Isakas Kikoinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Grįžęs [[1932]]–[[1943]] m. dirbo Leningrado Fizikos-technikos institute, vėliau [[Jekaterinburgas|Sverdlovske]] Uralo Fizikos – technikos institute elektros reiškinių laboratorijos vedėju. [[1933]] m. atrado efektą, mokslo literatūroje vadinamą Kikoino – Noskovo fotomagnetinis efektas. Savo tyrimus apibendrino [[1934]] m. kartu su J. Dorfmanu parašytoje knygoje „Metalų fizika“. [[1935]] m. Kikoinui suteikiamas fizikos – matematikos mokslų daktaro laipsnis. Jis pirmasis išmatavo hiromagnetinį ryšį superlaidininkuose (1938–1940). II pasaulinio karo metais atliko taikomuosius bandymus svarbius karo pramonėje.

 

 

[[1960]] m. buvo įdiegtas Kikoino ir jo bendradarbių pasiūlytas urano izotopo išskyrimo metodas. Taip pat buvo išspręsta atominės ir vandenilinės bombos sprogimų distancinės registracijos problema, sukurta aparatūra, aptinkanti sprogimo radioaktyvius produktus, atlikti darbai naujų atominių reaktorių kūrimui. [[1977]]–[[1984]] m. Kikoinas aptiko naujus radiacinius elektromagnetinius ir pjezoelektrinius efektus. Pasiekė gerų rezultatų tirdamas plazmos fiziką, dujų kinetinius reiškinius, naujo tipo atominių reaktorių fiziką. Kikoinas daug nuveikė ir pedagogikos srityje. Skaitė paskaitas Leningrade, Sverdlovske, Maskvoje, darydamas didžiulę įtaką kelioms fizikų kartoms. Jis vadovavo fizikos programų ir vadovėlių tobulinimo darbui. Su kitais autoriais parašė fizikos vadovėlių devintai ir dešimtai klasei. [[1970]] m. su [[Andrejus Kolmagorovas|А. Коlmagorovu]] įsteigė fizikos – matematikos žurnalą ''[[Kvantas (žurnalas)|Kvantas]]'' vyresniųjų klasių moksleiviams ir 15 metų buvo jo vyriausiuoju redaktoriumi. Nuo [[1980]] m. žurnalo priedu atsirado knygų serija „Biblioteka Kvant“.