|
'''Uma''' (Juma). Pasak mito, Dakšos duktė [[Sati (hinduizmas)|Sati]] (Satė, [[Sanskritas|sanskritu]]/[[hindi]] सती, „esančioji“)), savo dukros svayaṃvara („vyro išrinkimo“) apeigos metu, nepakvietė Šivos, nes nepripažino jį esant dievu. Tačiau Sati nenorėjo kito vyro ir, kai ji metė į orą girliandą, skirtą savo vyrui, ši pagal jos norą nukrito ant netikėtai pasirodžiusio Šivos kaklo. Nesusitaikydamas su Sati pasirinkimu, [[Dakša]] neprileido Šivos prie aukojimo, kuriame dalyvavo visi likę dievai. Įsižeidusi Sati pareikalavo, kad [[Šiva]] sutrukdytų aukojimui, o pati, neatlaikiusi pažeminimo, metėsi į šventąją ugnį ir sudegė (būtent dėl to terminu „sati“ Indijoje buvo vadinamos našlės, susidegindavusios savo vyro laidojimo lauže). Šiva, kartu su apdegusiu Sati kūnu, ilgai klaidžiojo po pasaulį, kol [[Višnus]] nesukapojo jo į daugybę gabalų ir neišbarstė palaikus, ir ten, kur jie nukrito, susiformavo vietos, kurias lanko [[Piligrimas|piligrimai]].
Po kurio laiko Sati užgimė kaip '''Uma''' (Juma), kalnų valdovo [[Himavatas|Himavato]] ir [[apsaros]] [[Menaka|Menakos]] duktė. Tam, kad užkariautų Šivos širdį, Uma apsigyveno netoli jo, ant [[Kailasas|Kailašo]] kalno ir atsidavė Šivą aukštinančiai askezei. Šiva, sužavėtas jos atsidavimo ir grožio, nutarė ją vesti. Po ištisus metus trukusios vestuvinės nakties Umą imta vadinti [[Parvati|Parvate]], naująja Šivos žmona.
(Linga Purana I 100; Bhagavata purana IV 5 ir kt.)
Šiam mitui įtakos galėjo turėti nearijų genčių sakmės apie kalnų deivę. Jis susiklostė epiniu (V a. pr. m. e. – V a.) ir puranų (350–XIII a.) laikotarpiu.
Žodis '''Uma''' reiškia:
|
