Adomas Mickevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

2 308 pridėti baitai ,  prieš 1 metus
nėra keitimo aprašymo
1817 m. gegužės mėn. susirgus globėjui Juozapui Mickevičiui, Adomas Mickevičius persikraustė gyventi pas Joną Čečiotą, gyvenusį šalia [[Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika|Katedros]] proseminarijos name.<ref name="Piročkinas"/>
 
1818 m. lenkų kalba žurnale „''Tygodnik Wileński''“ („Vilniaus savaitraštis“) Nr. 125, Adomas Mickevičius paskelbė savo pirmąjį eilėraštį „Miesto žiema“.<ref name="Venclova"/> 1819 m. vasario mėnesį minėto žurnalo Nr. 33, buvo paskelbtas Adomo Mickevičiaus kūrinys „Živilė". 1819 m. balandžio mėn. filomatų posėdyje buvo perskaitytas Mickevičiaus sukurtas eilėraštis „Šaškės", skirtas bičiuliui Pranciškui Jeronimui Malevskiui. Kūrinys vėliau ne kartą redaguotas. Ankstyvaisiais kūrybiniais metais A.Mickevičius yra parašęs ir eilėraštį „Jau iš giedro dangaus...", kuriame poetiniu tekstu aptarta filomatų programa.<ref name="Piročkinas"/><ref name="Riškus"/> Per ateinančius kelerius metus poeto stilius subrendo nuo [[Neoklasicizmas|neoklasicizmo]] iki [[Romantizmas|romantizmo]] pirmiausiai jo poezijos antologijose, paskelbtose Vilniuje 1822 m. ir 1823 m. Šios antologijos antroji dalis apėmė poemą [[Gražina (poema)| „Gražina“]] ir poemos [[Vėlinės (poema)|„Vėlinės“]] pirmąsiasII ir IV dalis.<ref name="Kubilius"/><ref>Kazimierz Wyka. "Mickiewicz, Adam Bernard", Polski Słownik Biograficzny, vol. XX, 1975, p. 695.</ref>
 
1819 m. gegužės - birželio mėn. Adomas Mickevičius išlaikė baigiamąjį universiteto egzaminą ir išvyko atostogauti į Naugarduką. Tą vasarą jis lankė ir [[Chreptavičiaus biblioteka|Chreptavičiaus biblioteką]].<ref name="Piročkinas"/>
Adomas Mickevičius ne tik kūrė, bet aktyviai recenzavo ir kitų filomatų poeziją.<ref name="Riškus"/>
 
1819 m. pavasarį Mickevičius inicijavo „Bičiulių sąjungos” steigimą, parengė šios draugijos įstatus. Sąjunga buvo pirmoji Filomatųfilomatų atšaka. Adomas Mickevičius buvo išrinktas šios sąjungos prezidentu.<ref name="Piročkinas"/><ref name="Skuodis"/>
 
Mickevičius, paskatintas bičiulių filomatų, 1820 m. dalyvavo Vilniaus universiteto Poezijos ir iškalbos katedros profesoriaus konkurse, kurio nelaimėjo. Buvo aiškinama, kad jam trūksta patirties.<ref>Brigita Speičytė. „Maištingieji filomatai: kas padarys?". Skelbta „Literatūra ir menas”, 2017.[https://literaturairmenas.lt/atmintis/brigita-speicyte-maistingieji-filomatai-kas-padarys]</ref>
 
Filomatų draugijos posėdžiuose Adomas Mickevičius pasisakydavo už geresnes švietimo sąlygas, tautiškumo sąmoningumą, istorijos fiksavimą. Nors 1819 m. Mickevičius išvyko mokytojauti į Kauną, tačiau į draugijos posėdžius atvykdavo, be to susirašinėjo su Filomatų draugijos nariais.<ref name="Skuodis"/>
1823 m. pasirodė antrasis Adomo Mickevičiaus poezijos rinkinys.<ref name="Kubilius"/>
 
Draugijos veiklai plečiantis, [[Caras|caro]] valdžia susekė Filomatų, taip pat ir [[Filaretai|Filaretų]] (doros mylėtojų) draugijas, Vilniaus švietimo apygardos kuratoriaus Nikolajaus Novosilcevo nurodymu, suėmė daug jų narių. Adomas Mickevičius buvo suimtas Vilniuje 1823 m. lapkričio mėnesį22 d. naktį į 23 d. [[Literatų gatvė|Literatų gatvėje]], Piaseckiųbičiulio Kazimiero Piaseckio namo antrame aukšte, kur atvykęs iš Kauno nameapsistodavo. Poetas buvo patalpintas į [[Bazilijonai|Bazilijonų]] vienuolyno patalpą. Mickevičius buvo vedamas tardyti [[Aušros vartų gatvė|Aušros vartų gatve]] į buvusius Vyskupų rūmus. Poetas iškalėjo 6 mėnesius ir buvo paleistas iš kalėjimo 1824 m. gegužę, profesoriui Joachimui Leleveliui sumokėjus už jį užstatą. Taip pat Mickevičius buvo priverstas pasirašyti lojalumo raštą. <ref name="Skuodis"/><ref name="Kubilius"/><ref name="Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas."/>
Filomatų draugijos posėdžiuose Adomas Mickevičius pasisakydavo už geresnes švietimo sąlygas, tautiškumo sąmoningumą, istorijos fiksavimą. Nors 1819 m. Mickevičius išvyko mokytojauti į Kauną, tačiau į draugijos posėdžius atvykdavo, be to susirašinėjo su Filomatų draugijos nariais.<ref name="Skuodis"/>
 
Draugijos veiklai plečiantis, [[Caras|caro]] valdžia susekė Filomatų, taip pat ir [[Filaretai|Filaretų]] (doros mylėtojų) draugijas, suėmė daug jų narių. Adomas Mickevičius buvo suimtas Vilniuje 1823 m. lapkričio mėnesį [[Literatų gatvė|Literatų gatvėje]], Piaseckių name. Poetas buvo patalpintas į [[Bazilijonai|Bazilijonų]] vienuolyno patalpą. Mickevičius buvo vedamas tardyti [[Aušros vartų gatvė|Aušros vartų gatve]] į buvusius Vyskupų rūmus. Poetas iškalėjo 6 mėnesius ir buvo paleistas iš kalėjimo 1824 m. gegužę, profesoriui Joachimui Leleveliui sumokėjus už jį užstatą. Taip pat Mickevičius buvo priverstas pasirašyti lojalumo raštą. <ref name="Skuodis"/><ref name="Kubilius"/><ref name="Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas."/>
 
Mickevičius buvo nuteistas tremtimi į Rusijos gilumą. Iš Vilniaus jis, profesoriui Joachimui Leleveliui įdėjus jam į kišenę 100 rublių, išvyko 1824 m. spalio mėn. vežimu kartu su Jonu Sobolevskiu. Rusijos gilumoje Mickevičius buvo paskirtas mokytojauti. Lietuvos daugiau poetas nebepamatė.<ref name="Skuodis"/><ref name="Kubilius"/><ref name="Piročkinas"/>
[[File:Lithuanian songs by Adomas Mickevičius.jpg|thumb|150 px|right|Lietuvių liaudies daina, užrašyta Adomo Mickevičiaus. <ref>Adomas Mickevičius. Lietuviškų dainų fragmentai. Skelbiama svetainėje „Antologija.lt". [http://antologija.lt/text/adomas-mickevicius-lietuvisku-dainu-fragmentai/]</ref>]]
 
[[1819]] m. baigęs universitetą būsimasis poetas rugpjūčio 27 d. Mokyklų komiteto posėdyje paskirtas dirbti į [[Kauno apskritis|Kauno apskrities]] mokyklą istorijos, teisės ir literatūros mokytoju. Į 4000 gyventojų dydžio Kauną jis atvyko 1819 m. rudenį, jau prasidėjus mokslo metams, kur jį pasitiko mokyklos direktorius Dobrovolskis, o iš Vilniaus išlydėjo bičiuliai filomatai bei brolis Aleksandras, įstojęs į Vilniaus universiteto pirmą kursą.<ref name="Piročkinas"/><ref name="Kubilius"/>
 
Apgyvendintas pastate [[Kauno rotušė]]s aikštėje, kuriame dabar veikia Jėzuitų gimnazija, o tuo metu buvo įsikūrusi mokykla, kurioje Mickevičius mokytojavo ir gyveno mokytojai. Butą antrame aukšte, buvusio vienuolyno celę, sudarė vienas kambarys ir siauras prieškambaris.<ref name="Kubilius"/><ref name="Riškus"/>
 
Mokykloje Adomas Mickevičius dėstė visuotinę literatūrą, [[lotynų kalba|lotynų kalbą]], antikinę istoriją, [[Poetika|poetiką]], [[Retorika|retoriką]], bendrąją [[Gramatika|gramatiką]] ir net [[Politika|politinę]] [[Ekonomika|ekonomiją]].<ref name="Kubilius"/><ref name="Riškus"/> Dokumentuose pasirašydavo kaip istorijos, literatūros, teisės mokytojas. Darbo krūvis buvo nemažas, per savaitę turėjo du laisvus popiečius. Dalyvavo ir viešajame mokyklos gyvenime, sakė kalbas per mokslo metų pradžios ir pabaigos iškilmes.<ref name="Riškus"/> Mickevičiui buvo pavesta vadovauti mokyklos bibliotekai. Jis pasirūpino, kad mokykla visą laiką gautų Vilniaus leidinius „Kurjer Litewski" ir „Dziennik Wilenski". Iš Mickevičiaus mokinių labiausiai išsiskyrė B.Gediminas, [[Donatas Malinauskas|Donato Malinausko]] dėdė.<ref name="Piročkinas"/>
 
Iš Kauno Mickevičius važinėdavo į Filomatų draugijos susirinkimus Vilniuje, ruošė naujus įstatus, dalyvavo diskusijose dėl sumanyto draugijos žurnalo leidybos, paruošė leidinio projektą. Iš Kauno laikotarpio Mickevičius paliko 111 laiškų korespondenciją. <ref name="Riškus"/>
 
1820 m. rudenį mirė motina. 1821 m. žiemą jis išgyveno skaudžiąmelancholiją, širdieskai dramą –jo jo mylimamylimoji Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Putkamerio.<ref Šie įvykai sukrėtė jaunuolį.name="Riškus"/> Savo pergyvenimusišgyvenimus poetas išliejo Kaune parašytoje dramoje „Vėlinės“.<ref name="Kubilius"/>
 
Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune A. Mickevičius parašė „Adomo“ dainą, garsiąją „Filaretų dainą“, sukūrė didingą „[[Odė jaunystei (eilėraštis)|Odę jaunystei]]“, kurią filomatai gerai įvertino, kuri tapo poeto draugų ir amžininkų himnu, išreiškiančiu pažangaus jaunimo siekius. Kaune poetas sukūrė daug baladžių, romansų: „Marilės kalnelį“, „Lelijas“, „Myliu“ „Svitezis“, „Svitezietė“, „Žuvytė“ ir kt. Šie kūriniai, draugui J. Čečotai padedant, [[1822]] m. išspausdinti [[Juozapas Zavadskis|Juozapo Zavadskio]] spaustuvėje Vilniuje, pirmajame „Poezijos“ tome, kuris vėliau pavadintas „Baladės ir romansai“.<ref Jaunojoname="Kubilius"/> poeto kūryboje svarbus vienas momentas: jaunatviškas, nepripažįstantis kompromisų protestas prieš turtingųjų ir galingųjų savivalę.
 
Kaune mėgo lankytis [[Žaliakalnis|Ąžuolyne]] ir [[Girstupis|Girstupio]] upelio slėnyje, sėdėti ant akmens.<ref name="Piročkinas"/> [[1823]] m. pavasarį draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, o jame ant akmens su poeto inicialais „A. M.” dar iškalė ir metus – „1823”. Ėmus per Kauną tiesti geležinkelį, buvo išleistas įsakymas surinkti visus Kauno apylinkių akmenis, bet kažkas šį akmenį paslėpė – užkasė į žemę. Šiuo metu šis [[Adomo Mickevičiaus akmuo|akmuo]] yra paskelbtas saugomu ir vadinamas Adomu Mickevičiaus vardu.
 
==== Sankt Peterburge, Odesoje, Kryme, Maskvoje ====
1824 m. [[spalio 25]] d. Adomas Mickevičius visiems laikams atsisveikino su Vilniumi ir išvyko į [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburgą]], kur susipažino su būsimais [[dekabristai]]s – K. Rylejevu, A. Bestuževu. Rašytojui buvo artimos jų idėjos – atsikratyti caro vienvaldyste, panaikinti [[baudžiava|baudžiavą]].
 
[[File:Zinaida Volkonskaya&#039;s salon.jpeg|thumb|150 px|left|Aleksandras Puškinas ir kiti svečiai kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos literatūriniame salone klausosi Adomo Mickevičiaus (''dailininkas Grigoriy Myasoyedov'')]]
Kurį laiką gyveno [[Odesa|Odesoje]]. Didžiulį įspūdį paliko kelionė į [[Krymas|Krymą]], kurios rezultatas – nuostabūs „Krymo sonetai“ (1826 m.). Keliuose iš jų poetas mini toli likusios Lietuvos vardą. Gavęs tarnybą [[Maskva|Maskvoje]] bendravo su pažangiaisiais rusų inteligentais, kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos salone skaitė savo eilėraščius. Jo klausėsi daug garsių to meto rusų rašytojų, žurnalistų, kultūros veikėjų.
 
1824 m. spalio 25 d. Adomas Mickevičius iškeliavo į [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburgą]], kur susipažino su būsimais [[dekabristai]]s – Kondratijumi Rylejevu, Aleksandru Bestuževu.<ref name="Kubilius"/> Pabuvęs keletą mėnesių Sankt Peterburge gavo įsakymą vykti mokytojauti į [[Odesa|Odesą]]. Kol pasiekė Odesą, valdžia sprendimą pakeitė ir nurodė išsirinkti kitą, tolesnį nuo Tėvynės miestą. Poetas išsirinko Maskvą pageidaudamas dirbti Užsienio reikalų kolegijos archyve. Laukdamas atsakymo, turėjo laisvo laiko, todėl su bičiuliais du mėnesius keliavo po [[Krymas|Krymą]].<ref name="Kubilius"/><ref name="Vincas Mykolaitis-Putinas">Vertė Vincas Mykolaitis-Putinas. Adomas Mickevičius. Krimo sonetai. Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948.</ref><ref>J.Kallenbach. Adam Mickiewicz. t.I, p.225</ref>
 
Mickevičius atvykęs į [[Maskva|Maskvą]] apsigyveno Sobolevskio namuose.<ref name="Riškus"/> Maskvoje susipažino ir bendravo su [[Aleksandras Puškinas|Aleksandru Puškinu]].<ref name="Jastrunas"/>
 
1826 m. Maskvoje autoriaus lėšomis buvo išleista Adomo Mickevičiaus knyga „Sonetai", sudaryta iš 22 lyrinių sonetų ir 18 kelionės po Krymą sonetų ciklo. Kūrinys laikomas ryškiu literatūrinio orientalizmo pavyzdžiu. Netrukus po kūrinio pasirodymo, jis buvo išverstas į rusų kalbą. A.Mickevičiaus „Krymo Sonetus" yra vertę [[Michailas Lermontovas]], Afanasijus Fetas (Šenšinas) ir kiti rusų poetai. Pirmas šio kūrinio vertimas į lietuvių kalbą pasirodė apie 1880 m.<ref name="Kubilius"/><ref name="Jastrunas"/><ref name="Vincas Mykolaitis-Putinas"/>
 
Gyvendamas Rusijoje poetas stengėsi aplankyti Lietuvą. Pirmą kartą bandė gauti leidimą caro [[Nikolajus I|Nikolajaus I]] karūnacijos proga, tačiau leidimas nebuvo duotas.<ref name="Riškus"/>
 
Kurį laiką gyveno [[Odesa|Odesoje]]. Didžiulį įspūdį paliko kelionė į [[Krymas|Krymą]], kurios rezultatas – nuostabūs „Krymo sonetai“ (1826 m.). Keliuose iš jų poetas mini toli likusios Lietuvos vardą. Gavęs tarnybą [[Maskva|Maskvoje]] bendravo su pažangiaisiais rusų inteligentais, kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos salone skaitė savo eilėraščius bei improvizacijas. JoGarsi Mickevičiaus improvizacija apie Samuelį Zborovskį. Poeto klausėsi daug garsių to meto rusų rašytojų, žurnalistų, kultūros veikėjų.<ref name="Jastrunas"/>
 
1828 m. Sankt Peterburge poetas išleido poemą „Konradas Valenrodas" dvejomis knygomis, paydėdamas rinkinį straipsniu „Apie Varšuvos kritikus ir recenzentus".<ref name="Kubilius"/><ref name="Riškus"/>
 
Artimi bičiuliai poetui 1829 m. pavasarį padėjo Adomui Mickevičiui išvykti iš [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] į užsienį. Jis iškeliavo gegužės mėn. pirmu laivu, išplaukusiu iš [[Kronštatas|Kronštato]] staiga, nes buvo įspėtas, kad žandarai ketina atimti jo pasą. Adomą Mickevičių išlydėjo [[Aleksandras Boreika Chodzka]].<ref name="Jastrunas"/>
 
==== Romoje, Paryžiuje ====
Artimi bičiuliai poetui [[1829]] m. pavasarį padėjo išvykti į užsienį. Gyvenant [[Roma|Romoje]], atėjo žinia apie [[1830]] m. [[1831 m. sukilimas|sukilimą]] [[Lenkija|Lenkijoje]] ir Lietuvoje. A. Mickevičius norėjo jame dalyvauti, bet, dėl įvairių priežasčių, savo sumanymo negalėjo įvykdyti. O kai [[1831]] m. atvyko [[Didžioji Lenkija|Didžiosios Lenkijos]] prie [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] sienos, sukilimas jau buvo numalšintas.
 
Artimi bičiuliai poetui [[1829]] m. pavasarį padėjo išvykti į užsienį. Gyvenant [[Roma|Romoje]], atėjo žinia apie [[1830]] m. [[1831 m. sukilimas|sukilimą]] [[Lenkija|Lenkijoje]] ir Lietuvoje. A. Mickevičius norėjo jame dalyvauti, bet, dėl įvairių priežasčių, savo sumanymo negalėjo įvykdyti. O kai [[1831]] m. atvyko [[Didžioji Lenkija|Didžiosios Lenkijos]] prie [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] sienos, sukilimas jau buvo numalšintas.
Nuo [[1840]] m. [[Paryžius|Paryžiuje]] skaitė slavų literatūros kursą, supažindino klausytojus su rusų, lenkų literatūra, taip pat su [[lietuvių mitologija]], kalba bei istorija.
 
Nuo [[1840]] m. [[Paryžius|Paryžiuje]] skaitė slavų literatūros kursą, supažindino klausytojus su rusų, lenkų literatūra, taip pat su [[lietuvių mitologija]], kalba bei istorija.
[[1848]] m. [[Europa|Europoje]] įsiliepsnojus revoliucijoms, vyko į [[Italija|Italiją]] organizuoti lenkų legionų kovai su [[Austrija]], kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes.
 
[[1848]] m. [[Europa|Europoje]] įsiliepsnojus revoliucijoms, vyko į [[Italija|Italiją]] organizuoti lenkų legionų kovai su [[Austrija]], kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes.
 
=== Paskutinieji gyvenimo metai ===
Kilus Rusijos–Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo [[cholera]] ir 1855 m. lapkričio 26 d. mirė.
 
Kilus Rusijos–Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo [[cholera]] ir 1855 m. lapkričio 26 d. mirė.
Palaidotas [[Monmoransi]] kapinėse netoli [[Paryžius|Paryžiaus]].
 
Palaidotas [[1890Monmoransi]] kapinėse netoli [[Paryžius|Paryžiaus]]. 1890 m. palaikai buvo pervežti į [[Krokuva|Krokuvą]] ir ten iškilmingai palaidoti [[Vavelio katedra|Vavelio katedroje]] (Lenkijoje).
 
== Įtaka Lietuvai ==
Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Kaip ir kiti to meto romantikai, skelbėsi esąs „gente lithuanus, natione polonus“ (dab. {{lt|lietuviška tautybė, lenkiška pilietybė}}).
 
Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais, jų valingumą, patriotizmą. Jose, kaip ir žymiausioje poemoje „Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą, turėjo įtakos lietuvių literatūrai. Nuo mitingo prie [[Adomo Mickevičiaus paminklas Vilniuje|A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje]] faktiškai prasidėjo Lietuvos [[lietuvosLietuvos Persitvarkymo Sąjūdis|atgimimas]].
 
Vieni pirmųjų A. Mickevičiaus kūrybą į lietuvių kalbą pradėjo versti [[Simonas Daukantas]], [[Valerijonas Ažukalnis]], [[Liudvikas Adomas Jucevičius]], [[Petras Arminas-Trupinėlis]].
Vaizdas:KolumnaMickiewicza.jpg|Paminklas [[Lvov]]e
Vaizdas:Pomnik Mickiewicza Krakow.jpg|Paminklas [[Krokuva|Krokuvoje]]
Vaizdas:Lenta, A. Mickevičius.JPG|Atminimo lenta Kaune, Rotušės a.
</gallery>
</center>
2 901

pakeitimas