Mazačas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Plėtodamas linijinės perspektyvos teoriją, Mazačas pirmasis sienų tapyboje panaudojo erdvinę perspektyvą. [[Tapyba|Tapybos]] istorijos atžvilgiu svarbi „Švč. Trejybės“ freska (Florencijos S. Maria Novela bažnyčioje). Freskos Florencijos karmelitų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios [[Brankačių koplyčia|Brankačių koplyčioje]] dar svarbesnės negu poliptikas: jos nutapytos tarp apie [[1425]]–[[1426]] m. ir Mazačo kelionės į Romą apie [[1428]] m., todėl yra to paties laikotarpio kaip ir poliptikas (o trečdalis viso ciklo sunyko per gaisrą [[XVIII amžius|XVIII a.]]) Manoma, jog Mazačo išvykus į Romą, kai kurios portretinės galvos liko nebaigtos.

Tradiciniai Mazačas kūriniai (pvz., freska „Mokesčių pinigai“) yra matas, pagal kurį atskiriami Mazačo ir Mazolino kūriniai. Mazačo stilius – didingas bei paprastas. Dailininkas mažai naudojosi kontūru, o masyvias figūras lipdė iš paprastų spalvos ir tono kontrastų. Figūrų grupės komponuotos sujungiant jas į visumą, kai kiekviena išlaikiusi savo tapatybę, suvokiama kaip didesnės visumos dalis. [[Giorgio Vasari|Dž. Vazaris]] taip įvertino Mazačo stilių: ''„Jei apie iki jo (Mazačo) laikų atliktus darbus galima pasakyti, kad jie buvo tapyti, tai jo yra gyvi, realūs ir naturalūs“.''<ref>Fred S. Kleiner. ''Gardner's Art through the Ages: A Global History''. Cengage Learning, 2015, p. 595</ref>