Julius Juzeliūnas: Skirtumas tarp puslapio versijų

| gimimo vieta = Čepolės k., dab. [[Latvija]], [[Bauskė]]sBauskės rajonas|Bauskės raj.]], [[ŽeimelisŽeimelio valsčius|Žeimelio]] valsč.]], [[Šiaulių apskritis|Šiaulių apskr.]]

| mirties vieta = [[Vilnius|Vilniuje]]

'''Julius Juzeliūnas''' ([[1916]]  m. [[vasario 20]] d. Čepolės k., dab. [[Latvija]], [[Bauskė]]s raj., [[Žeimelis|Žeimelio]] valsč., [[Šiaulių apskritis|Šiaulių apskr.]]  – [[2001]]  m. [[birželio 15]] d. [[Vilnius|Vilniuje]])  – žymus kompozitorius ir pedagogas, humanitarinių mokslų (muzikologijos) habilituotas daktaras, politinis veikėjas, vienas iš Lietuvos Sąjūdžio steigėjų.

Lankė [[Žeimelis|Žeimelio]] pradžios mokyklą, savarankiškai išmoko griežti [[smuikas|smuiku]], skambinti [[gitara]] ir [[fortepijonas|fortepijonu]], groti [[klarnetas|klarnetu]]. Giedojo [[Žeimelis|Žeimelio]] bažnyčios chore ir iš jo vadovo [[Juozas Pėželis|Juozo Pėželio]] išmoko vargonuoti. Nuo [[1935]]  m. jau pavaduodavo savo mokytoją, kai jis išvykdavo į [[Klaipėda|Klaipėdoje]] rengiamus muzikos mokytojų kursus. Vėliau J. Juzeliūnas gavo vargonininko vietą [[Kyburiai|Kyburių]] ([[Pasvalio rajono savivaldybė|Pasvalio raj.]]) parapijoje.

[[1937]]–[[1939]]  m. tarnavo [[Lietuvos kariuomenė]]je ir vadovavo karių chorui. [[1939]]–[[1944]]  m. [[Šiauliai|Šiaulių]] muzikos mokykloje mokėsi vargonuoti (dėst. [[Juozas Karosas]]), griežti altu (dėst. [[Povilas Matiukas]]), skambinti fortepijonu (dėst. I. Prielgauskas ir [[Julius Gaidelis]]) ir muzikos teorijos disciplinų (dėst. J. Karosas). Mokydamasis griežė altu mokyklos moksleivių styginių orkestre (dirigentas J. Karosas) ir miesto muzikinio teatro simfoniniame orkestre (dirigentas [[Petras Armonas]]).

Nuo [[1940]]  m. kartu mokėsi ir Šiaulių suaugusiųjų gimnazijoje (1944  m. eksternu baigė [[Šiaulių berniukų gimnazija|Šiaulių berniukų gimnaziją]]). [[1943]]  m. vargonų klasės baigiamųjų egzaminų programoje buvo sudėtingų kūrinių: [[Johanas Sebastianas Bachas|J. S. Bacho]] Toccata ir fuga C-dur, M. Regerio Toccata d  – moll ir F. Guilmanto Sonata.

Nuo 1940  m. dėstė muziką Šiaulių aukštesniojoje prekybos mokykloje ir vadovavo dideliam (apie 100 dalyvių) moksleivių chorui, kurį laiką mokytojavo ir vadovavo chorui suaugusiųjų gimnazijoje.

[[1944]]–[[1948]]  m. [[Kauno konservatorija|Kauno konservatorijoje]] studijavo kompoziciją (prof. [[Juozas Gruodis|Juozo Gruodžio]] klasė); instrumentuotę dėstė [[Antanas Budriūnas]], fortepijono discipliną S. Vainiūnas, muzikos kūrinių analizę J. Nabažas. Studijų metais vargonininkavo [[Kauno jėzuitų bažnyčia|Kauno jėzuitų bažnyčioje]], kaip vargonininkas pasirodydavo ir viešuose koncertuose.

[[1946]]–[[1948]]  m. vadovavo [[LKKI|Lietuvos kūno kultūros instituto]] studentų chorui ir įvairiems vokaliniams ansambliams, koncertavo [[Kaunas|Kaune]] ir periferijoje. Konservatoriją baigęs su pagyrimu, [[1949]]–[[1952]]  m. studijavo kompoziciją [[Leningradas|Leningrado]] [[Nikolajus Rimskis-Korsakovas|N. Rimskio-Korsakovo]] valstybinės konservatorijos aspirantūroje (prof. V. Vološinovo klasė). [[1954]]  m. apgynė kandidatinę disertaciją „Lietuvių liaudies daina kai kurių lietuvių tarybinių kompozitorių simfoninėje kūryboje“, o [[1972]]  m.  – daktaro disertaciją „[[Akordas|Akordo]] sandaros klausimu“ (išleista 1972  m.). Kaip mokslininkas J. Juzeliūnas tyrinėjo lietuvių muzikos folklorą (sudarė jo klasifikavimo sistemą pagal melodijų atraminius tonus) ir neeuropines muzikos kultūras  – tuo tikslu lankėsi [[Afrika|penkiose Afrikos]] ir [[Azija|dviejose Azijos]] šalyse.

Nuo 1948  m.  – Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, [[1954]]–[[1966]]  m.  – valdybos pirmininko pavaduotojas, vėliau  – valdybos tarybos narys. Nuo [[1957]]  m.  – Kompozicijos katedros docentas, nuo [[1970]]  m.  – profesorius, 1992–1995  – Kompozicijos katedros vedėjas, išugdė apie 50 kompozitorių. [[1991]]–[[1995]]  m. buvo [[Lietuvos mokslo taryba|Lietuvos mokslo tarybos]] narys. Padėjo organizuoti dainų šventes ir kitus kultūros renginius.

Nuo [[1988]]  m.  – [[Sąjūdis|Lietuvos sąjūdžio]] iniciatyvinės grupės narys ir veiklus dalyvis, vėliau  – Sąjūdžio seimo tarybos narys, dirigavo Sąjūdžio mitinguose. Buvo komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti (nuo [[1991]]  m. Represijų [[Lietuva|Lietuvoje]] tyrimo centras) tarybos pirmininkas, [[1989]]–[[1991]]  m.  – [[SSRS|Sovietų Sąjungos]] liaudies deputatas.

1954  m. suteiktas nusipelniusio meno veikėjo, [[1966]]  m.  – liaudies artisto garbės vardai, 1991  m. apdovanotas Lietuvos nacionaline premija, [[1996]]  m.  – Gedimino IV laipsnio ordinu.

Mirė 2001  m. Vilniuje. Palaidotas [[Saltoniškių kapinės]]e, Vilniuje.

Sūnus [[Tomas Juzeliūnas]] yra kompozitorius. Kitas sūnus [[Gediminas Juzeliūnas]] yra fizikas, fizinių mokslų habilituotas daktaras, o duktė [[Danguolė Juzeliūnaitė]]  – lituanistė.

Juzeliūnas yra vienas svarbiausių lietuvių muzikos modernistų, padaręs įtakos kitiems kompozitoriams. Kūrybos kelią pradėjo kaip tradicionalistas, parašydamas [[baletas|baletą]] „Ant marių kranto“ ([[1953]]  m.) ir dvi pirmąsias simfonijas.

Opera „Sukilėliai" (pagal Vinco Mykolaičio Putino romaną, [[1957]]  m.) buvo uždrausta dėl politinių priežasčių ir pastatyta tik 1977  m.

Juzeliūnas plačiai išgarsėjo nuosaikiai modernios kalbos simfonine siuita „Afrikietiški eskizai" (1961  m.). Nuo to laiko jis kūrė originalią harmonijos sistemą, kurią diegė naujai rašomuose kūriniuose: simfoninėje poemoje „Pelenų lopšinė“ ([[1963]]  m.), Koncerte smuikui, vargonams ir kameriniam orkestrui (1963  m.), Simfonijoje Nr. 3 „Žmogaus lyra“ (pagal Eduardo Mieželaičio eiles, [[1965]]  m.).

Nuo 1962  m. Juzeliūnas rašė styginių kvartetus, pelniusius jam pripažinimą daugelyje šalių (Nr. 1, 1962, Nr. 2, 1966, Nr. 3 „Devyni laiškai ir post scriptum", 1969, Nr. 4 „Raga a quattro, 1980).

Antroji opera „Žaidimas“ (pagal Friedricho Dürrenmatto romaną „Avarija", [[1968]]  m.), parašyta novatoriška muzikine kalba, po ilgų svarstymų nebuvo pastatyta ir pirmą kartą koncertiškai atlikta tik 2007  m., jau po autoriaus mirties.

Tarp svarbiausių kūrinių minėtini Koncertas vargonams (1969  m.), Sonata smuikui ir fortepijonui (1972  m.), Sonata balsui ir vargonams „Melika" (1973), simfonija-oratorija „Cantus magnificat“ (Vilniaus universiteto 400-osioms metinėms, [[1979]]), Simfonija Nr. 5 „Lygumų giesmės" (1982  m.), kantata „Gėlių kalbėjimas" (pagal Jono Meko eiles, 1985  m.), Koncertas klarnetui ir styginiams (1985  m.), Sonata fortepijonui Nr. 2 (1986  m.), Simfonija Nr. 6 „Patarlių simfonija" (1991  m.), „Dėkojimas" violončelei ir styginiams (Andrejui Sacharovui, 1992  m.), „Litanijos" obojui (1997  m.).

Jaunystėje kompozitorius rašė [[religija|religinę]] muziką: „Atleisk man, Viešpatie“, „Iš Tavo rankų, Dieve“, „Keleivio malda“, „Kėlėsi Kristus“. Baletas „Ant marių kranto" pastatytas [[Vilnius|Vilniuje]], [[Ryga|Rygoje]], [[Talinas|Taline]], [[Lvovas|Lvove]], simfoniniai ir kameriniai kūriniai skambėjo [[Vokietija|Vokietijoje]], [[Belgija|Belgijoje]], [[Danija|Danijoje]], [[Nyderlandai|Nyderlanduose]], [[Suomija|Suomijoje]], [[Švedija|Švedijoje]], [[Italija|Italijoje]], [[JAV|JAV,]] [[Rusija|Rusijoje]].

* JUZELIŪNAS, Julius. ''Straipsniai. Kalbos. Pokalbiai. Amžininkų atsiminimai''. Vilnius: Rašytojų s  – gos l  – kla, 2002.672 p.