ir ypač už meilę savo mylimai Lietuvai, brangiai žemelei ir mūsų tėvynei.''<ref name="Riškus"/>
 
[[File:Adam Mickiewicz Poezye 1822 P001.jpg|thumb|150 px|right|Adomo Mickevičiaus poezijos knygos, išleistos 1822 m. Vilniuje, viršelis ([[Juozapas Zavadskis|Juozapo Zavadskio]] spaustuvė)]]
 
[[1815]] m. baigęs Naugarduko [[Dominikonai|dominikonų]] mokyklą (mokykloje mokėsi kartu su [[Jonas Čečiotas|Jonu Čečiotu]]), Adomas Mickevičius, palaidojęs tėvą, tų pačių metų rugsėjo 10 arba 12 d. atvyko į Vilnių<ref name="Piročkinas">Arnoldas Piročkinas. Devyneri Adomo Mickevičiaus metai. Vilnius: Vaga, 1995. ISBN 5-415-00355-X.</ref>, apsigyveno Bukšos namuose, po kelių dienų persikėlė į fizikos profesoriaus, kunigo Juozapo Mickevičiaus, kuris globojo neturtingus studentus, butą, buvusį Rektorių name tarp [[Pilies gatvė|Pilies]] ir [[Skapo gatvė|Skapo]] gatvių (Pilies g. 13).<ref name="Čaplinskas">Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvių istorija. Pilies gatvė. Vilnius: Charibdė, 2015, p.246 ISBN 978-9986-745-89-1.</ref> Tame pačiame name pas universiteto bibliotekininką [[Kazimieras Kontrimas|Kazimierą Kontrimą]] gyveno ir [[Tomas Zanas]] bei VU profesoriaus, rektoriaus [[Simonas Malevskis|Simono Malevskio]] sūnus [[Pranciškus Jeronimas Malevskis]] ir pats rektorius Simonas Malevskis.<ref name="Kubilius"/><ref name="Piročkinas"/><ref name="Čaplinskas"/><ref name="Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas.">Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas. Vilnius: Nacionalinis muziejus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2018. ISBN 978-609-8061-57-4.</ref><ref name="Kubilius"/><ref name="Piročkinas"/>
 
1815 m. rugsėjo 18 d., šeštadienį, Adomas Mickevičius priimtas į [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universiteto]] Fizikos ir matematikos fakultetą, kitą dieną išlaikė stojamuosius egzaminus į mokytojų seminariją tam, kad gautų stipendiją ir turėtų pinigų pragyvenimui.<ref name="Riškus"/><ref name="Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas."/> Pirmaisiais metais Mickevičius klausė fizikos, chemijos, algebros paskaitų. Daug bendravo ne tik su kaimynais Tomu Zanu bei Pranciškum Jeronimu Malevskiu, bet ir su kitais studentais: būsimuoju [[Filomatai|Filomatų]] prezidentu Juozapu Ježovskiu bei Anupru Petraškevičiumi, Teodoru Lozinskiu. Pirmo kurso pirmąjame pusmetyje ir pabaigoje laikė tris tiksliųjų mokslų egzaminus ir romėnų literatūros egzaminą, kurį kartu laikė ir [[Andrius Tovianskis]]. Baigus pirmą universiteto kursą, A.Mickevičiui suteiktas filosofijos kandidato laipsnis. Grįžęs po atostogų iš Naugarduko jau kartu su studijuoti ketinusiu vaikystės draugu Jonu Čečiotu, antraisiais metais, pasirinkęs literatūros ir laisvųjų menų studijas, mokėsi graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūras, visuotinę istoriją, vokiečių ir anglų kalbas.<ref name="RiškusKubilius"/><ref name="KubiliusRiškus"/><ref name="Piročkinas"/> Susižavėjo [[Volteras|Volteru]], vertė jo kūrinius.<ref name="Piročkinas"/>
 
Vilniaus universitete Adomui Mickevičiui filologiją, klasikinę literatūrą dėstė profesorius [[Gotfrydas Ernestas Grodekas]], literatūros teoriją - literatūros profesorius [[Leonas Borovskis]], matematiką ir astronomiją - [[Jonas Sniadeckis]], chemiją - [[Andrius Sniadeckis]]. Tačiau didžiausią įtaką Vilniaus universitete Mickevičiui padarė visuotinės istorijos paskaitas skaitęs profesorius [[Joachimas Lelevelis]].<ref name="Riškus"/><ref name="Jastrunas"/>
1817 m. gegužės mėn. susirgus globėjui Juozapui Mickevičiui, Adomas Mickevičius persikraustė gyventi pas Joną Čečiotą, gyvenusį šalia [[Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika|Katedros]] proseminarijos name.<ref name="Piročkinas"/>
 
1818 m. lenkų kalba žurnale „''Tygodnik Wileński''“ („Vilniaus savaitraštis“) Nr. 125, Adomas Mickevičius paskelbė savo pirmąjį eilėraštį „Miesto žiema“.<ref name="Venclova"/> 1819 m. vasario mėnesį minėto žurnalo Nr. 33, buvo paskelbtas Adomo Mickevičiaus kūrinys „Živilė". 1819 m. balandžio mėn. filomatų posėdyje buvo perskaitytas Mickevičiaus sukurtas eilėraštis „Šaškės", skirtas bičiuliui Pranciškui Jeronimui Malevskiui. Kūrinys vėliau ne kartą redaguotas. Ankstyvaisiais kūrybiniais metais A.Mickevičius yra parašęs ir eilėraštį „Jau iš giedro dangaus...", kuriame poetiniu tekstu aptarta filomatų programa.<ref name="PiročkinasRiškus"/><ref name="RiškusPiročkinas"/> Per ateinančius kelerius metus poeto stilius subrendo nuo [[Neoklasicizmas|neoklasicizmo]] iki [[Romantizmas|romantizmo]] pirmiausiai jo poezijos antologijose, paskelbtose Vilniuje 1822 m. ir 1823 m. Šios antologijos antroji dalis apėmė poemą [[Gražina (poema)| „Gražina“]] ir poemos [[Vėlinės (poema)|„Vėlinės“]] II ir IV dalis.<ref name="Kubilius"/><ref>Kazimierz Wyka. "Mickiewicz, Adam Bernard", Polski Słownik Biograficzny, vol. XX, 1975, p. 695.</ref>
 
1819 m. gegužės - birželio mėn. Adomas Mickevičius išlaikė baigiamąjį universiteto egzaminą ir išvyko atostogauti į Naugarduką. Tą vasarą jis lankė ir [[Chreptavičiaus biblioteka|Chreptavičiaus biblioteką]].<ref name="Piročkinas"/>
 
1817 m. į Filomatų draugiją tarp kitų narių priimtas ir Mickevičiaus vaikystės ir mokyklos draugas Jonas Čečiotas.
Draugija buvo padalinta į du skyrius. Adomas Mickevičius priklausė literatūros ir moralinių mokslų skyriui. Iš pradžių šiam skyriui vadovavo Pranciškus Jeronimas Malevskis, vėliau - Adomas Mickevičius.<ref name="Skuodis"/><ref>Apie filomatus skelbta informacija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [https://www.vle.lt/Straipsnis/filomatai-40439]</ref><ref name="Skuodis"/>
 
Iki 1820 – 1822 m. Mickevičius jau buvo baigęs kurti eilėraštį - himną [[Odė jaunystei (eilėraštis)|„Odė jaunystei“]], skirtą filomatams, tačiau šis kūrinys buvo laikomas pernelyg patriotišku ir revoliuciniu ir daugelį metų oficialiai nebuvo publikuotas.<ref>Adomas Mickevičius Vilniaus universitete, 2010. Skelbta Bernardinai.lt.[http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-10-15-adomas-mickevicius-vilniaus-universitete/51486]</ref> Pagal kitus šaltinius „Odė jaunystei“ išspausdinta [[1827]] m.<ref>Adomo Mickevičiaus biografija, skelbiama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [https://www.vle.lt/Straipsnis/Adomas-Mickevicius-18711]</ref>
Filomatų draugijos posėdžiuose Adomas Mickevičius pasisakydavo už geresnes švietimo sąlygas, tautiškumo sąmoningumą, istorijos fiksavimą. Nors 1819 m. Mickevičius išvyko mokytojauti į Kauną, tačiau į draugijos posėdžius atvykdavo.<ref name="Skuodis"/>
 
Draugijos veiklai plečiantis, [[Caras|caro]] valdžia susekė Filomatų, taip pat ir [[Filaretai|Filaretų]] (doros mylėtojų) draugijas, Vilniaus švietimo apygardos kuratoriaus Nikolajaus Novosilcevo nurodymu, suėmė daug jų narių. Adomas Mickevičius buvo suimtas Vilniuje 1823 m. lapkričio 22 d. naktį į 23 d. [[Literatų gatvė|Literatų gatvėje]], bičiulio Kazimiero Piaseckio namo antrame aukšte, kur atvykęs iš Kauno apsistodavo. Poetas buvo patalpintas į [[Bazilijonai|Bazilijonų]] vienuolyno patalpą. Mickevičius buvo vedamas tardyti [[Aušros vartų gatvė|Aušros vartų gatve]] į buvusius Vyskupų rūmus. Poetas iškalėjo 6 mėnesius ir buvo paleistas iš kalėjimo 1824 m. gegužę, profesoriui Joachimui Leleveliui sumokėjus už jį užstatą. Taip pat Mickevičius buvo priverstas pasirašyti lojalumo raštą. <ref name="Skuodis"/><ref name="Kubilius"/><ref name="Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas."/> <ref name="Skuodis"/>
 
Mickevičius buvo nuteistas tremtimi į Rusijos gilumą. Iš Vilniaus jis, profesoriui Joachimui Leleveliui įdėjus jam į kišenę 100 rublių, išvyko 1824 m. spalio mėn. vežimu kartu su Jonu Sobolevskiu. Rusijos gilumoje Mickevičius buvo paskirtas mokytojauti. Lietuvos daugiau poetas nebepamatė.<ref name="SkuodisKubilius"/><ref name="KubiliusPiročkinas"/><ref name="PiročkinasSkuodis"/>
 
==== Kaune ====
[[File:Lenta, A. Mickevičius.JPG|thumb|150 px|right|Atminimo lenta Adomui Mickevičiui Kaune, Rotušės a. (2017 m. fotografija)]]
[[File:Lithuanian songs by Adomas Mickevičius.jpg|thumb|150 px|rightleft|Lietuvių liaudies daina, užrašyta Adomo Mickevičiaus. <ref>Adomas Mickevičius. Lietuviškų dainų fragmentai. Skelbiama svetainėje „Antologija.lt". [http://antologija.lt/text/adomas-mickevicius-lietuvisku-dainu-fragmentai/]</ref>]]
 
[[1819]] m. baigęs universitetą būsimasis poetas rugpjūčio 27 d. Mokyklų komiteto posėdyje paskirtas dirbti į [[Kauno apskritis|Kauno apskrities]] mokyklą istorijos, teisės ir literatūros mokytoju. Į 4000 gyventojų dydžio Kauną jis atvyko 1819 m. rudenį, jau prasidėjus mokslo metams, kur jį pasitiko mokyklos direktorius Dobrovolskis, o iš Vilniaus išlydėjo bičiuliai filomatai bei brolis Aleksandras, įstojęs į Vilniaus universiteto pirmą kursą.<ref name="PiročkinasKubilius"/><ref name="KubiliusPiročkinas"/>
 
Apgyvendintas pastate [[Kauno rotušė]]s aikštėje, kuriame dabar veikia Jėzuitų gimnazija, o tuo metu buvo įsikūrusi mokykla, kurioje Mickevičius mokytojavo ir gyveno mokytojai. Butą antrame aukšte, buvusio vienuolyno celę, sudarė vienas kambarys ir siauras prieškambaris.<ref name="Kubilius"/><ref name="Riškus"/>
==== Sankt Peterburge, Odesoje, Kryme, Maskvoje ====
 
[[File:Zinaida Volkonskaya&#039;s salon.jpeg|thumb|200 px|left|Aleksandras Puškinas ir kiti svečiai kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos literatūriniame salone klausosi Adomo Mickevičiaus (''dailininkas GrigoriyGrigorijus MyasoyedovMiasojedovas'')]]
[[File:Adam Mickiewicz.PNG|thumb|150 px|right|„[[Adomas Mickevičius ant Ajudago olos]]", [[Valentas Vankavičius|Valento Vankavičiaus]] paveikslas, (1828)]]
 
Apie [[1831 m. sukilimas|sukilimą]] [[Lenkija|Lenkijoje]] ir Lietuvoje Mickevičiui pranešė lenkų rašytojas Henrikas Rževuckis. A. Mickevičius norėjo sukilime dalyvauti, bet, dėl įvairių priežasčių, savo sumanymo negalėjo įvykdyti. O kai 1831 m. atvyko [[Didžioji Lenkija|Didžiosios Lenkijos]] prie [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] sienos į [[Poznanė|Poznanę]], sukilimas jau buvo numalšintas. Po sukilimo kartu su sukilėlių srautu atsidūrė Drezdene, kur išgyvenęs tautiečių tragediją, rūpinosi lietuvių sukilėlių emigrantų likimu.<ref name="Riškus"/><ref name="Jastrunas"/>
 
Nuo 1832 m. Adomas Mickevičius gyveno [[Paryžius|Paryžiuje]]. 1832 m. pavasarį jis sukūrė poemos „Vėlinės" III dalį. Tais pačiais metais išleido politinį katekizmą emigrantams. 1833 m. pradėjo leisti laikraštį „Pielgrzym Polski". 1834 m. pradžioje Adomas Mickevičius užbaigė epinę poemą „Ponas Tadas".<ref name="Kubilius"/><ref name="SkuodisVenclova"/><ref name="VenclovaSkuodis"/>
 
1832 m. rugpjūčio 6 d. Mickevičius buvo priimtas į Lietuvos ir Rusų žemių draugiją, veikusią Paryžiuje. Draugijoje jis dirbo aktyviai, buvo išrinktas istorijos - literatūros sekcijos pirmininku. Bendravo su buvusiais sukilėliais, emigrantais Pranciškumi Šemeta, Liudviku Korilskiu, taip pat su Steponu Zanu, buvusiu filomatu [[Ignas Domeika|Ignu Domeika]], į Paryžių atvykusiu [[Stanislovas Moravskis|Stanislovu Moravskiu]], kuris pripiršo poetui pianistės Marijos Šimanovskos dukterį Celiną. Celiną Šimanovską Adomas Mickevičius vedė Paryžiuje.<ref name="Riškus"/>
 
== Įtaka Lietuvai ==
[[File:Adam Mickiewicz Museum in Vilnius2.jpg|thumb|200 px|right|Adomo Mickevičiaus muziejus Vilniuje, [[Bernardinų gatvė|Bernardinų g. 11.]]]]
Adomas Mickevičiaus kūryba turėjo įtakos formuojantis lietuvių nacionalinei literatūrai.<ref name="Kubilius"/>
 
Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais. Jose, kaip ir žymiausioje epinėje poemoje „Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą.<ref name="Kubilius"/>
Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Kaip ir kiti to meto romantikai, skelbėsi esąs „gente lithuanus, natione polonus“ (dab. {{lt|lietuviška tautybė, lenkiška pilietybė}}).
 
Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais, jų valingumą, patriotizmą. Jose, kaip ir žymiausioje poemoje „Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą, turėjo įtakos lietuvių literatūrai. Nuo mitingo prie [[Adomo Mickevičiaus paminklas Vilniuje|A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje]] faktiškai prasidėjo Lietuvos [[Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis|atgimimas]].
 
Vieni pirmųjų A. Mickevičiaus kūrybą į lietuvių kalbą pradėjo versti [[Simonas Daukantas]], [[Valerijonas Ažukalnis]], [[Liudvikas Adomas Jucevičius]], [[Petras Arminas-Trupinėlis]].
 
A. Mickevičiaus sugalvotas moteriškas vardas Gražina plačiai paplito Lietuvoje ir Lenkijoje. Kitas jo sugalvotas vardas – Živilė – paplito tik Lietuvoje.
 
Vilniuje veikia Adomo Mickevičiaus muziejus (Bernardinų g.11).<ref>Vilniaus universiteto bibliotekos interneto svetainėje skelbiama informacija apie Adomo Mickevičiaus muziejų. [https://biblioteka.vu.lt/apie/struktura-darbuotojai/komunikacijos-ir-informacijos-skyrius/adomo-mickeviciaus-muziejus]</ref>
 
== Žymiausių kūrinių datos ==
 
== Taip pat skaitykite ==
* [[Adomo Mickevičiaus paminklas Vilniuje]]
* [[Adomo Mickevičiaus akmuo]]
* [[Adomo Mickevičiaus ąžuolas]]
2 867

pakeitimai