Afganistano karas (1979–1989): Skirtumas tarp puslapio versijų

| commander1 = {{flagicon|Soviet Union|1955}} [[Leonidas Brežnevas]]<br />{{flagicon|Soviet Union}} [[Jurijus Andropovas]]<br />{{flagicon|Soviet Union}} [[Konstantinas Černenka]]<br />{{flagicon|Soviet Union}} [[Michailas Gorbačiovas]]<br />{{flagicon|Soviet Union}} [[Dmitrijus Ustinovas]]<br />{{flagicon|Soviet Union}} [[Sergejus Sokolovas]]<br />{{flagicon|Soviet Union}} [[Borisas Gromovas]] </br>{{flagicon|Afghanistan|1980}} [[Babrakas Karmalis]]</br>{{flagicon|Afghanistan|1980}} [[MohamedasMuhamedas Nadžibula]]</br>{{flagicon|Afghanistan|1980}} [[Rašidas Dostumas]]

| commander2 = {{flagicon image|Flag of Jihad.svg}} [[Achmadas Šachas Masudas]] <br />{{flagicon image|Flag of Jihad.svg}} [[Gulbudinas HekmatiarasHekmatijaras]] <br />{{flagicon image|Flag of Jihad.svg}} [[Osama bin LadenLadenas]]

1953 m. – 1963 m. Afganistaną faktiškai valdė kunigaikštis [[Muhamedas Daudas Chanas]] (kaip premjeras), kol nebuvo nuverstaspriverstas atsistatydinti karaliaus [[Muhamedas Zahiras|Muhamedo Zahiro Chano]]. [[Monarchas]], paėmęs valdžią į savo rankas, palaipsniui politinę santvarką keitė į [[konstitucinė monarchija|konstitucinę monarchiją]], įvedėleido politines partijas ir 1969 m. sausį suorganizavo pirmus laisvus rinkimus. 1969 m. vykusius antruosius rinkimus, kaip ir pirmus, laimėjo provyriausybinės jėgos ir didžiausiųjudidžiausiųjų [[Klanas (antropologija)|klanų]] vadovai. 1969 m. rinkimuose taip pat vietas gavo [[komunizmas|komunistai]], kurie buvo iškelti Liaudies Afganistano Demokratinės Partijos (LADP). Tarp jų buvo [[Babrakas Karmalis]] ir [[HafizullahasHafizula Aminas]]. LADP nuo 1965 m. vadovavo [[Nur Muhamedas Tarakis|Nuras Muhamedas Tarakis]], kuris po rinkimų įgavo stipriausią poziciją ir pradėjo vesti antimonarchinęantimonarchistinę propagandą. Didelė sausra ir badas, per kuriąkurį mirė dešimtys tūkstančių žmonių, taip pat [[TSRS]] žvalgybos LADP inspiruoti (afganistaniečiai komunistai faktiškai buvo [[KGB]] infiltruoti, Babrakas Karmalis buvo tarybinių agentu) <ref>Kristoperis Andrevas, Olegas Gordijevskis, ''KGB'', vertė Rafaėlis Brzeskis, Belonos leidykla, Varšuva 1997, ISBN 83-11-08667-2, str.503. </ref> visuomeniniai protestai ir neramumai privedė prie 1973 m. vyriausybės ir karaliaus ZaheroZahiro nuvertimo, kurį įvykdė jo [[svainis]], buvęs ministras pirmininkas [[generolas]] Muhamedas Daudas Chanas]] – turintisturėjęs didelį palaikymą tarp karininkų komunistų ir LADP vadovybės.

Nuvertus karalių ir paskelbus [[respublika|respubliką]] prezidentu tapo [[Muhamedas Daudas Chanas]]. Į Muhamedo Daudo vyriausybę įėjo net 7 komunistų ministrai priklausantys nuosaikiai LADP frakcijai Paržam (''Vėliava''). 1975 m. pradėta riboti komunistų įtaka tarptautinei politikai – Muhamedas Daudas pradėjo sudarinėti ūkines sutartis su vakarų valstybėmis, taip pat [[Iranas|Iranu]] ir [[Indija]]. Be to, nors bendradarbiavimas su TSRS truko toliau, išryškėjo požiūrių skirtumai tarp [[Kabulas|Kabulo]] ir [[Maskva|Maskvos]]. Tai buvo pagrindinė priežastis kitam kariniam perversmui (vadinamajai balandžio revoliucijai), per kurią 1978 m. balandžio 27 d. Muhamedas Daudas buvo nuverstas. Nenorėdamas pasiduoti prezidentas žuvo su visa šeima per prezidento rezidencijos šturmą 1978 m. balandžio 30 d., kurio metu buvo naudojami tankai ir lėktuvai. 1978 m. balandžio 30 d. oficialiai sukurta Afganistano Demokratinė Respublika – tą pačią dieną jos vadovu tapo [[Nur Muhamedas Tarakis|Nuras Mohamedas Tarakis]], komunistų politikas, priklausantis Chalkui (''Žmonės''), radikaliai LADP frakcijai.

Tuo pačiu laiku prasidėjo vidiniai Afganistano komunistų partijos LADP pasikeitimai. Radikalus sparnas Chalk visiškai įgavo persvarą prieš nuosaikų Parczam, kurio nariai buvo išsiųsti ambasadoriais į rytų bloko valstybes, pavyzdžiui, [[Babrakas Karmalis]] buvo priverstas išvažiuoti į Čekoslovakiją. 1979 m. rugsėjo 10 d. LADP vadovu tapo Hafizulahas[[Hafizula Aminas]]. Keletą dienų vėliau buvo duotas įsakymas likviduoti vidinę partijos opoziciją – taip pat ir buvusį Afganistano premjerą [[Nur Muhamedas Tarakis|Nur Muhamedą Tarakį]], kuris buvo nužudytas 1979 m. rugsėjo 14 d. iš karto grįžęs iš [[Maskva|Maskvos]].

Tarybinė intervencija Afganistane prasidėjo 1979 m. gruodžio 24 d. naktį į 25 d., kai tarybiniai oro-desantiniai daliniai užėmė strateginį Kabulo oro uostą Bagrame. Gruodžio 26 d. Termezo ir Kuško miestų apylinkėse sovietų kariuomenė kirto Afganistano-Sovietų Sąjungos sieną ir pajudėjo į sostinę Kabulą ir taip pat į Kandaharą per Heratą. 1979 m. gruodžio 27 d. prasidėjo operacija „Šturmas-333“, kurios tikslas buvo likviduoti HafizulahąHafizulą Aminą, kurį [[KGB]] įtarinėjo vykdant antitarybinę politiką bei palaikant ryšius su [[CŽV]] ir [[maoizmas|maoistais]]. Komandosai iš KGB Alfa grupės, vadovaujami pulkininko Bojarinovo, išsilaipino Kabulo oro uoste ir atakavo prezidento apartamentus. Aminas buvo nušautas, o jo įpėdiniu tapo [[Babrakas Karmalis]], kuris įgavo tarybų valdžios pasitikėjimą, nes buvo ilgalaikis KGB agentas. Per akciją žuvo komandosų vadas pulkininkas Bojarinovas, kurį per apsirikimą nušovė jo kareivis (dėl slaptumo tarybiniai kariai buvo perrengti afganistaniečių armijos uniformomis).

Tarybinės armijos jėgos buvo telkiamos prie sienos (konkrečiai prie Tadžikijos, Uzbekijos ir Tukmėnijos), taip pat prie autostradų tinklo rusų nutiesto dar 8-ajame dešimtmetyje. Taip pat strateginiuose miestuose, tokiuose, kaip [[Kandaharas]] ir Heratas, taip pat svarbiame komunikaciniame slėnyje PanšzirePandžšire, esančiame šalies šiaurės rytuose. Domėjimosi objektu buvo ir turtingi [[dujos|dujų]] ir kiti telkiniai, kurie buvo skirti TSRS. Tarybinė armija kontroliavo apie 20 % Afganistano teritorijos.

CŽV pažadėjo afganistaniečių opozicijai pagalbą, kurią taip pat teikė [[Jungtinė Karalystė]], [[Kinijos Liaudies Respublika]], [[Iranas]] ir kitos arabų valstybės – daugiausiai [[Saudo Arabija]]. Pakistano ir Irano teritorijose buvo įkurtos mudžahedų mokymo ir aprūpinimo bazės. Mudžahedų skaičius karo pradžioje buvo apie 60 000, karo pabaigoje 1988 m. apie 180–200 tūkstančių – tuo pagrindu buvo Pakistane ir Irane keteros šimtų treniruočių stovyklų sukūrimas, kuriuose buvo mokomi ir ginkluojami mudžakėdaimudžachedai, taip pat masiškai bėgę nuo tarnybos afganų armijos kariai, juose tvyrojo religinė dvasia. Nuo pradžios jos buvo rišamos su radikaliomis ir nuosaikiomis islamo idėjomis – nuo pradžios jas sudarė 7 [[sunitai|sunitų]] partijos (palaikomos Pakistano) ir 8 [[šiitai|šiitų]] partijos, kurios buvo palaikomos Irano. Duodant pinigus ir amuniciją CŽV pagrindinai naudojosi Pakistano tarnyba ISI, kai prarado galimybę įtakoti Irano tarnybą SAVAK, per 1979 m. Irano islamo revoliuciją. Dauguma tiekimų buvo vykdoma radikaliai grupuotei kuriai vadovavo Gulbudinas HekmatiarasHekmatijaras. Minimaliai buvo remiamas daugiau nuosaikus islamiškas judėjimas, vadovaujamas komendanto [[Achmadas Šachas Masudas|Ahmado Šacho Masudo]], kuriuo nelabai pasitikėjo Pakistano valdžia kaip [[tadžikai|tadžiku]].

Tarybinei armijai vedant totalinį karą buvo vykdomi įvairūs nusikaltimai. 1982 m. rugpjūčio 13 d. tarybinės armijos kariai gyvus sudegino 105 kaimo ''Padkvab-e Šana'' gyventojus Logaro provincijoje, naudojant naftą, taip pat naudojo [[PETN]]ą ir dinitrotolueną, kurio naudojimas buvo pasmerktas 1982 m. gruodžio 10 d. Liaudies Tribunolo sesijoje. Panašus nusikaltimas įvykdytas ir ''Kašam Kala'' kaime, taip pat Logaro provincijoje, kurioje gyvi sudeginti apie šimtas asmenų. Tarybiniai daliniai žudydavo moteris ir senelius, grobė kilimus ir radijo aparatūrą, iš moterų atiminėjo brangenybes. Išgaudavo prisipažinimus kankinimais. Pavyzdžiui, vaikams apipildavo rankas nafta ir padegdavo, arba kalinius laikydavo ant sniego keliasdešimt laipsnių šalčio temperatūroje. Dažnai vykdydavo egzekucijas, sukišdami žmones į mažas patalpas ir įmesdami granatą, arba nuogas moteris išmesdavo iš malūnsparnio. Buvo taikoma kolektyvinė atsakomybė, 1983 m. spalio 13 d., keršijant už kario žūtį, buvo nužudyti 126 žmonės, kaimų – ''Kolšabado'', ''Muškizai'' ir ''Timur Kalaša'' gyventojai. Pėstininkų minų ir minų-žaisliukų mėtymas iš lėktuvų ir malūnsparnių sužalojo apie 700000 Afganistano gyventojų, o dėl ilgo konflikto pabėgėlių skaičius išaugo nuo 4 milijonų, konflikto pradžioje (1984 m.), iki 5 milijonų devyniasdešimtaisiais. Be to, afganistaniečių saugumas CHAD, (įkurtas 1980 m. kaip slaptosios policijos teisių perėmėjas) kuriam iki 1986 m. vadovaujamas Afganistano prezidento Mohamedo[[Muhamedas Nadžibula|Muhamedo Nadžibulos]], dirbo 1500 KGB agentų, vykdė masinį terorą ir kankinimus kalinių kompleksuose, pvz., komplekse ''Pol-e-Čarki'', kuriame pasitraukus tarybinei armijai rasta 12000 žmonių kūnų ir išlaisvinta 52000 politinių kalinių.

Afganistano ūkio ir kultūros sužlugdymas, taip pat masinė emigracija (apie 5 mln. pabėgėlių) buvo tik šalutiniai karo padaliniai. Pakistano rėmimas [[fundamentalizmas|fundamentalistinio]] mudžachedų režimo, kuriam vadovavo [[Gulbudinas Hekmatijaras]], taip pat vakarųVakarų nesidomėjimas Afganistanu 90 – aisiai1990–aisiai metais (nes dėl radikalių musulmonų veiksmų žlugo galimybė kontroliuoti Afganistaną), valdžią 1992 m. paėmė islamo fundamentalistai. Tragiškomis pasekmėmis baigėsi senųjų mudžakėdųmudžachedų po mėnesio pradėtas pilietinis karas, kuris nusinešė apie 400 000 žmonių gyvybių ir sunaikino [[Kabulas|Kabulą]] (jau 80 – aisiais metais miestas buvo nukentėjęs), o galiausiai valdžią parėmė fanatiški [[Talibanas|Talibaitalibai]]. Jie įvedė griežtas musulmoniškas moralės normas. Jų opozicija kontroliavo tik mažą Afganistano dalį. Po rugsėjo 11 d. įvykių JAV buvo nuspręsta, kad Afganistane slapstosi Osam[[Osama bin Laden’asLadenas]], todėl JAV parėmė Talibų opoziciją ir ji paėmė valdžią.