Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija: Skirtumas tarp puslapio versijų

1940 m. [[gegužės 31]] d., pritarus tuometiniam LR prezidentui [[Antanas Smetona|A. Smetonai]], užsienio reikalų ministras [[J. Urbšys]] telegrama Nr. 288 informavo svarbiausias Lietuvos pasiuntinybes užsienyje, jog okupacijos atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu skiriamas nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje [[Stasys Lozoraitis vyresnysis|S. Lozoraitis]]<ref>http://lzinios.lt/lzinios/istorija/penki-istikimybes-desimtmeciai/142392/</ref>, jo pirmuoju pavaduotoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje [[P. Klimas]], antruoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje [[J. Šaulys]]. Lietuvos diplomatinė tarnyba tapo vienintele valstybine institucija Lietuvoje, 1940 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais protestavusia prieš valstybės aneksiją. 1940 m. vasarą Sovietų Sąjunga ėmėsi energingų žygių perimti Lietuvos [[aukso atsargos|aukso atsargas]] ir pasiuntinybių pastatus užsienio valstybėse. Nepaisant griežtų Lietuvos atstovų protestų, dalis valstybių (Italija, Vokietija, Švedija ir kai kurios kitos) patenkino neteisėtus sovietų reikalavimus<ref>http://genocid.lt/Leidyba/6/laurynas6.htm</ref>. 1940 m. liepos 23 d. [[JAV valstybės sekretorius]] [[Sumner Welles]], remdamasis Stimsono doktrina, pareiškė, kad [[JAV]] nepripažins Baltijos valstybių inkorporacijos į SSSRSSRS sudėtį. JAV savo teritorijoje ir toliau leido veikti Lietuvos diplomatiniams atstovams bei atsisakė perduoti sovietams Lietuvos aukso atsargas. Lietuvos diplomatinei tarnybai iki [[1990]] m. pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse. Po St. Lozoraičio mirties diplomatijos vadovo pareigas perėmė įgaliotasis ministras Vašingtone [[Stasys Antanas Bačkis]]<ref>Vasiliauskienė A., Stasio Antano Bačkio gyvenimo ir veiklos bruožai, Vilniuųs, 1996. </ref>. Nuo [[1987]] m. lapkričio 15 d. jis perdavė vadovavimą atstovybei Vašingtone [[Stasys Lozoraitis (1924)|St. Lozoraičiui]]-jaunesniajam, o pats grįžo į Paryžių. Nuo [[1990]] m. užsienio valstybėse likusi Lietuvos diplomatinė tarnyba sėkmingai bendradarbiavo su naujai atgimstančios Lietuvos diplomatais, dalijosi savo patirtimi ir ryšiais, o dalis užsienyje dirbusių diplomatų sėkmingai įsijungė į atkurtos Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą.