Dviskaita: Skirtumas tarp puslapio versijų

3 pridėti baitai ,  prieš 1 metus
S
nėra keitimo aprašymo
S
Kaitymo paradigmose buvo išlikusios tik dvi formos: vardažodžių vardininko-galininko ir kilmininko-naudininko bei veiksmažodžių antrojo ir trečiojo asmens. Veiksmažodžių pirmojo asmens dviskaitos formų nebuvo, o antrojo ir trečiojo asmens formos dažnai sutapdavo.
 
Pirmosios linksniuotės daiktavardžio ''ὁ στρατηγός'' (''karvedys'') linksniavimo pavyzdys:
{| class="wikitable"
!
|-
|}
Veiksmažodžio ''λέγω'' (''sakyti'') esamojo laiko veikiamosios rūšies asmenavimo pavyzdys:
{| class="wikitable"
!
 
== Dviskaita lietuvių kalboje ==
 
XX a. vid. dviskaita iš lietuvių kalbos norminio varianto išnyko, nors dar tarpukariu naudota tiek literatūroje, tiek oficialioje raštvedyboje. Tiesa, jau ir daugelyje senesnių raštų (XVI–XIX a.) dviskaitos formų pilnai nesilaikyta, dažniausiai tik nurodant objektą, o toliau tekste kaitaliojant su daugiskaita. Dabar dviskaita sutinkama daugiausia tarmėse (ypač [[žemaičių kalba|žemaičių]], kur buvo susikurtos naujoviškos linksnių formos). Kartais dviskaita pasitaiko grožinėje kūryboje, bendrinėje kalboje yra išlikę įvardžių.
{| class="wikitable"
Nuo [[indoeuropiečių prokalbė]]s laikų dviskaitos [[vardininkas]]-[[galininkas]]-[[šauksmininkas]] buvo vienodi, sutampančią galūnę turėjo [[naudininkas]]-[[įnagininkas]]-[[abliatyvas]], nėra visai aišku, bet [[kilmininkas|kilmininko]] ir [[vietininkas|vietininko]] galūnės galėjo skirtis. Vadinasi, nė viena [[indoeuropiečių kalba]] negalėjo paveldėti daugiau kaip keturių skirtingų dviskaitos formų (nebent, kaip žemaičių, buvo susikurtos naujoviškos). Senųjų dviskaitos kilmininko ir vietininko galūnių lietuvių kalba ir jos tarmės ar kitos baltų kalbos neišlaikė, o kituose turimuose dviskaitos linksniuose galūnės sutampa taip pat, kaip jos sutapdavo ir indoeuropiečių prokalbės laikais.
 
Dviskaitos [[naudininkas]] ir [[įnagininkas]] šiais laikais skiriasi tik [[Priegaidė|priegaide]], bet, kol galūnės nebuvo sutrumpintos, kai kurių [[Kirčiuotė|kirčiuočių]] žodžiai skyrėsi ir kirčio vieta: ''kam''? − dvíema šakóma, ''kuo''? − dviemà šakomà. Galūnėms sutrumpėjus, dviskaitos [[naudininkas]], jei kirčiuojama galūnėse, tariamas tvirtaprade priegaide, o [[įnagininkas]] − tvirtagale: ''kam''? − dvíem šakóm (katė́m, avìm, sūnùm, akmenìm), ''kuo?'' − dviẽm šakõm (katė̃m, avim̃, sūnum̃, akmenim̃).
 
Pirmosios linksniuotės daiktavardžių (ir kitų šio tipo linksniuojamųjų žodžių) įnagininkas skiriasi ne tik priegaide, bet ir turi kitokią galūnę nei [[vienaskaita|vienaskaitos]] ar [[daugiskaita|daugiskaitos]] įnagininkas: ''kam?''− dvíem vilkám (dvyniám), tačiau ''kuo?'' − dviẽm vilkam̃ (dvyniam̃). Trumposios daugiskaitos naudininko ir įnagininko formos (be -s, -is) vertinamos kaip perimtos iš dviskaitos. Ir dabartinėje lietuvių kalboje skaitvardžių naudininkų ir įnagininkų ''dviem'' ar dviskaitinių įvardžių ''abiem'' ir pan. vartojimas su daugiskaitos galūne -s (''dviems, abiems, šiedviems'') laikoma klaida. Pageidaujama išlaikyti ir kitų linksniuojamųjų kalbos dalių (daiktavardžių, būdvardžių) dviskaitos naudininką-įnagininką be daugiskaitos galūnių -s, -is. Tai netaikoma 1. linksniuotės daiktavardžių (ir kitų šio tipo linksniuojamųjų žodžių) įnagininkui.
 
Dviskaitos [[Kilmininkas|kilmininko]]-[[vietininkas|vietininko]] reliktais lietuvių kalboje laikomos tarminės formos ''pusiaũ(s)'' 'pusiau', ''dvíejau(s)'' 'dviese'. Senąją [[Baltų kalbos|baltų]] dviskaitos [[Paradigma (kalbotyra)|paradigmą]] žr. straipsnyje „[[Baltų prokalbė]]“.
 
Dažniausiai dviskaitos formos eina su [[įvardis|įvardžiais]], [[skaitvardis|skaitvardžiais]] bei įvardžio ir skaitvardžio dūriniais du/dvi, abu(du), abi(dvi). Manoma, kad tokį atsiradimą galėjo nulemti galūnių trumpėjimas ir homofonizacija, dėl ko reikėjo dviskaitą atskirti įvardžiais (pvz., ''Mantvilās dvi marti buva graži'' – „Mantvilos dvi marčios buvo gražios“). Dviskaitos formas seniau turėję poriniai objektai (''aki, ausi, koji, ranki'') palaipsniui pasikeitė į daugiskaitą, o dviskaitines formas išlaikė tik nurodant du tokius pat objektus iš keleto<ref>http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/view/825/752</ref>.
Dviskaitinės kilmės yra klausiamasis įvardis ''katras?'' (t. y. 'kuris iš judviejų?'), kurio reikšmė dabar susiliejo su žodžiu ''kuris?''. Įvardžių dviskaita tebėra plačiai vartojama – ''abudu, tiedu (tuodu), šiedu (šiuodu), judu, anudu, mudu'' ir kt.
 
Veiksmažodžiuose dviskaita išlikusi prasčiau. I-as asmuo turi galūnę '''-va''', o antras – '''-ta'''. Jos kilo iš senesniųjų '''-vā''', '''-tā''', plg. sangrąžinius veiksmažodžius ''darykivos'' 'darykimės', ''darykitos'' 'darykitės' ({{lt|o}} kilęs iš ilgojo balsio ''ā''). Šiedvi galūnės gali būti pridėtos prie įvairių laikų ir nuosakų veiksmažodžių; pvz''.<ref>http://babaev.tripod.com/archive/grammar12.html#8</ref>:''
* mudu einava ('einame'), skaitova ('skaitome'), judu einata ('einate'), skaitota ('skatote');
* mudu eikiva ('eikime'), skaitykiva ('skaitykime'), judu eikita ('eikite'), skaitykita ('skaitykite');
14 811

pakeitimų