Agatha Christie: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 84.46.238.146 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (78.60.179.132 keitimas) Žyma: Atmesti |
|||
Eilutė 16:
Baigusi medicinos seserų kursus, [[Pirmasis pasaulinis karas|I pasaulinio karo]] metu dirbo Torkio ligoninėje. Vėliau ji tapo farmacininko mokine – štai iš kur ji taip puikiai išmanė nuodus. Reikia pažymėti, kad ir [[Antrasis pasaulinis karas|II pasaulinio karo]] metu Agata Kristi, jau būdama garsia rašytoja, savanoriškai grįžo prie savo pirmosios profesijos – dirbo medicinos seserimi.
[[1914]] m. Agata ištekėjo už lakūno
Agata Kristi dar vadinama nusikaltimų karaliene. Pasaulyje parduota daugiau nei milijardas jos knygų [[anglų kalba]] ir dar milijardas – kitomis keturiasdešimt keturiomis kalbomis. Jos knygų išleista nepaprastai daug, didesni tik [[Biblija|Biblijos]] ir [[Viljamas Šekspyras|Šekspyro]] tiražai. Ji yra beveik aštuoniasdešimties detektyvinių romanų, parašytų Merės Vestmekot (Mary Westmacott) slapyvardžiu, autorė.
Eilutė 30:
Trečiajame dešimtmetyje ji išleido 11 knygų, maždaug pusė iš jų – „gryni detektyvai“, o likusieji – romanai apie šnipus, kuriuose rezgami tarptautiniai sąmokslai. Šioje srityje Agata Kristi laurų nenuskynė, nors jai patiko kurti tokius romanus: tai buvo tarsi poilsis po detektyvinių intrigų kūrimo, kurios atimdavo iš jos daug daugiau jėgų, nei, jos žodžiais tariant, „lengvabūdiški trileriai“.
Agata Kristi puikiai išmanė skaitytojų intrigavimo ir klaidinimo meną. Ji sumaniai sugriauna savo pačios skaitytojui įteigtą nuomonę apie nusikaltėlio asmenybę, nusikaltimo motyvą, vietą ir laiką, ir netgi priverčia suabejoti, nusikaltimas tai ar ne. Niekas iš jos personažų nėra laisvas nuo įtarimų. Jos personažai – sudėtingos asmenybės, todėl tiek nusikaltėlis, tiek nekaltas įtariamasis gali turėti tokią pačią „asmenybės struktūrą“. Kristi romanų herojai dažniausiai turtingi žmonės, užklupti finansinių problemų, kurios ir nuveda prie žmogžudystės. Agata Kristi buvo ir novatorė, kuri sulaužė tuo metu madingas klasikinio detektyvo rašymo taisykles. Tai įvyko [[1926]] metais, kai pasaulį išvydo vienas iš geriausių jos detektyvinių romanų „Rodžerio Ekroido nužudymas“. Paaiškėjo, jog žudikas yra ne kas kitas, o žmogus, pasakojantis tą istoriją. Skaitytojai ir vėl apsigavo: pasakotojas, kaip ir seklys, iki tol turėjo savotišką nekaltumo prezumpciją. Tiek plunksnos broliai, tiek kritikai, tiek ir detektyvinio žanro gerbėjai apkaltino autorę nesąžiningu žaidimu. Polemika, kurią sukėlė „Rodžerio Ekroido nužudymas“, pasitarnavo autorei: ši diskusija padarė neblogą reklamą ir pritraukė
Kristi pasaulėžiūra konservatyvi ir racionali. Ji griežtai pasisakė prieš tuos detektyvinius kūrinius, kurių autoriai nepaiso moralės normų. „Niekas ir pagalvoti negalėjo, kad ateis tokie laikai, kai detektyviniai romanai bus skaitomi dėl juose aprašomų smurto scenų, dėl sadistinio pasitenkinimo, dėl paties žiaurumo“, – rašė ji savo autobiografijoje. Ji pati visuomet vengė smulkiai aprašinėti nužudymo detales – pasitenkindavo trumpa ir būtina informacija. Galima drąsiai teigti, kad visas jos knygas vienija tikėjimas gėrio pergale. Agata Kristi rašė savo bei skaitytojų malonumui ir nekėlė sau sudėtingų literatūrinių uždavinių. Apie tokią literatūrą yra įprasta kalbėti iš aukšto, kaip apie antrarūšę. Bet pasaulis taip
Agata Kristi taip pat parašė keturis nebeletristinius darbus, tarp jų – autobiografiją ir puikų kūrinį „Ateik, pasakyk man, kaip tu gyveni“ apie ekspedicijas, kuriose ji daug kartų dalyvavo su savo vyru archeologu seru Maksu Melovanu.
| |||