Finmarkas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Vezhlys (aptarimas | indėlis)
S pataisymai
Eilutė 35:
Apygardos pakrantę vagoja fiordai, kurie vadinami netikrais, nes juos sukūrė ne ledynai. Čia galima pamatyti didžiausias jūros paukščių kolonijas, pvz.: ''Hjelmsøystauran'' [[Mesėjus|Mesėjuje]] ir ''Gjesværstappan'' [[Nordkapas|Nordkape]]. Ėksfjordjėkeleno ledyno, kurio plotas 45 km², viršuje yra aukščiausias Finmarko taškas. Ėksfjordjėkeleno ir Seilandsjėkeleno ledynai yra vakarinėje Finmarko dalyje.
 
Eksfjordo plynaukšlėsplynaukštės ledynas iki 1900 m. griūdavo į jūrą ir tai būvobuvo paskutinis Norvegijos žemyninės dalies šitaip besielgiantis ledynas. Centrinė ir rytinė Finmarko dalys yra nekalnuotos, be ledynų. Į rytus nuo Nordkapo nėra didesnių nei 300 m aukštumų.
 
Gamta varijuoja nuo dykų Barenco jūros pakrančių iki gilių fiordų ir upių slėnių, kuriuose auga medžiai. Pusėje Finmarko neauga medžiai, o kitoje pusėje auga beveik tik [[plaukuotasis beržas]].
Eilutė 41:
Vešliausios sritys yra Altos apylinkės ir [[Tana (Norvegijos upė)|Tanos]] slėnis. Pasviko slėnis Sėr-Varangeryje yra pušų ir eglių miškas, kuris laikomas Sibiro [[taiga|taigos]] dalimi. Šitam slėnyje dažniausiai sutinkamos rudosios meškos nei bet kur kitur Norvegijoje. Tai vienintelė Norvegijos vieta, kur yra [[ondatra|ondatrų]]. Lūšis ir [[briedis]] sutinkamas beveik visam Finmarke išskyrus pakrantę.
 
Toliau nuo kranto yra Finmarksvidos plynaukštė, 300–400 m virš jūros lygio, su daugybe ežerų ir upių. Ji garsi dėl dešimčių tūkstančių šiaurės elnių, kurie priklauso samiams, ir našalų debesų, kurių pasitaiko vasaros vidury. Finmarksvida sudaro 36% apygardos ploto. Stabbursdaleno nationalinisnacionalinis parkas saugo šiauriausią pušų mišką pasaulyje.
 
Tanos upėje, kuri yra prie Suomijos sienos, sugaunama daugiau lašišos nei bet kurioj kitoje Europos upėje. Čia sugauta rekordinė 36 kg Atlantinė lašiša. [[Paatsjokis]] teka Norvegijos ir Rusijos pasieniu.
Eilutė 49:
Finmarksvidoje toliau nuo jūros yra žemyninis klimatas, kur pasitaiko šalčiausios žiemos Norvegijoje: rekordas yra −51,4 °C užregistruotas Karasjoke [[1886]] m. [[sausio 1]] d. Tos vietos vidutinė 24 val. temperatūra sausį ir liepą yra −17,1 °C ir 13,1 °C, metų vidurkis yra −2,4 °C. Čia iškrenta tik 366 mm kritulių ir daugiausiai vasarą. Karasjoke liepą temperatūra pakyla iki 32,4 °C. Finmarksvida yra šalčiausia vieta žemyninėje Norvegijoje (neskaitant aukštikalnių), čia šalčiau nei Lokių saloje ar Jan Majene. Tačiau Sihcajavryje užregistruota šilčiausia temperatūra Šiaurės Norvegijoje: 34,3 °C [[1920]] m. [[birželio 23]] d.
 
Dėl greta esančios neužšalančiosneužšąlančios jūros pajūrio sritys yra šiltesnės (ir labiau vėjuotos). Lopoje sausio ir liepos vidutinės temperatūros yra atitinkamai −2 °C ir 11,6 °C, nors ji yra nutolusi į šiaurę. Čia per metus iškrenta 914 mm kritulių, daugiausiai rugsėjį-gruodį. Vidutinės metinės temperatūros tarp Lopos ir Karasjoko skirtumas (6 °C) yra toks kasip tarp Lopos ir [[Londonas|Londono]].
 
Pagal [[Klimato juostos|klimato juostas]] Karasjokas kaip ir Suomijos lygumos priklauso [[Subarktinis klimatas|Subarktiniui klimatui]], o Lopa – [[Jūrinis klimatas|jūriniui]]. Šiaurės rytinis pakraštys tarp Nordkapo ir Vardės priskiriamas arktinei [[tundra]]i. Čia metinė temperatūra žemesnė nei 10 °C.