Prerafaelitų brolija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Šablonų peradresavimų šalinimas |
|||
Eilutė 16:
„Prerafelitų brolija“ įkurta 1848 m. Jai priklausiusius menininkus ir estetus vienijo bendras požiūris į tų laikų Anglijos populiarųjį viešąjį meną, kurį jie laikė „žuvusiu“. Prerafaelitai siekė estetinėmis idėjomis sugražinti esą prarastus meno bruožus: paprastumą ir nuoširdumą, kuris buvo būdingas menui iki [[Rafaelis|Rafaelio]] (nuo to draugijos pavadinimas).<ref>The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009. p. 500</ref> Anot prerafaelitų požiūrio, menas iki Rafaelio buvo „tikras“ ir sąlygotas menininko vidinių ir tikrų išgyventų vaizdinių. [[Rafaelis]] įkūnijo aukščiausią meno pasiekimą, bet kartu nuo jo prasidėjo meno degradacija, kai menininkai, užuot sekę savo polėkiais, meno vaizdinius įvilko į akademinių taisyklių ir vaizdavimo formų rėmus. Savo „priešu“ prerafaelitai laikė Britanijos karališkąją menų akademiją, kurioje aukščiausiu tobulumo ir sekimo idealu buvo įtvirtintos Rafaelio meno suformuotos normos. Ypač neigiamą požiūrį prerafaelitai reiškė Akademijos įkūrėjo ir pirmojo prezidento [[Džošua Reinoldsas|Džošua Reinoldso]] atžvilgiu, kurį pravardžiavo „seru Slošua“.
„Prerafaelitų broliją“ įkūrė ir jos branduolį sudarė tapytojai [[Džonas Everetas Milė]] (1829−1896), [[Viljamas Holmanas Hantas]] (1827−1910) ir [[Dantė Gabrielis Rosetis]] (1828−1882). Visiems jiems tuo metu buvo po apie 20
[[Vaizdas:Dante Gabriel Rossetti - La Pia de Tolomei.jpeg|thumb|right|220px| [[Dante Gabriel Rossetti]], „Pija de Tolomej“. Antroji prerafaelitų banga]]
|