Adomas Mickevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

4 138 pridėti baitai ,  prieš 1 metus
nėra keitimo aprašymo
==== Sankt Peterburge, Odesoje, Kryme, Maskvoje ====
 
[[File:Zinaida Volkonskaya's salon.jpeg|thumb|150200 px|left|Aleksandras Puškinas ir kiti svečiai kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos literatūriniame salone klausosi Adomo Mickevičiaus (''dailininkas Grigoriy Myasoyedov'')]]
[[File:Adam Mickiewicz.PNG|thumb|150 px|right|„[[Adomas Mickevičius ant Ajudago olos]]", [[Valentas Vankavičius|Valento Vankavičiaus]] paveikslas, (1828)]]
 
1824 m. spalio 25 d. Adomas Mickevičius iškeliavo į [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburgą]], kur susipažino su būsimais [[dekabristai]]s – Kondratijumi Rylejevu, Aleksandru Bestuževu.<ref name="Kubilius"/> Pabuvęs keletą mėnesių Sankt Peterburge gavo įsakymą vykti mokytojauti į [[Odesa|Odesą]]. Kol pasiekė Odesą, valdžia sprendimą pakeitė ir nurodė išsirinkti kitą, tolesnį nuo Tėvynės miestą. Poetas išsirinko Maskvą pageidaudamas dirbti Užsienio reikalų kolegijos archyve. Laukdamas atsakymo, turėjo laisvo laiko, todėl su bičiuliais du mėnesius keliavo po [[Krymas|Krymą]].<ref name="Kubilius"/><ref name="Vincas Mykolaitis-Putinas">Vertė Vincas Mykolaitis-Putinas. Adomas Mickevičius. Krimo sonetai. Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948.</ref><ref>J.Kallenbach. Adam Mickiewicz. t.I, p.225</ref>
Gavęs tarnybą [[Maskva|Maskvoje]] bendravo su pažangiaisiais rusų inteligentais, kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos salone skaitė savo eilėraščius bei improvizacijas. Garsi Mickevičiaus improvizacija apie Samuelį Zborovskį. Poeto klausėsi daug garsių to meto rusų rašytojų, žurnalistų, kultūros veikėjų.<ref name="Jastrunas"/>
 
1828 m. Sankt Peterburge poetas išleido poemą „Konradas Valenrodas" dvejomis knygomis, paydėdamaspalydėdamas rinkinį straipsniu „Apie Varšuvos kritikus ir recenzentus".<ref name="Kubilius"/><ref name="Riškus"/>
 
Artimi bičiuliai poetui 1829 m. pavasarį padėjo Adomui Mickevičiui išvykti iš [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] į užsienį. Jis iškeliavo gegužės mėn. pirmu laivu, išplaukusiu iš [[Kronštatas|Kronštato]] staiga, nes buvo įspėtas, kad žandarai ketina atimti jo pasą. Adomą Mickevičių išlydėjo [[Aleksandras Boreika Chodzka]].<ref name="Jastrunas"/>
 
==== Romoje, Paryžiuje ====
[[File:Manuscript of Pan Tadeusz 8pl.jpg|thumb|150 px|right|Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas" rankraštis (8 lapas), saugomas Nacionaliniame Osolinskių institute (Lenkija).<ref>Valdovų rūmuose tris mėnesius svečiuosis Adomo Mickevičiaus šedevras „Ponas Tadas“ (nuotraukos). Alkas.lt, 2018. [http://alkas.lt/2018/12/09/valdovu-rumuose-tris-menesius-sveciuosis-adomo-mickeviciaus-sedevras-ponas-tadas-nuotraukos/#more-371406]</ref>]]
[[File:Adam Mickiewicz by Jan Mieczkowski.jpg|thumb|150 px|right|Adomas Mickevičius (Jano Mieškovskio fotografija)<ref>Jano Mieškovskio padarytas Adomo Mickevičiaus portretas skelbiamas interneto svetainėje „Polona.pl"[https://polona.pl/item/portret-adama-mickiewicza,NDc0MDU3/0/#info:metadata]</ref>]]
Adomas Mickevičius atkeliavęs į Vakarų Europą, pabuvo [[Berlynas|Berlyne]], kuriame lankė [[Hegelis|Hegelio]] paskaitas, [[Drezdenas|Drezdene]], [[Praha|Prahoje]]. Pastaroje susipažino su čekų poetu Vaclovu Hanka. Aplankė čekų kurortą [[Karlsbadas|Karlsbadą]], nuvyko į [[Veimaras|Veimarą]], kuriame susipažino ir keletą dienų bendravo su [[Gėtė|Gėte]].<ref name="Kubilius"/><ref name="Riškus"/>
 
1829 m. rugsėjo 25 d. Adomas Mickevičius kartu su [[Antoni Edward Odyniec|Antoniu Edvardu Odinecu]] pradėjo kelionę po [[Italija|Italiją]], aplankė [[Florencija|Florenciją]], [[Roma|Romą]], išvyko į [[Šveicarija|Šveicariją]] ir sugrįžo į Romą. [[Alpės|Alpių]] kalnuose Mickevičius parašė paskutinį eilėraštį, skirtą Marilei Vereščiak-Putkamer. Kelionių metu susitiko ir su atvykusiais iš Lietuvos, tarp jų poeto [[Julijus Slovackis|Julijaus Slovackio]] motina Salomėja Slovacka - Bekiu.<ref name="Riškus"/><ref name="Jastrunas"/>
Gyvenant [[Roma|Romoje]], atėjo žinia apie 1830 m. [[1831 m. sukilimas|sukilimą]] [[Lenkija|Lenkijoje]] ir Lietuvoje. A. Mickevičius norėjo jame dalyvauti, bet, dėl įvairių priežasčių, savo sumanymo negalėjo įvykdyti. O kai 1831 m. atvyko [[Didžioji Lenkija|Didžiosios Lenkijos]] prie [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] sienos, sukilimas jau buvo numalšintas.
 
Gyvenant [[Roma|Romoje]], atėjo žinia apie 1830 m.Apie [[1831 m. sukilimas|sukilimą]] [[Lenkija|Lenkijoje]] ir Lietuvoje Mickevičiui pranešė lenkų rašytojas Henrikas Rževuckis. A. Mickevičius norėjo jamesukilime dalyvauti, bet, dėl įvairių priežasčių, savo sumanymo negalėjo įvykdyti. O kai 1831 m. atvyko [[Didžioji Lenkija|Didžiosios Lenkijos]] prie [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] sienos į [[Poznanė|Poznanę]], sukilimas jau buvo numalšintas. Po sukilimo kartu su sukilėlių srautu atsidūrė Drezdene, kur išgyvenęs tautiečių tragediją, rūpinosi lietuvių sukilėlių emigrantų likimu.<ref name="Riškus"/><ref name="Jastrunas"/>
Nuo 1840 m. [[Paryžius|Paryžiuje]] skaitė slavų literatūros kursą, supažindino klausytojus su rusų, lenkų literatūra, taip pat su [[lietuvių mitologija]], kalba bei istorija.
 
Nuo 1832 m. Adomas Mickevičius gyveno [[Paryžius|Paryžiuje]]. 1832 m. pavasarį jis sukūrė poemos „Vėlinės" III dalį. Tais pačiais metais išleido politinį katekizmą emigrantams. 1833 m. pradėjo leisti laikraštį „Pielgrzym Polski". 1834 m. pradžioje Adomas Mickevičius užbaigė epinę poemą „Ponas Tadas".<ref name="Kubilius"/><ref name="Skuodis"/><ref name="Venclova"/>
1848 m. [[Europa|Europoje]] įsiliepsnojus revoliucijoms, vyko į [[Italija|Italiją]] organizuoti lenkų legionų kovai su [[Austrija]], kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes.
 
1832 m. rugpjūčio 6 d. Mickevičius buvo priimtas į Lietuvos ir Rusų žemių draugiją, veikusią Paryžiuje. Draugijoje jis dirbo aktyviai, buvo išrinktas istorijos - literatūros sekcijos pirmininku. Bendravo su buvusiais sukilėliais, emigrantais Pranciškumi Šemeta, Liudviku Korilskiu, taip pat su Steponu Zanu, buvusiu filomatu [[Ignas Domeika|Ignu Domeika]], į Paryžių atvykusiu [[Stanislovas Moravskis|Stanislovu Moravskiu]], kuris pripiršo poetui pianistės Marijos Šimanovskos dukterį Celiną. Celiną Šimanovską Adomas Mickevičius vedė Paryžiuje.<ref name="Riškus"/>
 
Paryžiuje Adomas Mickevičius buvo patekęs [[Andrius Tovianskis|Andriaus Tovianskio]] suburtos misticizmo grupelės, pavadintos „Dieviškų dalykų draugija", įtakon.<ref name="Venclova"/>
 
Poetas svajojo pamatyti Lietuvą. Broliui Pranciškui rašė:
: ''Gal pasieksiu profesoriaus titulo ir be prancūzų pilietybės, nes jaučiu kažkokį gailestį atsižadėti lietuvio vardo. Pasidaryti prancūzų valdininku man nemiela (...) Iš čionykščių pažįstamų dažniausiai matausi su Zanu, Kašycu ir kita Lietuva.''<ref name="Riškus"/>
 
Nuo 1840 m. [[Paryžius|Paryžiuje]]Mickevičius paskirtas aukštosios mokyklos „College de France" slavų literatūros profesoriumi, skaitė slavų literatūros kursą, supažindino klausytojus su rusų, lenkų literatūra, taip pat su [[lietuvių mitologija]], kalba bei istorija.<ref name="Riškus"/>
 
1848 m. [[Europa|Europoje]] kilęs „tautų pavasario" sąjūdis paskatino Adomą Mickevičių atsidėti politinei vieklai. Jis vyko į [[Italija|Italiją]] organizuoti lenkų legionų kovai su [[Austrija]], kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes. 1849 m. grįžo į Paryžių, leido laikraštį „Tautų tribūna". Dirbo vienoje didžiausių Paryžiaus bibliotekų.<ref name="Riškus"/>
 
=== Paskutinieji gyvenimo metai ===
 
Kilus Rusijos–Turkijos[[Krymo karas|Krymo karui]], tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į [[Konstantinopolis|Konstantinopolį]], kur buvo telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo [[cholera]] ir 1855 m. lapkričio 26 d. mirė.<ref name="Kubilius"/><ref name="Riškus"/>
 
PalaidotasAdomas Mickevičius buvo palaidotas [[Monmoransi]] kapinėse netoli [[Paryžius|Paryžiaus]]. 1890 m. palaikai buvo pervežti į [[Krokuva|Krokuvą]] ir ten iškilmingai palaidoti [[Vavelio katedra|Vavelio katedroje]] (Lenkijoje)greta [[Jogailaičiai|Jogailaičių]].<ref name="Kubilius"/>
 
== Įtaka Lietuvai ==
 
Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Kaip ir kiti to meto romantikai, skelbėsi esąs „gente lithuanus, natione polonus“ (dab. {{lt|lietuviška tautybė, lenkiška pilietybė}}).
 
2 902

pakeitimai