Mindaugas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Bet kokie nepagrįsti teiginiai ("nužudė Treniotos suokalbininkai") yra beverčiai, todėl pravartu sakinius keisti, kad išvengtume sumaišties
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 36:
[[Vaizdas:Mindoŭh, Vit. Міндоўг, Віт (XVII).jpg|thumb|left|200px|Mindaugo krikštas (nežinomo XVII a. Lietuvos dailininko paveikslo, vaizduojančio vyskupą Vitą, fragmentas)]]
[[Vaizdas:Mindaugas.jpg|thumb|225px|Mindaugas (XVI a. [[fikcija|fikcinis]] portretas)]]
Istorijos šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas [[1219]] m. kaip vienas iš kelių tikrosios Lietuvos arba vad. [[Lietuva (baltų žemė)|Lietuvos žemės]] kunigaikščių, kurių vardu gal smulkių lietuvių kunigaikštysčių konfederacijos vadovų, o gal tik vieno Lietuvos „vyriausiojovyriausiojo kunigaikščio“kunigaikščio „Živinbudo“Živinbudo pasiuntiniai tais metais sudarė Lietuvos ir [[Haličas|Haličo]]-[[VoluinėVolynės kunigaikštystė|Halčio-Volynės kunigaikštystės]]s valstybių taikos sutartį.
 
Kada Mindaugas įveikė kitus (hipotetinius) kandidatus į žuvusio jo brolio (?) paliktą tuščią Lietuvos valdovo sostą ir tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ar (pasak D. Ilovaiskio–[[Edvardas Gudavičius|E. Gudavičiaus]] teorijos) „pirmuoju suvienytos Lietuvos valdovu“, tiksliai nežinoma, tačiau tai, kad [[1236]] m. [[Haličas|Haličo]]-[[Volynė]]s didysis kunigaikštis [[Danila Romanovičius]] su Mindaugu derėjosi kaip su visos Lietuvos valdovu leidžia manyti, jog pastarasis didžiuoju kunigaikščiu tapo [[1236]] m. ar šiek tiek anksčiau.
 
[[1244]] m. prieš [[Livonijos ordinas|Livonijos ordino]] valdžią sukilusiems pietiniams [[kuršiai|kuršiams]] pasiprašius Mindaugo globos, 1244–[[1245]] m. žiemą pastarojo vadovaujama [[LDK]] kariuomenė, tada nesėkmingai bandžiusi užimti Livonijos riterių neseniai užvaldytą buvusią kuršių [[Embūtė]]s (dabar − [[Latvija|Latvijoje]], [[Liepojos rajonas|Liepojos rajono]] rytuose) pilį, visame tuometiniame Pietų Kurše (t. y. būsimoje „žemaičių dounininkų“ teritorijoje, – nepainioti su dabartinės, [[Kuršas|latviškosios Kurzemės]] pietine dalimi) ir galbūt nedidelėje tuometinio Šiaurės Kuršo dalyje (dab. Liepojos rajono pietinėje dalyje) laikinai įtvirtino Lietuvos didžiojo kunigaikščio administraciją.
Eilutė 46:
== 1249–1254 m. vidaus karas. Mindaugo krikštas ir jo padariniai==
 
[[1248]] m. pab. ar pačioje [[1249]] m. pr. Mindaugui iš savo sūnėnų (našlaičių Daujoto sūnų) [[Tautvilas|Tautvilo]] ir [[Gedvydas|Gedvydo]] bei šių dviejų kunigaikščių motinos brolio, visą ar dalį tuometinės [[Žemaitija|Žemaitijos]] valdžiusio Vykinto atėmus jų tėvonijas, 1249 m. pavasarį ar vasarą Lietuvoje kilo vidaus karas (sprendžiant iš Volynės metraščio, tas karas kilo dėl [[Lietuva (baltų žemė)|Lietuvos žemės]]; pasak daugumos istorikų, Tautvilas su Gedvydu ''Lietuvos žemę'' ar jos dalį valdė iki 1248 m.). Mindaugo brolėnus stipria [[ukrainiečiai|volynėnų]] ir [[polovcai|polovcų]] kariuomene nedelsdama parėmė Haličo-Volynės valstybė; Tautvilas apie [[1250]] m. pr. dar atvyko į [[Ryga|Rygą]], ten apsikrikštijo, užsitikrino Livonijos katalikų bažnyčios hierarchų bei (neilgam laikui) [[Livonijos ordinas|Livonijos ordino]] paramą kovoje su Mindaugu ir tikriausiai apsiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vis dėlto iki [[1254]] m. trukęs Mindaugo karas su jo (centralizatoriška?)centralizuota politika nepatenkintais vidaus oponentais (dauguma aukštaičių, rytinių (Vidurio Lietuvos) [[Žemaitija|žemaičių]], [[Nalšia|nalšėnų]] ir [[jotvingiai|jotvingių]] 1249–1254 m. vidaus karo metu liko ištikimi Mindaugui) ir jų užsienio rėmėjais baigėsi visiška Mindaugo pergale. [[1251]] m. Mindaugo delegacijai, atvykusiai pas [[popiežius|popiežių]] [[Inocentas IV|Inocentą IV]] tartis dėl Lietuvos valdovo krikšto, vadovavo [[ParbusParnužis]]. 1251 m. vasarį ar kovą apsikrikštijęs (šio krikšto iniciatorius buvo Livonijos krašto magistras Andrius Štirijietis) ir visokeriopą [[Livonijos ordinas|Vokiečių ordino Livonijos šakos]] palaikymą užsitikrinęs Mindaugas greitai išardė ir įveikė antilietuvišką tikrosios Lietuvos („Lietuvos žemės“) kunigaikščių [[Tautvilas|Tautvilo]] ir [[Gedvydas|Gedvydo]], Haličo-Volynės, pietinių jotvingių ir vakarinių žemaičių koaliciją (daugumą Tautvilą palaikiusių lietuvių ir jotvingių Mindaugas nugalėjo ar perviliojo į savo pusę dar iki 1252 m. pab.).
 
Netrukus po Mindaugo ir kelių šimtų (?) jo artimųjų bei vasalų katalikiško krikšto (Volynės metraščio liudijimu, Mindaugo krikštas buvęs grynai formalus), t. y. [[1251]] m. [[liepos 17]] d., [[LDK|Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė]] popiežiaus Inocento IV Milane surašyta [[popiežiaus bulė|bule]] buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste, suteikiant jai „šv. Petro nuosavybės“ teises, – taip Lietuvą kaip suverenų europinės politikos subjektą pripažino didžiausias tuometinės Vakarų [[Europa|Europos]] autoritetas, taigi ir pati Europa.
Eilutė 58:
[[Vaizdas:Vilnius Mindaugas monument.jpg|thumb|225px|Paminklas Mindaugui Vilniuje]]
 
[[1268]] m. popiežius [[Klemensas IV]] vienoje savo bulių Mindaugą pavadino „šviesios atminties valdovu“, – toks Mindaugo įvardijimas ne vieną istoriką privertė suabejoti Mindaugo [[1261]] m. apostazės realumu; vis dėlto tą apostazę nepriklausomai vienas nuo kito patvirtina net keturi iš skirtingų kraštų (Volynės, Livonijos, Lenkijos ir Lietuvos) kilę XIII–XIV a. šaltiniai, o Klemensas IV 1268 m. galėjo būti tiesiog nieko negirdėjęs apie Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės, nes popiežiumi jis tapo jau po Mindaugo mirties.<ref>Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a., V., 1987, p. 274, 275.</ref><ref>Baranauskas T., Mindaugo karūnavimo ir Lietuvos karalystės problemos // „Voruta“, Nr. 6 (504), 2002-03-23</ref>
 
[[1263]] m. rudenį Mindaugą (kartu ir jo sūnus Ruklį bei Rupeikį) nužudė suokalbininkai. Viena iš kelių spėjamų Mindaugo žūties vietų yra [[Agluona (Latvija)|Agluona]] (dabar – Latvijoje, į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Iškart po Mindaugo žūties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pusmečiui tapo Treniota, o [[1264]] m. pavasario pab. (?) – Mindaugo sūnus [[Vaišelga]].
 
== Įamžinimas ==