Žemė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 7:
== Forma ir dydis ==
[[Vaizdas:Terrestrial planet size comparisons.jpg|miniatiūra|kairėje|
[[Jūra|Jūros]] ir [[vandenynas|vandenynai]] sudaro apie 71 % viso Žemės paviršiaus, o [[sausuma]] užima 29 %. Sausumos paviršiuje yra nelygumų – [[kalnas|kalnų]], [[dauba|daubų]] ir panašiai, tačiau net didžiausi kalnai bei vandenyne giliausios [[įduba|įdubos]], palyginus su visos Žemės dydžiu, yra labai maži. Dėl to bendra Žemės forma priimta laikyti tą, kurią sudaro ramus jūrų ir vandenynų paviršius, tariamai pratęstas per [[
Žemės elipsoido spindulys, einantis nuo centro link pusiaujo – 6 378 245 m.
Eilutė 14:
Žemės elipsoido spindulys, einantis nuo centro link ašigalių – 6 356 863 m.
Žemės elipsoidas – ties [[ašigalis|ašigaliais]] suplotas
Nedidelis elipsoido suplokštėjimas, kaip Krasovskio elipsoido, rodo, jog matematinė Žemės forma labai mažai tesiskiria nuo rutulio. Tada tokio, iš elipsoido elementų apskaičiuoto, rutulio spindulys yra 6 371 100 m.
== Žemės sandara ==
[[Vaizdas:Earth-crust-cutaway-lithuanian.svg|thumb|left|
Kietas išorinis Žemės sluoksnis vadinamas [[litosfera|pluta]], kurią sudaro sustingusios [[lava|lavos]] produktai – [[granitas|granitai]] ir [[bazaltas|bazaltai]]. Po pluta yra Žemės [[mantija]], susidedanti iš [[olivinas|olivino]] ir [[piroksenas|pirokseno]] ([[magnis|magnio]] ir [[geležis|geležies]] [[silikatai|silikatų]]). Po [[žemynas|žemynais]] mantija prasideda 35−70 km gylyje, o po vandenynais – 6−10 km gylyje. Mantijos storis apie 2900 km. Po ja yra 2200 km storio skystas sluoksnis, vadinamas [[Žemės branduolys|išorinis branduolys]], kurio viduje glūdi 1270 km spindulio kietas [[Žemės branduolys|vidinis branduolys]].<ref>Kusky, Timothy M. ''Encyclopedia of Earth Science''. Infobase Publishing, 2014, p. 129</ref> Jį sudaro
Žemės sudėtis pagal elementų masę: [[geležis]] (35 %), [[deguonis]] (30 %), [[silicis]] (15 %), [[magnis]] (13 %), [[nikelis]] (2,4 %), [[siera]] (1,9 %), [[kalcis]] (1,1 %), [[aliuminis]] (1,1 %) ir kiti (0,5 %).<ref>''Earth Science: An Illustrated Guide to Science''. Facts on File, 2006, p. 58</ref>
Eilutė 27:
[[Vaizdas:Žemės orbita.png|thumb|right|280px| Žemės orbitos apie Saulę schema pagal šiaurės pusrutulį.]]
[[Vaizdas:Žiemos saulėgrįža.png|thumb|right|280px| Žemė Šiaurės pusrutulio vasaros saulėgrįžos (apie birželio 21 d.) taške. Žemė yra labiausiai pasvirusi į Saulę šiaurės ašigaliu, Saulės spinduliai krenta statmenai į [[platuma|platumą]], vadinama [[Vėžio atogrąža]]. Pietų pusrutulio vasaros saulėgrįžos metu (apie gruodžio 22 d.) būtų atvirkščiai ir Saulės spinduliai statmenai kristų į platumą, vadinama [[Ožiaragio atogrąža]].]]
Žemė sukasi aplink Saulę prieš laikrodžio rodyklę žiūrint iš šiaurinio jos poliaus pusės. Žemės orbita yra elipsė, bet labai artima apskritimui. Žemė aplink Saulę apsisuka per apie 365,25 dienas ([[metai]]). Žemė [[Žemės sukimasis apie ašį|sukasi aplink savo ašį]] irgi prieš laikrodžio rodyklę žiūrint iš šiaurinio jos poliaus pusės. Vieno apsisukimo trukmė ([[para]])
== Mėnulis ==
{{Main|Mėnulis}}
[[Vaizdas:Žemės ir Mėnulio sąveika.png|thumb|left|240px| Žemės ir Mėnulio sąveikos jėgos sukelia Žemėje potvynius, kurie lėtina planetos sukimąsi, o Mėnulis tolsta nuo Žemės]]
Žemė yra vienintelė [[Saulės sistema|Saulės sistemos]] planeta, turinti sąlyginai didelį [[palydovas|palydovą]] − [[Mėnulis|Mėnulį]]. Dėl masės skirtumų Žemės-Mėnulio sistemos gravitacinis centras yra Žemės viduryje. Mėnulis vidutiniškai nutolęs nuo Žemės apie 384 000
Dėl savo dydžio Mėnulis atlieka Žemės sukimosi aplink savo ašį kampo stabilizacinę funkciją, dėl kurios šis kampas yra beveik pastovus. Tai lemia sąlyginai ramų ir pastovų Žemės klimatą. Jei nebūtų stabilizuojančio Mėnulio poveikio, tikėtina, kad Žemė skrietų apie Saulę laisvai vartydamasi erdvėje kaip [[Marsas (planeta)|Marsas]]. Tokiu atveju Žemėje nuolat vyktų drastiški klimato pasikeitimai, kurie būtų nepalankūs gyvybės egzistavimui. Išsidėsčius Mėnuliui, Saulei ir Žemei vienoje linijoje iš Žemės galima stebėti pilnus [[Saulės užtemimas|Saulės]] ir [[Mėnulio užtemimas|Mėnulio užtemimus]], tačiau šie reiškiniai nėra dažni, nes Mėnulio sukimosi apie Žemę plokštuma apie 5° pasvirusi į Žemės orbitos apie Saulę plokštumą.
Eilutė 51:
# [[Antarktida]] (13,5 mln. km²)
# [[Europa]] (10,6 mln. km²)
# [[Australija (žemynas)|Australija]] ([[Australazija]], 9,1 mln. km²)<
<small>Pastaba. Kai kur Europa ir Azija yra sujungiamos į vieną žemyną − [[Eurazija|Euraziją]].</small>
Eilutė 58:
# [[Atlanto vandenynas]] (82,44 mln. km²)
# [[Indijos vandenynas]] (73,44 mln. km²)
# [[Arkties vandenynas]] (14,09 mln. km²)<
<small>Pastaba. Kai kur išskiriamas [[Pietų vandenynas]] apie Antarktidos žemyną.</small>
Eilutė 101:
# [[Lena]] (4400 km)
|}
<nowiki>*</nowiki><small>Pastaba. Kai kur [[Kaspijos jūra]] gali būti nelaikoma ežeru.</small><
Vandeningiausia pasaulio upė − [[Amazonė]].<ref>Kusky, Timothy M. ''Encyclopedia of Earth Science''. Infobase Publishing, 2014, p. 10</ref> Didžiausias gėlo vandens ežeras pagal plotą − [[Aukštutinis ežeras|Aukštutinis]]. Giliausias pasaulio ežeras − [[Baikalas]] (pasiekia 1637
Aukščiausios viršukalnės (pagal žemyną):<ref>''Earth Science: An Illustrated Guide to Science''. Facts on File, 2006, p. 193</ref>
[[Vaizdas:Mount Everest as seen from Drukair.jpg|thumb|right|260px| [[Himalajai]] − kalnynas Azijoje, kuriame yra aukščiausios Žemės viršukalnės. [[Džomolungma]] ([[Everestas]], nuotr. centre) − aukščiausia planetos viršukalnė]]
* Azijoje:
# [[Džomolungma]], kitaip [[Everestas]] (8,85
# [[K2]] (8,611
# [[Kančendžanga]] (8,598
* P. Amerikoje: [[Akonkagva]] (6,960
* Š. Amerikoje: [[Denalis]], kitaip Makinlis (6,194
* Afrikoje: [[Kilimandžaras]] (5,895 km)
* Europoje: [[Elbrusas]] (5,642
* Australazijoje: [[Džaja|Punčak Džaja]] (5,029
* Antarktidoje: [[Vinsono masyvas]] (4,897
[[Ljuljailjakas]] (6739
== Žemės sferos ==
Mokslininkai išskyrė keturias pagrindines Žemės paviršiaus sritis, taip vadinamas „sferas“: atmosferą (oro), litosferą (uolų), hidrosferą (vandens) ir biosferą (gyvybės). Egzistuoja smulkesnės sferos: [[pedosfera]] (dirvožemio, jungiama su biosfera), [[kriosfera]] (ledo, jungiama su hidrosfera), [[antroposfera]] (žmogaus) ir kitos.<ref>Matthews, John A. ''Encyclopedia of Environmental Change''. SAGE, 2013, p. 310−311</ref>
=== Atmosfera ===
[[Vaizdas:Atmosferos temp schema.png|thumb|right|240px| Žemės atmosferos temperatūrinė schema]]
{{Main|Žemės atmosfera}}
Atmosfera − tai Žemę gaubiantis dujų sluoksnis (oras). [[Žemės atmosfera|Žemės atmosferos]] tankis [[jūros lygis|jūros lygyje]] yra apie 2,55×10<sup>19</sup> molekulių viename kubiniame centimetre, arba 1,22×10<sup>-3</sup> g/cm³. Sausas oras susideda iš molekulinio [[azotas|azoto]] (78,08 %), molekulinio [[deguonis|deguonies]] (20,95 %), [[argonas|argono]] (0,93 %) ir kitų dujų.<ref>Roger Graham Barry, Richard J. Chorley. Atmosphere, Weather, and Climate. Taylor & Francis, 2010, p. 9</ref> Azoto ir deguonies santykis dėl turbulencijos yra beveik pastovus iki 100
Žemės atmosfera vertikalia kryptimi skirstoma į šiuos sluoksnius (nuo žemiausio iki aukščiausio):
* [[Troposfera]] – tankiausias atmosferos sluoksnis, sudarantis 4/5 visos atmosferos masės, ir tęsiasi nuo paviršiaus iki 12''–''18 km aukščio. Jame kaupiasi beveik visi atmosferos vandens garai ir [[dulkės]], todėl čia susidaro [[debesis|debesys]] ir vyksta kiti [[meteorologija|meteorologiniai]] reiškiniai.
* [[Stratosfera]] yra virš troposferos ir tęsiasi iki 50–55 km. Joje yra [[ozonas|ozono]] (cheminė formulė O<sub>3</sub>) sluoksnis, saugantis Žemės paviršių nuo [[UV|ultravioletinių spindulių]]. Didžiausia ozono koncentracija yra 20–25 km aukštyje žemose platumose ir 10−20
* [[Jonosfera]] nuo stratosferos tęsiasi iki 500 km aukščio. Joje dujų atomus jonizuoja [[Saulė]]s ultravioletiniai bei [[Rentgeno spinduliai]] ir dalelių srautas ([[Saulės vėjas]]), o kinetinė dujų temperatūra labai didelė – siekia 1700 K. Jonosferoje susidaro šiaurės ir pietų [[Šiaurės pašvaistė|pašvaistės]] ir žybsi į atmosferą įlėkę [[meteoras|meteorai]]. Jonosfera atspindi ilgesnes negu 15 m [[radijas#Radijo bangos|radijo bangas]], todėl įgalina naudotis tolimu radijo ryšiu.
* [[Egzosfera]] yra išorinis labai mažo tankio sluoksnis, easantis maždaug 500−750
=== Litosfera ===
eilutė 136 ⟶ 137:
{{Main|Litosfera}}
{{Main|Žemės pluta}}
Žemės litosfera − tai Žemės viršutinis paviršiaus sluoksnis, apimantis [[Žemės pluta|Žemės plutą]] ir viršutinį [[mantija|mantijos]] sluoksnį. Žemės pluta skirstoma į žemynų (20−60
Žemės pluta sudaryta iš uolienų, kurios skirstomos į [[Magminė uoliena|magmines]], [[Nuosėdinės uolienos|nuosėdines]] ir [[Metamorfinės uolienos|metamorfines]]. Uolienos savo ruožtu sudarytos iš [[mineralai|mineralų]]. Žinoma daugiau nei 4000 mineralų, tačiau tik apie 30 iš jų yra plačiai paplitę.<ref>''Rocks and Minerals''. Encyclopaedia Britannica, Inc., 2012, p. 20</ref> Daugiausiai, 95 % mineralų masės, Žemės plutoje užima įvairūs [[silikatai]].<ref>''Rocks and Minerals''. Encyclopaedia Britannica, Inc., 2012, p. 36</ref> Labiausiai paplitusios mineralų grupės: [[plagioklazas]] (39 %), [[ortoklazas]] (12 %), [[kvarcas]] (12 %), [[piroksenas]] (11 %), [[žėrutis]] (5 %), [[amfibolas]] (5 %).<ref>''Earth Science: An Illustrated Guide to Science''. Facts on File, 2006, p. 66</ref> Yra vienelemenčių mineralų: [[auksas]], [[deimantas]], [[siera]].
eilutė 144 ⟶ 145:
=== Hidrosfera ===
{{Main|Hidrosfera}}
Žemės hidrosfera − tai Žemės vanduo, esantis Žemės plutoje ir atmosferoje. Didžioji jo dalis susikaupusi vandenynuose, kurie užima apie 71,2 % Žemės paviršiaus. Kadangi visi vandenynai susisiekia, tai kartais jie vadinami Pasauliniu vandenynu.
[[Vaizdas:Icebergs in the Southern Ocean.jpg|thumb|right|260px| Ledkalnis Pietų vandenyne]]
Vandens pasiskirstymas pagal masę:
* 97 % vandenynuose;
* 2,15 % ledo kepurėse ir ledynuose;
* 0,65 % ežeruose, upėse, gruntiniuose vandenyse ir atmosferoje.<ref>Robert E. Krebs. ''The Basics of Earth Science''. Greenwood Publishing Group, 2003, p. 172</ref>
Iš vandenynų didžiausias yra [[Ramusis vandenynas]], kuriame sukaupta daugiau nei pusė visų vandenynų vandens. Vidutinis vandenynų gylis yra apie 4
Ledynai užima apie 10 % sausumos paviršiaus. Didžiausia ledo vandens dalis yra sukaupta pastoviose Antarktidos ir Grenlandijos ledo kepurėse. Ledas dengia apie 7 % vandenynų paviršiaus, tačiau dalis jo vasaros metu ištirpsta ir žiemos metu vėl susidaro. [[Ežeras|Ežerai]] užima apie 1,8 % žemynų paviršiaus − apie 2,5 mln. kv. km
=== Biosfera ===
[[Vaizdas:Sherbrooke forest Victoria 220rs.jpg|thumb|right|260px| Eukaliptų [[miškas]] Australijoje]]
{{Main|Biosfera}}
{{Main|Biologinė klasifikacija}}
Biosfera − Žemės paviršiaus dalis, apgyvendinta gyvų organizmų. Biosfera apima dalis litosferos, hidrosferos ir atmosferos.<ref>Kusky, Timothy M. ''Encyclopedia of Earth Science''. Infobase Publishing, 2014, p. 49</ref>
Pasaulio gyvi organizmai suskirstyti į tris domenus:
* [[Bakterijos]]
* [[Archėja]]
* [[Eukariotai]] ([[protistai]], [[grybai]], [[augalija]], [[gyvūnija]])<ref>Pidwirny, Michael. ''Understanding Physical Geography. Part 6: The Biosphere''. Our Planet Earth Publishing, 2017, p. 4−5</ref>
Gyvų organizmų rūšių atsiradimą aiškina [[evoliucijos teorija]], reikšmingi veiksniai − [[natūralioji atranka]], [[mutacija]] ir reprodukcinė izoliacija.<ref>Pidwirny, Michael. ''Understanding Physical Geography. Part 6: The Biosphere''. Our Planet Earth Publishing, 2017, p. 26</ref> Mokslininkai mano, kad Žemėje gali egzistuoti nuo 5 iki 100 mln. gyvų organizmų rūšių, iš kurių apie 1,4 mln. yra suklasifikuota, tarp jų: iki 750 000 [[vabzdžiai|vabzdžių]], daugiau nei 250 000 [[augalai|augalų]], apie 45 000 [[stuburiniai|stuburinių]].<ref>Pidwirny, Michael. ''Understanding Physical Geography. Part 6: The Biosphere''. Our Planet Earth Publishing, 2017, p. 29</ref>
[[Bakterijos]] yra labiausiai paplitusi gyvybės rūšis Žemėje. Jos gyvena nuo -5 iki +113
Didžioji šiuolaikinės biosferos organizmų dalis naudoja [[fotosintezė|fotosintezės]] procesą kaip pagrindinį energijos šaltinį. Šio proceso metu veikiant saulės šviesai atmosferos (CO<sub>2</sub>) ar vandenyje ištirpusi [[anglis]] iš paprastų cheminių junginių yra jungiama į gyvybei būtinus [[Organinis junginys|organinius junginius]] tuo pačiu išlaisvinant deguonį (O<sub>2</sub>). Dėl organizmo veiklos ir jam žuvus anglis grįžta į aplinkos terpę ar nusėda uolienose. Nuolatinis anglies judėjimas gamtoje vadinamas [[Anglies ciklas|anglies ciklu]]. Kiti pagrindiniai biosferos elementai − [[vandenilis]], [[deguonis]], [[azotas]], [[fosforas]] ir [[siera]], turi savuosius judėjimo gamtoje ciklus.<ref>[https://www.britannica.com/science/biosphere/Nutrient-cycling Encyclopaedia Britannica, 2007 10 25] </ref> Mažais kiekiais gyvi organizmai savo funkcijoms palaikyti naudoja kitus elementus, pavyzdžiui, [[kalcis]] reikalingas gyvūnų kaulams susidaryti. Nefotosintetinantys organizmai paprastai priklausomi nuo fotosintezuojančių organizmų, kuriuos naudoja maistui.
eilutė 174 ⟶ 175:
* Atogrąžų ([[Drėgnasis atogrąžų miškas|drėgnieji atogrąžų ir pusiaujo miškai]], aridinės [[dykuma|dykumos]], [[savana|savanos]])
* Vidutinės temperatūros (Viduržemio jūros/čaparalio, [[Mišrieji ir plačialapiai miškai|vidutinių platumų miškai]] ir lygumos, visžaliai miškai).
* Šaltuosius ([[tundra]], [[taiga]])
* Kalnų
eilutė 181 ⟶ 182:
== Žemės istorija ==
=== Susidarymas ir geologinė raida ===
{{Main|Geologinė laiko skalė}}
{{Main|Plokščių tektonika}}
Šiuolaikinių mokslininkų nuomone, Žemės planeta susidarė prieš apie 4,57−4,56 mlrd. metų iš apie Saulę besisukusio protoplanetinio vėstančio ūko dujų ir dulkių. Nuolat susiduriant ir sukimbant ūko dalelėms formavosi stambesni dariniai, kurie dėl didėjančios masės pradėjo įgyti pakankamai gravitacinės jėgos, kad pritrauktų smulkesnius darinius. Tai, kad vidinės planetos (Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas) yra kietos, o išorinės (Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas) − dujų milžinai, paaiškinama tuo, kad [[Saulės vėjas]] nupūtė lengvąsias dujas, [[Vandenilis|vandenilį]] ir [[Helis|helį]], iš artimiausios Saulei ūko srities ir besiformuojančių planetų paviršiaus. Planetų susidarymo iš aplink Saulę besisukusio ūko teoriją paremia jų išsidėstymas bemaž vienoje plokštumoje ir sukimąsis ta pačia kryptimi aplink Saulę. Mėnulio susiformavimą prie Žemės paaiškina vyraujanti šiuo metu hipotezė: apie prieš 4,5 mlrd. metų į Žemę įsirėžė apie 40 % jos masės protoplaneta Tėja. Pasekoje Tėja susiliejo su Žeme, iš jos likučių ir nuo smūgio išmuštos Žemės medžiagos susiformavo Mėnulis. Tuo metu [[Mėnulis]] buvo tik apie 24 000
Pirmuosius 500 mln. metų Žemės gyvavimo metų geologai pavadino [[Hadėjus|Hadėjumi]]. Tuo metu Žemė buvo gausiai bombarduojama meteoritų, išraižyta lavos upių, vyko nuolatiniai ugnikalnių išsiveržimai. Paviršiui vėstant susidariusios sunkiosios uolienos grimzdo į mantiją, iš kurios kildavo į paviršių lengvesnės medžiagos. Ilgainiui susidarė pirmoji uoliena, kuri galėjo plūduriuoti virš mantijos − [[bazaltas]]. Sunkieji elementai, [[geležis]], [[nikelis]] ir, tikriausiai, [[siera]], grimzdo į planetos centrą suformuodami jos branduolį. Tikriausiai dėka vulkaninio aktyvumo išmetamų dujų ([[Anglies monoksidas|anglies monoksido]] CO,
[[Vaizdas:World geologic provinces.jpg|thumb|right|280px| Pasaulio geologinės provincijos:<
[[Vaizdas:Tektoninės plokštės.png|thumb|right|280px| Litosferos tektoninių plokščių ribos nustatomos pagal [[žemės drebėjimas|žemės drebėjimų]] epicentrų pasiskirstymą. Išskiriamos 7 didžiosios [[Tektoninė plokštė|tektoninės plokštės]] ir keletas mažųjų.<
{{col-begin}}
{{col-2}}
Didžiosios plokštės:<
1. [[Eurazijos plokštė|Eurazijos]]<
2. [[Afrikos plokštė|Afrikos]]<
3. [[Indo-Australijos plokštė|Indo-Australijos]]<
4. [[Antarktidos plokštė|Antarktidos]]<
5. [[Šiaurės Amerikos plokštė|Šiaurės Amerikos]]<
6. [[Pietų Amerikos plokštė|Pietų Amerikos]]<
7. [[Ramiojo vandenyno plokštė|Ramiojo vandenyno]]<
{{col-2}}
Mažosios plokštės:<
8. [[Naskos plokštė|Naskos]]<
9. [[Kokosų plokštė|Kokosų]]<
10. [[Karibų plokštė|Karibų]]<
11. [[Arabijos plokštė|Arabijos]]<
12. [[Filipinų plokštė|Filipinų]]<
13. [[Skotijos plokštė|Skotijos]]<
2a. [[Somalio plokštė|Somalio]], skylanti nuo Afrikos<
{{col-end}}
]]
Tolydžio planetos paviršiuje daugėjant granito iš jo formavosi salos, kurios ilgainiui jungėsi ir augo į tai, kas vėliau tapo [[Kratonas|kratonais]] − būsimų [[žemynai|žemynų]] pagrindais (skydai ir platformos). Apie prieš 3 mlrd. metų Žemės paviršius savo geologinėmis ypatybėmis buvo panašus į dabartinį ir jo formavimąsi paaiškina [[Plokščių tektonika|plokščių tektonikos]] teorija, kurią pirmasis kaip žemynų dreifo teoriją 1912
Manoma, kad egzistavo šie superžemynai:
* Kenorlandas (prieš 2,7−2,5 mlrd. metų);
* Kolumbija (prieš 1,9−1,6 mlrd. metų);
* [[Rodinija]] (prieš 1,1−0,85 mlrd. metų);
eilutė 221 ⟶ 223:
=== Gyvybės raida ===
Nėra žinoma, kaip ir kada atsirado Žemėje gyvi organizmai. Dalis mokslininkų palaiko hipotezę, kad gyvybė atsirado šiltoje kūdroje ar karšto šaltinio paviršiuje veikiant cheminėms reakcijoms, kita dalis linkę manyti, kad gyvybė atsirado vandenynų dugne ties [[hidroterminė versmė|hidroterminėmis versmėmis]], dar kita grupė mano, kad gyvybė galėjo būti atnešta su krintančiais meteoritais iš kosmoso.<ref>Kusky, Timothy M. ''Encyclopedia of Earth Science''. Infobase Publishing, 2014, p. 248</ref> Pirmoji gyvybės forma tikriausiai buvo termofilinės bakterijos.<ref>Kusky, Timothy M. ''Encyclopedia of Earth Science''. Infobase Publishing, 2014, p. 248</ref> 3,5 mlrd. metų senumo nuosėdinės uolienos, susiformavusios vandenyno dugne, turėjo aiškius mikroorganizmų [[fosilija|fosilijų]] pėdsakus. Šie organizmai veisėsi pakrančių, vandenyno potvynių užliejamose zonose, sutvirtindavo smėlį. Mikroorganizmai augo kolonijomis sekliuose vandenyse palikdami kupolo pavidalo mineralų sankaupas − [[Stromatolitai|stromatolitus]]. Pirmieji mikroorganizmai išgyveno naudodami uolienų cheminių reakcijų energiją ir patys spartindami oksidacijos procesus, pavyzdžiui, oksiduodami geležį. Kažkuriuo metu atsirado mikroorganizmų, kurie gyvybinių medžiagų gamybai ir energijai išgauti pradėjo naudoti saulės šviesą − [[fotosintezė]]s metu iš atmosferos dujų galima pagaminti įvairių gyvybinių molekulių: aminorūgščių, [[DNR]], [[RNR]], cukrus ir lipidus. Pirmieji fotosintetinantys mikroorganizmai neišskyrė [[Deguonis|deguonies]] ir jų gausa nudažydavo vandenį tamsiai violetine spalva. Apie prieš 2,5 mlrd. metų atsirado mikroorganizmų, kurie fotosintezės metu kaip šalutinį produktą pradėjo išskirti molekulinį deguonį. Nuo prieš 2,5 mlrd. iki 2,2 mlrd. metų deguonies kiekis atmosferoje pakito nuo nulio iki apie 1 % dabartinio lygio.
[[Vaizdas:Stromatolites in Sharkbay.jpg|thumb|right|240px| Šiuolaikiniai [[stromatolitai]] [[Ryklių įlanka|Ryklių įlankoje]] Australijoje. Vienų primityviausių ir seniausių Žemės gyvybės formų suformuoti mineraliniai dariniai. Tikriausiai panašiai atrodė stromatolitai prieš daugiau nei 3 mlrd. metų]]
[[Vaizdas:Walliserops trifurcatus, Jbel Gara el Zguilma, Draa Valley, Morocco - Houston Museum of Natural Science - DSC02019.JPG|thumb|right|240px| [[Trilobitai|Trilobito]] fosilija]]
Apie [[Deguonis|deguonies]] atsiradimą sprendžiama iš to, kad senesnėse uolienose sutinkami mineralai [[piritas]] ir [[uraninitas]], kurie greitai oksiduotųsi deguoninėje aplinkoje. Be to, randama deguonies aplinkai nebūdingo [[ceris|cerio]] junginių, tačiau mažai geležies, kurios prisotintas dabartinis Žemės paviršius. Atvirkščiai: 2,5−1,8 mlrd. senumo [[geležis|geležies]] depozitai yra didžiausi Žemės plutoje (juose yra 90 % šiuolaikinės geležies rūdos) ir rodo spartų geležies oksidavimąsi šiuo laikotarpiu. Taip pat pasirodė ankstesniems laikotarpiams nebūdingų gausių [[manganas|mangano]] oksidų depozitų. Anksčiausi vario, nikelio, urano oksidų mineralai irgi datuojami šiuo laikotarpiu. Proveržis įvyko išnagrinėjus sieros izotopų elgesį cheminių reakcijų metu. Buvo įrodyta, kad sieros mineralai, susidarę seniau nei prieš 2,4 mlrd. metų, buvo veikiami aktyvios Saulės [[ultravioletiniai spinduliai|ultravioletinės spinduliuotės]], o vėliau nebe, kas rodo [[ozonas|ozono]] sluoksnio susidarymą tuo metu. Tikėtina, kad pirmosios deguonį išskirti pradėjo [[melsvabakterės]], kurios šį sugebėjimą per endosimbiotinius ryšius perdavė [[eukariotai|eukariotams]] (augalams).<ref>Kusky, Timothy M. ''Encyclopedia of Earth Science''. Infobase Publishing, 2014, p. 249</ref>
Tarp apie prieš 1,8−0,85 mlrd. metų Žemėje moksliniu požiūriu nieko ypatingo nevyko, todėl šis laikotarpis vadinamas „Nuobodžiuoju milijardu metų“. Apie prieš 850 mln. metų pradėjus skilti Rodinijos superžemynui, atsirado daug seklių vidinių jūrų, kuriose suvešėjo augalija ir sparčiai mažino CO<sub>2</sub> kiekį atmosferoje. Pagausėjusios liūtys plovė žemynų pakrantes, o dėl liūties ardomos uolienos taip pat sugėrė CO<sub>2</sub>. Tikėtina, kad tai prisidėjo prie tolydaus planetos atmosferos atšalimo, ašigalius padengė ledo kepurės, kurios atspindėdavo saulės šviesą. Apie prieš 740 mln. metų Žemę ištiko [[Sniego gniūžtės Žemė|superledynmetis]] − planeta tikriausiai buvo užšalusi visa nuo ašigalių iki pusiaujo, išskyrus ugnikalnių viršūnes. Gyvybė išsilaikė vandenynų dugne prie termošaltinių, prie vulkanų buvusiuose šiltuose ežeruose ar jūrų vietose su plonu paviršiniu ledu. Užšalimas nesustabdė [[Ugnikalnis|ugnikalnių]] veiklos, kurie vėl pripildė atmosferą CO<sub>2</sub> dujų, kurių nebuvo kam pašalinti ir dėl „šiltnamio efekto“ prasidėjo planetos atšilimas. Žemė [[Neoproterozojus|Neoproterozojaus]] eros metu išgyveno tris superledynmečius, kurių paskutinis piką pasiekė apie prieš 580 mln. metų. Tarp šių ledynmečių buvo superšilti periodai, kurių metu jūros augmenija sparčiai gamino deguonį. Deguonies kiekis atmosferoje apie prieš 650 mln. metų pasiekė beveik dabartinį lygį − tai buvo būtina sąlyga, kad pradėtų išsivystyti sudėtingi organizmai kaip [[medūzos]] ir [[Kirmėlė|kirmėlės]] sekliose jūrose. 630 mln. metų senumu datuojamos anksčiausios daugialąsčių organizmų fosilijos.
eilutė 248 ⟶ 250:
{{Commons|Earth|no=T}}
{{Vikiseserys|Earth}}
== Nuorodos ==
* [http://earthobservatory.nasa.gov/ Žemės observatorija] (NASA informacija)
|