|
<noinclude>zmogus
Šiame straipsnyje aprašoma '''[[Lietuva|Lietuvos]] istorija''' – nuo pirmųjų gyventojų įsikūrimo dabartinės Lietuvos teritorijoje iki dabartinių laikų.
{{Lietuvos istorija}}
== Priešistorė ==
{{Plačiau|Lietuvos priešistorė|Baltai}}
Maždaug 10 000–9 000 p.m.e., nutirpus ledynui, iš kaimyninių regionų dabartinės Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji gyventojai. Ankstesnių žmonių gyvenimo šiame regione pėdsakų nėra, nes, jei jų čia ir būta, visus ankstesnių gyventojų pėdsakus sunaikino paskutinis ledynmetis. Seniausios stovyklos randamos pietvakarinėje šalies dalyje. Pagal Lietuvos priešistorės tyrinėtoją [[Marija Gimbutienė|Mariją Gimbutienę]] tai buvo iš [[Jutlandija|Jutlandijos]] pusiasalio ir dabartinės Lenkijos teritorijos atėję medžiotojai bei žvejai, kurie kartu atsinešė ir dvi vėlyvojo paleolito kultūras. Pirmieji gyventojai buvo klajokliai ir nuolatinių gyvenviečių nekūrė. Aštuntame-šeštame tūkstantmetyje pr.m.e. stovyklų gausėjo, jos kūrėsi palei [[Nemunas|Nemuną]], [[Neris|Nerį]], [[Merkys|Merkį]]. Šie žmonės vertėsi medžiokle ir žvejyba, naudojo lankus ir strėles titnaginiais antgaliais, gremžtukus odos apdirbimui, [[tinklas|tinklus]] ir [[kabliukas|kabliukus]].
Ar pirmieji Lietuvos teritorijoje apsigyvenę žmonės gali būti siejami su baltų protėviais tarp archeologų ir Lietuvos priešistorės tyrinėtojų nėra vieningos nuomonės. Apie etninę gyventojų priklausomybę galima spręsti tik pagal skeletus ir kultūros paminklus.
[[Neolitinės kultūros Lietuvoje|Neolito]] laikotarpiu 4800/4600–1700/1600 m. pr. m. e. (radiokarboninės datos) Lietuvos teritorijoje pasirodė keramika. Žemdirbystė ir gyvulininkystė Lietuvos teritorijoje atsirado apie 3 tūkstantmetį pr.m.e. bei pirmiausiai įsigalėjo vakarinėje šalies dalyje. Nuo to laiko vystytis pradėjo ir amatai bei prekyba.
Pagal vieną iš versijų 3000–2500 m. pr. m. e. Rytų Baltijos jūros regione pasirodė [[baltai]], kurie asimiliavo ir išstūmė vietinius gyventojus. Iš kur jie atvyko neaišku, kaip kad iki galo nėra išspręstas [[Indoeuropiečiai|indoeuropiečių]] kilmės klausimas. Teritorija, kurioje apsigyveno (ar susiformavo) baltai apėmė apie 800 000 km²: nuo [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]] iki [[Volga|Volgos]] ir [[Dniepras|Dniepro]] aukštupių. Pagal kai kuriuos skaičiavimus šioje teritorijoje galėjo gyventi apie 500 000 žmonių.
[[Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje|Žalvario amžius Lietuvoje]] prasideda [[XVI a. pr. m. e.]], kai pasirodo pirmieji bronziniai dirbiniai (kirviai, ietigaliai, peiliai, papuošalai, kardai) – iš pradžių importuoti iš [[Skandinavija|Skandinavijos]], [[Vakarų Europa|Vakarų Europos]] ir dabartinės Rusijos pietų, vėliau gaminami ir vietoje.
[[Geležies amžius Lietuvoje]] pakeitęs žalvario, prasidėjo pirmo tūkstantmečio pr. m. e. viduryje ir truko iki viduramžių. IX-XI a. baltų gyvenvietes Baltijos jūros pakrantėje puldinėjo vikingai, Danijos karaliai, bent laikinai, rinko duoklę. XI a. žinios apie Lietuvą pasirodo ir Rusios metraščiuose. Juose minimi rusų kunigaikščių žygiai į Lietuvą, ji įvardijama kaip Kijevo duoklininkė, tačiau istorikai abejoja ar duoklė mokėta reguliariai, ar tai tik rodo Kijevo Rusios pretenzijas į lietuvių žemes. Nuo XII a. vidurio lietuviai šaltiniuose jau minimi kaip rengiantys žygius į kaimynines šalis, įskaitant rusų kunigaikštystes.
== Lietuvos valstybės susidarymas ir ankstyvoji istorija ==
{{Plačiau|Lietuvos valstybės susidarymas}}
[[Vaizdas:LietuvosIstorija.png|thumb|220px|Lietuvos teritorijos kitimas skirtingais laikmečiais]]
[[Vaizdas:Lietuvos vardas. The first name of Lithuania in writing 1009.jpg|thumb|220px|Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas (1009 m.)]]
''Lietuvos'' vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas [[1009]] m. – [[Lietuva]] ([[lotynų kalba|lotyniška]] kilmininko forma ''Lituae'', tad vardininkas turėjo būti ''Litua'').
[[Lietuvos valdovai|Pirmuoju valdovu]], suvienijusiu Lietuvą ir sukūrusiu Lietuvos valstybę laikomas didysis kunigaikštis Mindaugas. [[1251]] m., siekdamas sustiprinti savo valdžią ir nutraukti konfliktą su [[Livonija]], Mindaugas apsikrikštijo ir karūnavosi [[1253]] m. [[liepos 6]] d. Karūnacijos vieta nežinoma, šaltiniuose minima tik, kad buvo karūnuotas Lietuvoje, pagal tai kai kurie istorikai nusprendė, kad pastovios sostinės Mindaugas neturėjo. Vėliau, apie [[1260]] m., Mindaugas sugrįžo prie savo protėvių tikėjimo. Lietuva su [[Mindaugas|Mindaugu]] [[1258]] m. patyrė sunkų išbandymą – valstybė buvo siaubta [[Burundajus|Burundajaus]] vadovautų mongolų-totorių žiemos žygio metu. 1263 m. Mindaugą nužudė sūnėnas Treniota. Mindaugas buvo pirmasis ir vienintelis krikščioniškasis karalius Lietuvos istorijoje, nes po jo mirties Lietuva grįžo į pagonybę ir katalikiškasis karaliaus titulas buvo prarastas.
Po Mindaugo nužudymo [[1263]] m., valstybėje kilo sumaištis, per kelerius metus nužudyti ar išvyti keturi valdovai. Tik [[1269]] m. atkurtas valstybės stabilumas, į valdžią atėjus [[Kernavė]]s kunigaikščiui Traideniui. Rašto šaltiniuose teigiama, jog [[Traidenis]] atkeršijo už Mindaugo sūnaus [[Vaišelga|Vaišelgos]] nužudymą, taigi tikėtina, jog Traidenis ir Mindaugas buvo susieti giminystės ryšiais. [[1283]] m. teutonai pirmą kartą atakavo Lietuvos žemes. <ref>(red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušiene, ''Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo'', Kraštotvarka, Kaunas, 1999. – ISBN 9986-892-34-1 – s. 18.</ref>
== Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ==
{{Plačiau|Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė}}
[[Vaizdas:Vilnius in 14th c.jpg|thumb|200px|Vilnius XIV a. piešinyje]]
[[XIV amžius|XIV a.]] Lietuvos valstybė žymiai sustiprėjo ir išsiplėtė. Mongolų-totorių bei kryžiuočių antpuolių akivaizdoje prie Lietuvos, kurioje iškilo [[Vytenis]], ieškodami išsigelbėjimo jungėsi Baltarusijos kunigaikščiai, mainais gavę autonomiją. Lietuvą labiausiai sustiprino [[Gediminaičių dinastija]] [[XIV amžius|XIV]]-[[XV amžius|XV]] a. Kunigaikštis [[Gediminas]] gana žymiai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras). Jo sūnus [[Algirdas]] toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis [[Kęstutis]]. Šalis išliko paskutine pagoniška valstybe Europoje, nors siūlymų ir derybų dėl krikšto ir būta.
Lietuva į rytus plėtėsi nuo pat valstybės susikūrimo. Tam palankias sąlygas sudarė tai, kad buvusi Kijevo Rusios teritorija buvo nusilpninta mongolų ir dalis susiskaldžiusi. Prie Lietuvos buvo prijungta visa dabartinės [[Baltarusija|Baltarusijos]] teritorija, dabartinės [[Ukraina]] ir Vakarų Rusija. Algirdo ir [[Vytautas|Vytauto]] valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą – pietuose jos sienos siekė net [[Juodoji jūra|Juodąją jūrą]]. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o vėliau Lietuvos – Lenkijos valstybė reiškė pretenzijas į visas buvusios Kijevo Rusios žemes ir dėl Rusios vienijimo vaidmens [[XV amžius|XV]]-[[XVI amžius|XVI]] a. konkuravo su [[Maskva]].
Algirdo sūnus [[Jogaila]] [[1386]] m. apsikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi. Dar iki krikšto [[1385]] m. buvo pasirašyta [[Krėvos sutartis]], kuri padėjo pagrindus Lietuvos ir Lenkijos unijai. [[1387]] m. Jogaila krikštijo lietuvius [[Vilnius|Vilniuje]]. Būtent šie metai laikomi oficialaus Lietuvos krikšto data, nes Mindaugui tikrai, o gal ir tariamai atsimetus nuo krikšto Lietuva vėl buvo laikyta [[pagonys|pagoniška]] šalimi.
Nors krikštas gerokai sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį, bet dar iki pat [[Žalgirio mūšis|Žalgirio mūšio]] ([[1410]] m. [[liepos 15]] d.) Lietuvos valstybingumui visąlaik grėsė [[Vokiečių ordinas|Kryžiuočių]] ir [[Livonijos ordinas|Livonijos]] (iki [[1236]] m. – [[Kalavijuočių ordinas|Kalavijuočių]]) ordinų pretenzijos.
;Lietuvos teritorinė plėtra
<gallery>
Lithuania map 1230-1240.jpg|[[1230]] m. - [[1240]] m.
Lithuania map 1240-1263.jpg|[[1240]] m. - [[1263]] m.
Lithuania map 1316-1341.jpg|[[1316]] m. - [[1341]] m.
Lithuania map 1345-1377.jpg|[[1345]] m. - [[1377]] m.
</gallery>
== Abiejų Tautų Respublika ==
{{Plačiau|Abiejų Tautų Respublika}}
[[Vaizdas:Rzeczpospolita voivodships.png|thumb|300px|Abiejų Tautų Respublikos vaivadijos]]
[[Vaizdas:Lithuanian soldiers of XVI century.PNG|thumb|200px|XVI a. Lietuvos kariai]]
[[Vaizdas:Bierwicha 0211.jpg|thumb|200px|Akmuo Barwichos kaime (Lenkija) su užrašu, kad Rusija 1655 m. sulaužė taikos sutartį ir užpuolė Lietuvą]]
Jogailos pradėta personalinė Lietuvos – Lenkijos unija kelis kartus buvo iširusi, kai šias valstybes valdė atskiri valdovai, tačiau augančios Maskvos grėsmė vertė Lietuvos bajorus ieškoti paramos Lenkijoje. Formaliai valstybės į vieną bendravalstybinį vienetą buvo sujungtos [[1569]] m. [[Liublino unija]].
Išmirus Gediminaičių dinastijai, Lenkijos ir Lietuvos valdovus pradėta rinkti iš visų norinčių kilmingų kandidatų. Labai sustiprėjo bajorų įtaka valstybei. Praktiškai jokie rimtesni sprendimai negalėjo būti priimami be bajorų Seimo sutikimo. Deja, pats Seimas dirbo labai neefektyviai – Seimuose buvo ilgai ginčijamasi ir triukšmaujama neesminiais klausimais, o vieningos nuomonės svarbiais valstybei klausimais paprastai nebūdavo prieinama. Nuo [[1717]] m. [[Nebylusis Seimas|„Nebyliojo“ Seimo]] Abiejų Tautų Respublika akivaizdžiai pateko Rusijos įtakon.
[[XVII amžius|XVII a.]] pabaigoje – [[XVIII amžius|XVIII a.]] pradžioje Lietuvos-Lenkijos valstybė persirito į savo saulėlydį. XVIII a. pradžioje vykęs [[Šiaurės karas]] parodė valstybės silpnumą ir labai išsekino kraštą, kuris nuolat buvo siaubiamas savos ir svetimų kariuomenių. Nukentėjo ir Lietuvos miestai – Vilnius keletą kartų buvo užimtas ir nusiaubtas rusų ir švedų.
=== Valstybinių reformų bandymai ir Abiejų Tautų Respublikos padalijimai ===
XVIII a. viduryje Čartoriskiai bandė vykdyti valstybės reformas – buvo įsteigtos Karo ir Iždo komisijos, reformuotas [[Seimas|Seimo]] ir seimelių darbas. Netiesiogiai panaikintas ''liberum veto''. Šios reformos nepatiko Rusijai ir [[Prūsija]]i, kurios bijojo valstybės sustiprėjimo, todėl kitatikių teisių gynimo pretekstu jos pradėjo tiesiogiai kištis į valstybės reikalus. Dar [[1764]] m. Rusija su Prūsija susitarė palaikyti Abiejų Tautų Respublikoje anarchiją. [[1767]] m. susikūrė Rusijos remiama [[Radomo konfederacija]], kuri buvo nukreipta prieš Čartoriskius ir reikalavo sulyginti kitatikių teises. [[1768]] m. Baro mieste susikūrė kita konfederacija, kovojusi prieš Rusijos įtaką. Baro konfederaciją palaikė [[Prancūzija]] ir netiesiogiai – [[Turkija]]. Tais pačiais metais prasidėjo Rusijos karas su Turkija. Pasibaigus Rusijos – Turkijos karui, Rusija vėl aktyviai ėmė kištis į Abiejų Tautų Respublikos reikalus.
Nuolat silpstančią ir vidinių konfliktų varginamą šalį [[1772]] m. kaimyninės Rusija, Prūsija ir [[Austrija]] nutarė pasidalinti, atsiriekdamos po dalį valstybės teritorijos. Po pirmojo padalinimo sekė antrasis [[1793]] m. Apšviestoji visuomenės dalis bandė gelbėti valstybės likučius, vykdydami esmines reformas. Didelę įtaką reformų turiniui turėjo Amerikos ir Prancūzijos [[revoliucija|revoliucijų]] idėjos. [[1795]] m. Seimas papildė kardinalines teises. [[Bajorai (luomas)|Bajorams]] buvo garantuoti dvarai, tarnybos, teisė visiškai valdyti valstiečius. Palikti laisvi karaliaus rinkimai, tačiau renkamas turėjo būti vietinis, sostas nepaveldimas. Seimo aktai skirstomi į politinius ir ekonominius, kurie gali būti priimami balsų dauguma.
Karaliui kontroliuoti sudaroma Nuolatinė Taryba, taip pat sudaroma Edukacinė komisija. Šios institucijos buvo bendros Lenkijai ir Lietuvai. Nuolatinė Taryba buvo vykdomosios valdžios institucija, vadovavo administracijai, teikė Seimui įstatymų projektus, vykdė įstatymus, siuntė pasiuntinius, siūlė karaliui po 3 kandidatus į valstybės postus. Karalius pirmininkavo Nuolatinės Tarybos posėdžiuose ir turėjo 1-2 balsus. Nuolatinę Tarybą sudarė 36 nariai, renkami Seimo dvejiems metams. Pusė jų buvo senatoriai, kita pusė – bajorų atstovai. Kiekvienas naujas seimas perrinkdavo 1/3 narių. Visus aktus pasirašinėjo karalius, senatorius ir tarybos maršalka. [[1776]] m. Nuolatinės Tarybos funkcijos praplėstos įtraukiant prievolių teisės aiškinimą, įstatymų vykdymo kontrolę, teisės aiškinimą.
[[1788]]–[[1792]] m. veikė „Ketverių metų seimas“, kuris ruošė valstybės reformas ir naują valstybės konstituciją. [[1791]] m. [[gegužės 3]] d. supaprastinta tvarka priimta Seimo [[Gegužės trečiosios Konstitucija|konstitucija]], pavadinta „Valdymo įstatymu“. Konstitucijai nepritarė reakcingi bajorai. Konstitucijoje buvo numatytos gyventojų luominės teisės ir pareigos bei valdžios sudarymo principai, pakeitę valstybės formą. [[Konstitucija]] garantavo bajorams visas privataus ir politinio gyvenimo teises ir prerogatyvas. Bajorų luomas apibrėžiamas kaip dvarininkų luomas.
Po trijų padalijimų [[1772]]–[[1795]] m. didžioji Lietuvos dalis pateko į [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] sudėtį. Rusijai atiteko ir Vilnius, kuris tuo metu turėjo 25 000 gyventojų ir buvo vienas iš didžiausių imperijos miestų.
== Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje ==
[[Vaizdas:Lithuania-1867-1914.svg|thumb|300px|„Lietuviškosios“ Rusijos imperijos gubernijos – [[Kauno gubernija|Kauno]] ir [[Vilniaus gubernija|Vilniaus gubernijos]] bei Lenkijos karalystės [[Suvalkų gubernija]]]]
Praradusios nepriklausomybę Lietuvos istoriją [[XIX amžius|XIX a.]] pradžioje sąlygojo carinės Rusijos ir imperiniais užmojais garsėjusios Prancūzijos politika.
[[1807]] m. [[Napoleonas Bonapartas]] iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki [[1815]] m., kada atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas kongresine karalyste, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas [[Vienos kongresas|Vienos kongreso]] nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi, nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Tačiau išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje valstiečiams buvo anksčiausiai, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, suteikta asmens laisvė, čia rusifikacinė politika buvo silpnesnė. Iki [[Napoleono žygis į Rusiją|Napoleono invazijos į Rusiją]] Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vienokia ar kitokia forma bus atgaivinta Rusijos imperijos sudėtyje. Šios viltys žlugo kartu su Napoleono [[1812]] m. kampanija, kai Napoleoną bajorija sveikino kaip išvaduotoją. Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti [[rusifikacija]].
[[XIX amžius|XIX]] a. vyko net du plačius visuomenės sluoksnius apėmę sukilimai dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir unijos su Lenkija atgaivinimo, kurie buvo nukreipti ir prieš ekonominę priespaudą: [[1831 m. sukilimas|1831 m. sukilimas]], kuriame esminis vaidmuo teko bajorijai ir [[1863 m. sukilimas|1863–1864 m. sukilimas]], palaikytas valstietijos. Abu sukilimai buvo numalšinti.
Jau XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė, t. y., civilizacijos lygį pasiekusi, kultūra. Prie rašytinės lietuvių kalbos, lietuvių filologijos, lietuvių grožinės literatūros ir lietuvių istoriografijos vystymo daug prisidėjo [[žemaičių lietuviškasis sąjūdis]], kurio bene ryškiausia figūra buvo [[Simonas Daukantas]], pirmasis suformulavęs naująjį tautiškumo supratimą, kur tautos esminiu skiriamuoju požymiu laikoma [[kalba]]. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyviai nebuvo sukilimų priešininkai, veikiau jiems simpatizavo, nors jų pačių veiklos prioritetai buvo pirmiausia kultūriniai. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis laikomas pirmuoju tautinio judėjimo etapu.
Po [[1863 m. sukilimas|1863–1864 m. sukilimo]] įvestas [[spaudos draudimas]] – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti [[kirilica]]. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei [[Mažoji Lietuva|Mažosios Lietuvos]] spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo [[Motiejus Valančius|M. Valančiaus]] bei [[Jurgis Bielinis|J. Bielinio]] pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo [[knygnešystė|knygnešiai]], vėliau susibūrę į keliolika organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo [[stačiatikybė|stačiatikių]] bažnyčios protegavimas.
Tautinį išsivadavimo judėjimą, kuris buvo užgniaužtas numalšinus sukilimus, pratęsė jau ne žemaičių, o iš [[Suvalkija|Suvalkijos]] valstiečių kilusi lietuviškoji inteligentija. Tautinio judėjimo atsigavimas išryškėjo su [[Jonas Basanavičius|J. Basanavičiaus]] pradėtu leisti laikraščiu [[Aušra (laikraštis)|„Aušra“]] ([[1883]]–[[1886]] m.). Vėliau jo idėjas pratęsė kiti, kaip ir „Aušra“ dėl spaudos draudimo nelegaliai Lietuvoje platinti ir Prūsijoje spausdinti periodiniai leidiniai, ypač [[Vincas Kudirka|Vinco Kudirkos]] redaguotas liberalusis laikraštis [[Varpas (laikraštis)|„Varpas“]] ([[1889]]–[[1905]] m.).
XIX a. 9-ame dešimtmetyje [[lietuvių tautinis sąjūdis]] palaipsniui vėl įžengė į politinės raidos stadiją. Pradedami formuluoti konkretūs politiniai tikslai. Vadovavimą tautiniam sąjūdžiui perima pasaulietinė inteligentija. Politinė priklausomybė Rusijos imperijai vertė tautinio sąjūdžio veikėjus akcentuoti savo tautinės grupės išskirtinumą ir tuo pagrindu reikalauti, kad etninės ribos sutaptų su politinėmis ribomis. [[1904]] m. carinė valdžia panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje, nes suprato jo neperspektyvumą. [[1905]] m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje susirinkęs lietuvių atstovų suvažiavimas – [[Didysis Vilniaus Seimas]] – paskelbė [[autonomija|autonomijos]] reikalavimą.
== Pirmasis pasaulinis karas ==
{{plačiau|Kaizerinė Lietuvos okupacija}}
[[Vaizdas:Bundesarchiv Bild 146-1971-018-03, Litauen, Besetzung von Schaulen.jpg|thumb|Vokiečių kariai Šiauliuose]]
[[Vaizdas:Таурогген в огне.jpg|thumb||Sudegusi [[Tauragė]]]]
Prasidėjus [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmajam pasauliniam karui]], iki [[1915]] m. pabaigos Vokietija užėmė visą dabartinę Lietuvos teritoriją bei [[Kuršas|Kuršą]]. 1915 m. Rusijos kariuomenė patyrusi pralaimėjimą pradėjo trauktis iš Lietuvos. Pramonės įmonės nutraukė darbą, nes trūko žaliavų. Netrukus svarbesnės įmonės, valdžios įstaigos, vidurinės mokyklos buvo pradėtos evakuoti į Rusijos gilumą. Apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų patys pasitraukė drauge su kariuomene arba buvo jos prievarta išvaryti. Pabėgėliai lietuviai didelėmis kolonijomis įsikūrė įvairiose Rusijos vietovėse, daugiausia Voroneže, Tambove, Jaroslavlyje, Petrograde, Maskvoje.
Vokiečių kariuomenės puolimas buvo sulaikytas 1915 m. rudenį Naručio ežero [[]] Daugpilio miesto linijoje. Frontas čia išsilaikė iki 1917 m. Vokiečiai okupavo visą Lietuvą ir pradėjo šeimininkauti griežtomis karinėmis priemonėmis. Pasikeitė lietuvių nuotaikos dauguma ėmė ilgėtis sugrįžtant rusų, pradėjo vokiečių nekęsti ne tik dėl rekvizijų – priverstinių atlygintinų turto paėmimų, pyliavų – javų duoklės, kitų mokesčių, bet ir dėl to, kad vokiečių žandarai ir kitokie valdžios atstovai su vietos žmonėmis elgėsi labai išdidžiai. Lietuvių gyventojai buvo palenkti Rusijos pusėn.
Vokietija, užėmusi Lietuvą, turėjo ekonominių ir politinių tikslų: įsiviešpatavimas Baltijoje, įtakos stiprinimas [[Skandinavija|Skandinavijoje]], Rusijos atkirtimas nuo [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]], Lietuvos, kaip žemės ūkio produktų šaltinio, išnaudojimas.
Visos okupuotos Rusijos imperijos sritys, išskyrus didžiąją lenkų gyvenamų žemių dalį, buvo sujungtos į Vyriausiojo vado Rytuose kraštą, trumpai vadinamą Oberostu. Čia visą valdžią turėjo Vokietijos Rytų fronto vadas. Valdžios aparatą centre ir vietose sudarė vokiečiai. Vietos gyventojai galėjo būti skiriami tik kaimo seniūnais.
Lietuvos politikos veikėjai Lietuvos ateities klausimus pradėjo svarstyti [[1914]] m. rudenį. Buvo bandoma nustatyti, ką Lietuva gali gauti iš karo. Dalis lietuvių veikėjų išreiškė lojalumą Rusijos imperijai, paskelbdami vadinamąją [[Gintarinė deklaracija|„Gintarinę deklaraciją“]]. Lietuvą okupavus Vokietijai, persiorientuota į ją.
[[1917]] m. gruodžio mėnesį [[Lietuvos Taryba]] prašė Vokietijos pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, leisti steigti [[Berlynas|Berlyne]] Lietuvos atstovybę, kurti civilinę valdžią. 1917 m. [[gruodžio 11]] d. buvo pasirašytas nepriklausomybės paskelbimo aktas, kuriame taip pat buvo numatyta glaudi Lietuvos ir Vokietijos sąjunga. Šis aktas sukėlė gyventojų pasipiktinimą, nes buvo suprastas kaip Lietuvos prijungimas prie Vokietijos. Smuko Lietuvos Tarybos prestižas.
Šalia nepriklausomybės idėjos tebebuvo svarstomi ir kiti variantai:
* Lietuvos-Lenkijos valstybė;
* Kolaborantinė unija su Vokietija;
* Autonomija Rusijos sudėtyje.
== Nepriklausoma Lietuvos valstybė 1918–1940 m ==
{{Plačiau|Lietuvos istorija (1918-1940)}}
=== Nepriklausomybės paskelbimas ===
[[Vaizdas:Flag of Lithuania 1918-1940.svg|thumb|200px|Lietuvos vėliava 1918-1940 metais. Palyginimui, skiriasi proporcijos]]
[[1918]] m. pradžioje, atsižvelgdama į [[gruodžio 11]] d. akto patirtį, Lietuvos Taryba svarstė naujus Lietuvos ateities valstybingumo projektus. [[Sausio 8]] d. buvo pristatytas naujo akto projektas, kuris pakartojo [[gruodžio 11]] d. akto pirmąjį paragrafą. Dokumento pabaigoje buvo įrašyta pataisa apie Steigiamojo Seimo būtinybę.
Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę 1918 m. [[vasario 16]] d. 1918 m. [[kovo 23]] d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino Vokietija, tačiau [[gruodžio 11]] d. akto pagrindu. 1918 m. Lietuvos Taryba pasivadina Lietuvos Valstybės Taryba. Pilną nepriklausomybę Lietuva išsikovojo tik po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare (1918 m. lapkritį). 1918 m. [[lapkričio 2]] d. buvo priimta laikinoji Konstitucija, [[lapkričio 5]] d. Valstybės Tarybos Prezidiumas [[Augustinas Voldemaras|Augustiną Voldemarą]] paskyrė ministru pirmininku, kuris 1918 m. [[lapkričio 11]] d. sudarė pirmąją vyriausybę.
Į Valstybės Tarybą įėjo ir tautinės mažumos: [[žydai]] ir [[baltarusiai]]. [[Lenkai]] valstybės Tarybos veikloje dalyvauti atsisakė.
=== Nepriklausomybės kovos ir valstybės pripažinimas ===
1918 m. gruodžio mėnesį į Lietuvą įsiveržė [[Raudonoji armija]]. Iki [[1919]] m. vasaros puolimas buvo sustabdytas ir [[bolševikas|bolševikai]] išstumti iš Lietuvos.
1919 m. [[balandžio 4]] d. buvo priimta nauja laikinoji Konstitucija. Pagal šią Konstituciją įstatymų leidimas yra paskirstomas tarp Valstybės Tarybos ir Vyriausybės. Valstybės taryba yra principinė įstatymų leidimo ir sutarčių sudarymo institucija. Prezidentas turi teisę įstatymus leisti tarp Tarybos sesijų.
1919 m. rudenį [[Antantė]] nurodė Vokietijai išvesti iš Lietuvos kariuomenę, tačiau dalis vokiečių karių perėjo į [[bermontininkai|bermontininkų]] gretas ir mėgino perimti Lietuvos teritoriją, tačiau Lietuvos savanorių ir kariuomenės buvo sumušti.
[[Vaizdas:Border-Lithuania-Poland-1919-1939.svg|thumb|250px|[[Lietuvos sienos#Lietuvos-Lenkijos demarkacijos linijos|Demarkacijos linijos]], nustatytos 1919–1923 m. tarp Lietuvos ir Lenkijos]]
1919 m. pabaigoje po sėkmingų karinių operacijų Lietuvos kariuomenei atkovojus iš Raudonosios armijos Ukmergę, Panevėžį, Zarasus ir nubloškus priešą už Dauguvos, prasidėjo derybos su Rusija, kurios pasibaigė Lietuvai naudinga [[Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartis|Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartimi]], pasirašyta Maskvoje 1920 m. [[liepos 12]] d. pagal kurią rytinė Lietuvos siena ėjo per Maladečną, Lietuvai sugrąžintas [[Gardinas]] ir kitos etninės žemės. Lenkų kariuomenė apleido Vilnių pagal [[Antantė]]s valstybių sutartį dėl taip vadinamosios [[Kerzono linija|Kerzono linijos]]. Lietuvos kariuomenė į Vilnių įžengė liepos 15 d. ir čia jau rado rusų armiją, besivijusią lenkus, kurie pripažindami liepos 12 d. taikos sutartį tarp Lietuvos ir Rusijos trimis etapais perleido Lietuvai jų okupuotą teritoriją.
[[1920]] m. [[spalio 9]]-[[spalio 10]] d., grubiai pamindami tarptautinę teisę bei ką tik Lietuvos ir Lenkijos pasirašytą [[Suvalkų sutartis|Suvalkų sutartį]], prisidengdami [[Želigovskio maištas|inscenizuotu maištu]] Vilnių ir [[Vilniaus kraštas|Vilniaus kraštą]] užėmė [[Liucijus Želigovskis|Liucijaus Želigovskio]] vadovaujami kariniai daliniai, kurie, nors slapta gaudami instrukcijas iš J. Pilsudskio, oficialiai skelbėsi Vilniaus krašto lenkų „sukilėliais“, ir paskelbė [[Vidurinė Lietuva|Vidurio Lietuvos]] valstybę, kuri vėliau prisijungė prie Lenkijos. Labiausiai kišosi lenkams palanki Prancūzija, kuri, prognozuodama Rusijos įtaką, darė spaudimą susijungti su Lenkija. [[Laikinoji sostinė|Lietuvos laikinąja sostine]], persikėlus vyriausybei, tapo [[Kaunas]].
[[1921]] m. [[gegužės 14]] d. [[Ryga|Rygoje]] Lietuva ir [[Latvija]] pasirašė [[1921 m. Lietuvos-Latvijos sienos sutartis|sienai nustatyti konvenciją]], pagal kurią Lietuvai grąžinta [[Palanga]] ir apylinkės. Ginčytų sienų klausimą sprendė [[Džeimsas Jangas Simpsonas|D. J. Simpsono]] komisija.
[[1921]] m. [[rugsėjo 22]] d. Lietuva priimta į [[Tautų Sąjunga|Tautų Sąjungą]], [[1922]] m. [[liepa|liepos]] mėn. [[JAV]] pripažino Lietuvą ''de jure''. 1922 m. 08 01 priimta pirmoji nuolatinė konstitucija, kuri atspindėjo tuo metu [[Vakarų pasaulis|Vakaruose]] vyravusias liberalizmo, individualizmo ir pliuralizmo vertybes.
=== Valstybės raida ir 1926 m. perversmas ===
Dėl sudėtingos vidaus ir užsienio politinės situacijos Steigiamojo Seimo sušaukimas buvo ilgai atidėliojamas. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas buvo išleistas 1919 m. lapkričio mėn. Patys rinkimai vyko 1920 m. balandžio 14-15 d., išrinkti 112 atstovų.
Iki [[Steigiamasis Seimas|Steigiamojo Seimo]] ir jame beveik visi politiniai veikėjai Lietuvoje sutarė, kad būsimoji Lietuvos santvarka bus demokratinė parlamentinė [[respublika]], kas buvo įtvirtinta 1922 m. [[rugpjūčio 1]] d. priimtoje Konstitucijoje. Bendra šios Konstitucijos nustatyta valdžios sąranga buvo klasikinė parlamentinė, pagal tuometinės Prancūzijos pavyzdį. Įstatymų leidimo teisė suteikta išimtinai Seimui, kuriam buvo atsakingas ministrų kabinetas. Respublikos prezidentui buvo paliktos reprezentacinės funkcijos.
[[1923]] m. Lietuvai, po inscenizuoto sukilimo pavyko prisijungti [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos kraštą]] su svarbiu jai uostu.
Iki [[1926]] m. vyriausybes sudarinėjo krikščionys demokratai su koalicinėmis partijomis. 1926 m., po vyriausybės krizės, vyriausybę sudarė [[Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga|valstiečiai liaudininkai]] ir [[Lietuvos socialdemokratų partija|socialdemokratai]], kurių vyriausybė ėmė aktyviai veikti, sukeldama krikščionių demokratų pasipriešinimą. Socialdemokratų vyrausybė stengėsi mažinti dvasininkijos įtaką ir atskirti valstybę nuo [[bažnyčia|bažnyčios]], panaikinta nuo nepriklausomybės kovų galiojusi karinė padėtis, Švietimo ministerija leido įsikurti ir veikti naujoms 75 lenkų mokykloms.
1926 m. [[gruodžio 17]] d. krikščionių demokratų remiami perversmininkai nuvertė teisėtai išrinktą valdžią.
=== Valstybės raida po 1926 m. ir autoritarizmo stiprėjimas ===
Po 1926 m. [[gruodžio 17]] d. perversmo valstybė nustojo būti demokratine, valstybinė valdžia vis labiau telkėsi [[Antanas Smetona|Antano Smetonos]], kuris buvo paskelbtas Valstybės Vadu, o [[gruodžio 19]] d. išrinktas [[prezidentas|prezidentu]], rankose. Seimo funkcijos buvo suvaržytos. Nors formaliai valstybinės institucijos išliko tos pačios, tačiau faktiškai jų įtaka pasikeitė, nes pagrindinių sprendimų priėmimas tapo Vyriausybės ir Prezidento prerogatyva. [[Gruodžio 27]] d., bandant pateisinti perversmo būtinybę, už antivalstybinę veiklą, buvo sušaudyti 4 Lietuvos Komunistų partijos veikėjai (vadinamieji „[[keturi komunarai]]“).
Seimas [[1927]] m. [[balandžio 12]] d. buvo paleistas ir iš naujo susirinko tik [[1936]] m. Tačiau šis Seimas tebuvo valdžios įrankis, o ne nepriklausoma institucija. Pagal 1936 m. [[gegužės 9]] d. įstatymą, į Seimą kandidatus siūlė ne politinės partijos, bet apskričių ir miestų tarybos. A. Smetonos priimta [[1938]] m. [[gegužės 5]] d. Konstitucija įteisino 1926 m. perversmą ir numatė, kad valstybei vadovauja prezidentas.
A. Smetonai priešiškos jėgos kelis kartus nesėkmingai bandė suorganizuoti valstybinius perversmus: (1927 m. [[birželis|birželį]] – valstiečiai liaudininkai, 1927 m. lapkritį – krikščionys demokratai ir [[1934]] m. [[birželio 7]] d. – vadinamieji voldemarininkai). 1936 m. [[vasario 1]] d. paskelbtas draugijų įstatymas suvaržė draugijų veikimo laisvę. 1934 m. buvo sudaryta Lietuvos, [[Latvija|Latvijos]] ir [[Estija|Estijos]] santarvės ir bendradarbiavimo sutartis.
''(Daugiau žr. [[Lietuvos santykiai su Estija ir Latvija 1918–1940]]).''
1926–[[1933]] m. vyko didžiausia lietuvių emigracija daugiausia į [[JAV]], [[Kanada|Kanadą]], [[Pietų Amerika|Pietų Ameriką]]. [[1931]] m. Lietuvoje pasireiškia pasaulinė ekonominė krizė. [[1935]] m. vyko ūkininkų streikai Suvalkijoje ir [[Dzūkija|Dzūkijoje]], kuriuos Smetonos režimas prievarta nuslopino.
1938 m. konstitucijoje galutinai įtvirtintas [[autoritarizmas|autoritarinis]] valstybės pobūdis, joje net nepaminėta, kad valstybė yra demokratinė. Visos galios sutelkiamos prezidento rankose, ministrų ir Seimo funkcijos dar labiau susiaurėja. 1938 m. [[rugsėjo 14]] d. A. Smetona išrenkamas prezidentu 7-erių metų kadencijai (rinkimai vykdyti pagal naująją konstituciją buvo nedemokratiniai). Autoritarizmo stiprinimas teisinamas kaip tautos vienijimas, siekiant atsispirti vidaus ir išorės jėgoms, kurios šiai idėjai buvo priešiškos. Seimo rinkimai nepastebimai vyko prižiūrint valstybės administracijai. Konstitucijoje aiškiai atsispindi autoritarizmo, tradicionalizmo, [[Konservatizmas|konservatizmo]] ir lietuviško bendruomeniškumo politinė ir socialinė mintis. 1938 m. konstitucija numato prievartinį darbą, o tai rodo griežtą režimo pobūdį.
Nuo [[1935]] m. Užsienio reikalų ministerija bandė vesti slaptas derybas su Lenkija Vilniaus klausimu. Lenkai jautė pranašumą, nes buvo pasirašę 1934 m. sutartį su Vokietija, o Lietuvos – Vokietijos santykiai buvo labai prasti. Lenkai nelinko daryti nuolaidų, o lietuviai negalėjo sutikti su Vilniaus pripažinimu Lenkijai. 1938 m. derybos nutrūko, 1938 m. [[kovo 11]] d. [[1938 m. Lenkijos ultimatumas Lietuvai|Lenkija paskelbė Lietuvai notą]] su reikalavimu užmegzti diplomatinius santykius. Skubiai suformuotas Mirono kabinetas (J. Tūbelis buvo išvykęs) ultimatumą priėmė.
Nepaisant valstybinės valdžios telkimo vienose rankose, tarptautinė Lietuvos padėtis blogėjo. [[1939]] m. po [[1939 m. Vokietijos ultimatumas Lietuvai|Vokietijos ultimatumo]] Lietuvos vyriausybė sutiko perduoti [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos kraštą]] Vokietijai. 1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministro [[Juozas Urbšys|Juozo Urbšio]] susitikime su Vokietijos užsienio reikalų ministru [[Joachim von Ribbentrop|Ribentropu]] buvo pateiktas Lietuvai ultimatumas: arba Klaipėdos kraštas, arba vokiečių kariuomenė žengia į Lietuvą. Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė kaip neišvengiamą ir neatremiamą blogybę. 1939 m. kovo 22 d. apie vidurnaktį, Ribentropo kabinete pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Vokietijos valstybės sutartis dėl Klaipėdos krašto perleidimo. Lietuva prarado uostą ir 1/3 pramonės. Iš Klaipėdos krašto buvo evakuota 18 000 žmonių. Opozicija kaltino prezidentą ir dėl kilusio visuomenės nepasitenkinimo buvo 1939 m. suformuotas „koalicinis“ Černiaus kabinetas, į kurį įtraukti du krikščionys demokratai ir du liaudininkai.
=== Ekonomikos raida ===
{{Main|Lietuvos ekonomika#Tarpukaris}}
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva buvo nualinta agrarinė šalis, industrializacijos lygis Lietuvoje buvo menkas. Atkovojus nepriklausomybę, [[1920 m.]] Kaune įsikūrė 6 bankai, o per 1921–1924 m. įsikūrė 379 pramonės įmonės. Atgijus žemės ūkiui, „Maisto“ bendrovė sėkmingai eksportavo mėsos gaminius, „Pienocentras“ – sviestą, „[[Lietūkis]]“ – grūdus. Pagrindiniai prekybos partneriai buvo Vokietija, [[Anglija]], vėliau [[Sovietų Sąjunga]]. Prekybiniai ryšiai labai priklausė nuo politinių santykių, ypač su Vokietija. Taip Anglija tapo pagrindiniu prekybos partneriu po 1935 m., kai pablogėjo santykiai su Vokietija. Tarpukariu pramonė lyginant su prieškariu išaugo keturis kartus<sup>[[Wikipedia:Enciklopedinis_stilius#Straipsnio kalba|[paaiškinti!]]]</sup><noinclude><ref>{{cite web|title= Pramonės rodikliai carinėje Rusijoje ir Pabaltijyje 1912/13 metais|url= http://gevask.dtiltas.lt/LS1919/HTM/lent001.htm |date=2002 |accessdate=2013-02-05 | language = Lietuvių k. }}</ref><ref>{{cite web|title= Pramonės bendroji produkcija Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 1935-1939 m. pramonės šakomis|url= http://gevask.dtiltas.lt/LS1919/HTM/lent008.htm |date=2002 |accessdate=2013-02-05 | language = Lietuvių k. }}</ref> ir sudarė 20-25 % visos produkcijos{{Faktas}}, bet pramonės darbuotojų skaičius išliko du-tris kartus mažesnis nei kitose Baltijos šalyse<ref>{{cite web|title= Pramonės darbininkų skaičius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 1935-1939 m. pramonės šakomis |url= http://gevask.dtiltas.lt/LS1919/HTM/lent006.htm |date=2002|accessdate=2013-02-05 | language = Lietuvių k.}}</ref>.
== Antrojo pasaulinio karo pradžia ir nepriklausomybės praradimas ==
''Plačiau žr. [[Antrojo pasaulinio karo pradžia ir Lietuvos nepriklausomybės praradimas]]''
[[Vaizdas:Lithuania_territory_1939-1940_lt.svg|220px|thumb|Lietuvos teritorijos pokyčiai 1939–1940 m.]]
[[Vaizdas:Lithuania. Vilnius. Naujoji Vilnia 029.JPG|thumb|220px|Lietuvos gyventojų trėmimams skirti vagonai (ekspozicija [[Naujoji Vilnia|Naujosios Vilnios]] geležinkelio stotyje)]]
[[Antrasis pasaulinis karas]] prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d., nacistinei Vokietijai užpuolus Lietuvos kaimynę Lenkiją. Lietuva paskelbė neutralitetą, nors Vokietija siūlė Lietuvai atsiimti iš Lenkijos Vilnių. Nors 1939 m. [[rugsėjo 17]] d., paskelbus dalinę mobilizaciją, surinkta 100 000 karių, [[spalio 2]] d. kariuomenė demobilizuota. Ribentropui atskridus į Maskvą, 1939 m. rugsėjo mėn. 28 d., SSRS ir Vokietija pasirašė naują susitarimą, kuriuo Lietuva, mainais už Lenkijos teritorijos dalį, buvo perleista sovietams. Dabar jau SSRS politikai pradėjo ruoštis pajungti Lietuvą. Jau kitą dieną po sutarties pasirašymo Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje sovietai pareiškė norą „aptarti šalių santykius“. [[Spalio 9]] d. ministro pirmininko pavaduotojas [[Kazys Bizauskas]] ir kariuomenės vadas [[Stasys Raštikis]] išvyko į Kauną pranešti vyriausybei apie derybų eigą. Pasirinkimas Lietuvos vyriausybei buvo toks: 1) arba ji pasirašo Sovietų Sąjungos reikalaujamą savitarpio pagalbos sutartį, duodančią Sovietų Sąjungai teisę laikyti tam tikrose Lietuvos teritorijos vietovėse sutarto kiekio įgulas ir atgauna Vilnių su Vilniaus krašto teritorijos dalimi, 2) arba tos sutarties nepasirašo ir tada neatgauna Vilniaus, ir sueina į pražūtingą konfliktą su Sovietų Sąjunga. Kokį pavidalą galėjo įgauti tas konfliktas parodė [[Žiemos karas|Suomijos patyrimas]]. Lietuvos vyriausybė pasirinko pirmąją išeitį. 1939 m. spalio 10 d. Maskvoje pasirašoma vadinama „savitarpio pagalbos sutartis“, kurią įamžino ir du rusų fotografai. Vos ją pasirašius sovietų karinės įgulos nedelsdamos įsikūrė karinėse bazėse [[Naujoji Vilnia|Naujojoje Vilnioje]], [[Gaižiūnai|Gaižiūnuose]] (prie Jonavos), [[Prienai|Prienuose]] ir [[Alytus|Alytuje]].
Žlugus [[Lenkija]]i Lietuva nebeteko galimybės balansuoti tarp didžiųjų regiono valstybių ir jos likimą nulėmė [[Molotovo-Ribentropo paktas|Molotovo-Ribentropo paktu]] pasiekti SSRS ir Vokietijos susitarimai dėl įtakos sferų. Lietuva su kitomis [[Baltijos valstybės|Baltijos valstybėmis]] atsidūrė Sovietų Sąjungos okupacinių siekių sferoje. 1939 m. spalio mėn. SSRS grąžino Lietuvai tik mažiau nei pusę 1920 m. liepos 12 d. sutartimi numatytos Vilniaus krašto teritorijos, okupuotos želigovskininkų 1920 m. spalio mėn., kitą dalį atidavė [[Baltarusijos SSR]], tuo 'de facto' aneksuodama nemenką dalį lietuvių etninių žemių su [[Gardinas|Gardino]], [[Lyda|Lydos]], [[Ašmena|Ašmenos]], [[Smurgainys|Smurgainių]] ir kitais miestais bei daugeliu lietuvių gyvenamų plotų. Teritorijos grąžinimas Lietuvai buvo atliktas su ultimatyvaus reikalavimo tenkinimu dislokuoti [[Vilniaus kraštas|Vilniaus krašte]] ir Lietuvos centre Raudonosios armijos karines bazes.
„[[Liaudies Seimas]]“ 1940 m. [[liepos 23]] d. „išrinko“ 11 narių konstitucinę komisiją ir pavedė jai parengti konstitucijos projektą. Parengtą konstitucijos projektą „Liaudies Seimas“ priėmė [[rugpjūčio 25]] d.
Išrinkti 78 „Liaudies Seimo“ atstovai susirinko į [[Kauno muzikinis teatras|Valstybės teatrą]] ir dirbo liepos 21-23 d. juridiškai įteisindami sovietinę santvarką (okupaciją).
Pirmą „Liaudies Seimo“ posėdį atidarė einantis prezidento pareigas [[Justas Paleckis]]. Išrenkamas „Liaudies Seimo“ prezidiumas: [[Liudas Adomauskas]] – pirmininkas, [[Mečys Gedvilas]] – pavaduotojas, J. Grigalavičius – antrasis pavaduotojas, [[Petras Cvirka]] ir [[Antanas Venclova]] – sekretoriais. Šie penki prezidiumo nariai pasirašinėjo visas Seimo deklaracijas.
Pirmoji „Liaudies Seimo“ sesija išrinko 20 įgaliotinių, kuriems buvo patikėta misija – perduoti [[SSRS AT|SSSR Aukščiausiajai Tarybai]] Deklaraciją dėl Lietuvos į stojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį ir „parvežti Stalino saulę“: Lietuvos prezidentas [[Justas Paleckis]], vidaus reikalų ministras [[Mečys Gedvilas]], buvęs kunigas, vyriausias kontrolierius [[Liudas Adomauskas]], žemės ūkio ministras [[Matas Mickis]], švietimo ministras rašytojas [[Antanas Venclova]], rašytojas [[Liudas Gira]], krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas gen. [[Vincas Vitkauskas]], profsąjungų pirmininkas [[Motiejus Šumauskas]], kompartijos veikėjas [[Karolis Didžiulis-Grosmanas]], rašytojas Petras Cvirka, poetė [[Salomėja Nėris]], [[Kipras Petrauskas]], darbininkas [[Pranas Zibertas]], S. Vaineikienė, [[Icikas Meskupas-Adomas]], kareivis V. Ditkevičius, P. Petrauskas, J. Demskis, M. Kutraitė, B. Abdulskaitė.
1940 m. liepos 21 d. „Liaudies Seimui“ nubalsavus už Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos, Lietuvos Respublikos pasiuntiniai įteikė protesto notas daugumai vyriausybių, prie kurių jie buvo akredituoti. Pirmasis tokį protestą liepos 21 d. pareiškė K. Škirpa Reicho užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribentropui.
1940 m. liepos 30 d. Justo Paleckio vadovaujama įgaliotinių delegacija traukiniu išvažiavo į Maskvą, kur rugpjūčio 3 d. Sovietų Sąjungos Aukščiausios Tarybos posėdyje turėjo įteikti prašymą dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą. Sovietų Aukščiausioji taryba Lietuvos prašymą patenkino. Lietuva tampa Sovietų Sąjungos dalimi.
1940 m. spalio 9 d. studentų organizacijų pagrindu Kaune sukuriamas [[Lietuvių aktyvistų frontas]] (LAF) kaip vadovaujantis ar net koordinuojantis besikuriančio antisovietinio pogrindžio veiksmus centras, savotiška centrinė antisovietinio pogrindžio institucija.
1941 m. birželio 4 d. Sovietų Sąjungos [[NKVD]] komisaro pirmojo pavaduotojo Serovo buvo pasirašyta „Instrukcija dėl antisovietinio elemento išvežimo tvarkos iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“. Sudarant sąrašus, daugiausia prisidėjo kaimų seniūnai ir komunistų partijos nariai. Lietuvoje tremtinių sąrašus patvirtindavo J. Paleckis ir A. Sniečkus.
1941 m. birželio 14 d. 3 val. ryto prasidėjo masiniai okupuotų Baltijos valstybių gyventojų trėmimai, į gyvulinius vagonus buvo susodinta 60 tūkst. estų, 34 tūkst. latvių ir 38 tūkst. lietuvių, visi jie buvo išgabenti į koncentracijos stovyklas Sibire. Tik labai maža dalis jų besugrįžo. Tokio politinio, ekonominio ir socialinio sukrėtimo Lietuva nebuvo patyrusi nuo [[Kryžiaus žygiai|kryžiaus žygių]] laikų. Nedelsiant buvo pradėtas rengti [[1941 m. birželio sukilimas]].
== Nacių okupacinis režimas 1941–1944 m. ==
''Plačiau žr. – [[Nacių okupacija Lietuvoje]]''
[[1941]] m. [[birželio 22]] d. [[Adolfas Hitleris|Hitleris]] pradėjo karą su Sovietų Sąjunga. Tuo pat metu Lietuvoje [[LAF]] ir kitų patriotinių organizacijų narių pastangomis suorganizuotas sukilimas, suformuota Lietuvos vyriausybė, tačiau Vokietija jos nepripažino ir po 43 dienų veikimo išvaikė. 1941–[[1944]] m. Lietuva buvo įtraukta į vokiečių [[Ostlandas|Ostlando reichskomisariatą]] kaip [[Lietuvos generalinė sritis]], valdoma civilinės administracijos.
Okupantai įsteigė teismus, prokuratūrą ir ypatinguosius teismus, kurie perėmė visas žydų ir vokiečių bylas: aukščiausias teismas visam Ostlandui – apeliacinė ir priežiūros institucija; vokiečių teismas – byloms, kurias gaudavo iš prokuroro arba policijos teismo.
[[1941]] m. [[gruodžio 17]] d. Vilniuje įkurta pogrindinė karinė organizacija – [[Lietuvos laisvės armija]] (LLA), kuri iškėlė uždavinį – Lietuvos nepriklausomybės atkovojimą savomis jėgomis.
[[1942]] m. leista kurti lietuviškas savivaldos įstaigas, tačiau jos buvo griežtoje okupacinės valdžios kontrolėje.
1943 m. lapkričio 25 d. Kaune iš politinių veikėjų įsikūrė [[Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas]] (VLIK) – lietuvių organizacija, įkurta politinių partijų ir rezistencinių organizacijų atstovų steigiamajame susirinkime, kurios vadovu išrinktas [[Steponas Kairys]].
1944 m. vasario 16 d. gen. [[Povilas Plechavičius]] kreipėsi į Lietuvos jaunimą ir per trumpą laiką suorganizavo legalią 20 tūkstančių savanorių karinę organizaciją Lietuvos [[Vietinė rinktinė|Vietinę rinktinę]]. Ji antroje gegužės pusėje artėjant frontui, nepakluso pereiti Vokiečių armijos bei SS vadovybei ir spėjo išsislapstyti.
1944 m. liepos 1 d. LLA išleido įsakymą dislokuoti savo padalinius miškuose ir ruoštis partizaniniam karui už Lietuvos nepriklausomybę.
Lietuvoje dėl [[SS]] karininkų – SS [[Štandartenfiureris|štandartenfiurerio]] [[Karl Jäger|Karlo Jägerio]] ir SS [[oberšturmfiureris|oberšturmfiurerio]] [[Joachim Hamann|Joachimo Hamano]] suorganizuotos vykdytos žydų naikinimo politikos žuvo ypač didelis nuošimtis žydų gyventojų, nes vokiečių puolimas buvo staigus ir žydai negalėjo ir nespėjo pasitraukti. Vilniuje ir Kaune buvo įkurti žydų getai. Daug žydų tautybės asmenų žuvo [[holokaustas|holokausto]] metu [[Paneriai|Paneriuose]] ir [[IX Kauno fortas|Kauno IX forte]].
Lietuvoje Vokiečių okupacijos metais veikė ir SSRS diversinės grupės, kurių veikla buvo koordinuojama iš [[Maskva|Maskvos]].
== Lietuvos SSR ==
[[Vaizdas:Coat of arms of Lithuanian SSR.png|thumb|180px|LSSR herbas]]
[[Vaizdas:Stamp of USSR 2084.jpg|thumb|180px|LSSR skirtas 1957 m. SSRS pašto ženklas]]
1944 m. pabaigoje sovietinė kariuomenė grįžo į Lietuvą. Iš [[Lietuvos ginkluotosios pajėgos|Lietuvos kariuomenės]], [[Lietuvos laisvės armija|LLA]], [[Lietuvos šaulių sąjunga|Šaulių]] organizacijų narių, [[Lietuvos Aktyvistų Frontas|LAF]] ir [[Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas|VLIK]] aktyvistų bei represuotų ir į SSRS ištremtų asmenų giminių susiformavo platus pasipriešinimas [[Raudonoji armija|Raudonajai armijai]] bei komunistinei valdžiai. 1944 m. [[rugsėjis|rugsėjį]] susirinko Aukščiausiosios Tarybos sesija, tačiau dėl aktyvaus [[lietuvos partizanai|partizaninio judėjimo]] Aukščiausiosios Tarybos antidemokratiniai rinkimai įvyko tik [[1947]] m. [[vasaris|vasario]] mėn., o rinkimai į vietines tarybas – [[1948]] m. [[sausis|sausio]] mėn. [[JAV]] skelbė, kad nepripažįsta Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą.
Lietuvos kontrolė buvo vykdoma per Lietuvos biurą, 1944 m. [[lapkričio 11]] d. įsteigtą prie [[SSKP CK]]. Tai buvo svarbiausias politinių sprendimų lygmuo Lietuvos sovietizacijos metu. Šią politiką vykdė respublikinės [[Lietuvos komunistų partija|komunistų partijos]] pirmasis sekretorius [[Antanas Sniečkus]], užėmęs šias pareigas nuo 1940 m. Pirmiesiems sekretoriams prižiūrėti buvo skiriami antrieji sekretoriai – [[rusai]].
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, nemažai lietuvių buvo ištremti į [[Sibiras|Sibirą]] ar nužudyti, kitiems pavyko pasitraukti į Vakarų šalis. Nuo 1940 iki [[1953]] m. Lietuva neteko apie trečdalio gyventojų, 1940–1941 m. ir 1944–[[1953]] m. vykusių trėmimų metu į Sibirą ir kitas atokias Sovietų sąjungos vietas buvo ištremta mažiausiai 29 923 šeimų.
Stalino mirtis (1953 m.) nutraukė tolesnius trėmimus, ir daliai ištremtųjų buvo leista grįžti tuoj pat. Tačiau jiems buvo uždrausta registruotis Lietuvos SSR. Tremtiniams buvo pareikšta, jog jų nepriima atgal tuometinė Maskvai lojali Lietuvos SSR vadovybė. Tačiau grįžusiems tremtiniams apsistoti gimtinėje neleista ir Latvijoje bei Estijoje. Taigi greičiausiai būta kažkokios bendros instrukcijos, kaip su jais elgtis. Lietuvoje gyvena nemažai latvių, kuriems po Stalino mirties ir vėliau nebuvo leista registruotis Latvijoje, todėl jie pasirinko Lietuvą. Pačioje Latvijoje yra pakankamai daug tokių lietuvių.
Daug grįžusių tremtinių buvo priversti slapstytis nuo milicijos arba kurtis kaimyninėje Latvijoje ar [[Kaliningrado sritis|Kaliningrado srityje]]. Panašaus likimo susilaukė ir tremtiniai iš kitų Baltijos šalių.
[[Lietuvos partizanai|Organizuotas ginkluotas pasipriešinimas okupacijai]] vyko iki 1953 m. Dalies mokslininkų nuomone, šios kovos sutrukdė okupanto užmačioms kolonizuoti šalį, vienintelėje Lietuvoje iš trijų naujai pavergtųjų Pabaltijo respublikų išliko aukštas lietuvių gyventojų nuošimtis.
Šiuo laikotarpiu uždrausti tautiškumo simboliai – tautinė vėliava bei [[Lietuvos himnas|Tautiška Giesmė]] (nors 1944–1950 m. ji buvo oficialus LSSR himnas) ir kiti, už jų naudojimą žmonės buvo persekiojami.
Lietuvos ūkio atkūrimo pretekstu Maskvos valdžia skatino darbininkų ir kitų gyventojų migraciją į Lietuvą; taip buvo ketinama labiau integruoti Lietuvą į Sovietų Sąjungą ir plėtoti pramonę. Tuo pačiu metu Lietuvos darbingi gyventojai buvo viliojami darbams Rusijos gilumoje, žadant visokeriopas įsikūrimo naujoje vietoje lengvatas.
Net ir nuslopinus partizaninį pasipriešinimą sovietinė valdžia neužgniaužė judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę – veikė persekiojamos pogrindinės disidentinės grupės, leidusios pogrindinę spaudą, katalikišką literatūrą. Po tarptautinės konferencijos Suomijos sostinėje, kur buvo pripažintos po II pasaulinio karo nusistovėję sienos, Lietuvoje susikūrusi [[Helsinkio grupė]] per užsienio radiją paskelbė nepriklausomybės reikalavimą. [[1972]] m. po [[Romas Kalanta|Romo Kalantos]] susideginimo kilo kelias dienas trukę neramumai [[Kaunas|Kaune]].
[[1989]] m., vykstant [[Michailas Gorbačiovas|Michailo Gorbačiovo]] reformoms, Lietuvos SSR vadovybė, spaudžiama kilusio visuomeninio judėjimo, ėmė siekti vis didesnio savarankiškumo. 1989 m. lapkritį buvo priimtas pilietybės įstatymas. Šis įstatymas buvo labai liberalus, suteikęs teisę siekti pilietybės visiems nuolatiniams LSSR gyventojams, nepriklausomai nuo jų kilmės. Lietuvos pilietybę pasirinko daugiau kaip 90 % šalies gyventojų nelietuvių. ([[1991]] m. [[gruodis|gruodį]], jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šis įstatymas buvo sugriežtintas reikalaujant 10 metų gyvenimo šalyje prieš kreipiantis dėl pilietybės.)
== Nepriklausomybės atkūrimas ==
[[Vaizdas:GotlandCommLT.jpg|thumb|[[Gotlando komunikatas]]]]
[[1985]] m., Sovietų Sąjungos vadovo M. Gorbačiovo pradėtos ''perestroikos'' metu Lietuvoje sustiprėjo suvereniteto bei nepriklausomybės atkūrimo reikalavimai. [[1987]] m. [[rugpjūčio 23]] d. [[Lietuvos laisvės lyga]], kurios vadovas [[Antanas Terleckas]] koordinavo disidentų, politinių kalinių ir tremtinių veiklą, Vilniuje, prie [[Adomas Mickevičius|Adomo Mickevičiaus]] paminklo surengė [[1987 m. mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo|mitingą Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimui]]. Mitingą užsipuolė komunistinė „[[Tiesa (laikraštis)|Tiesa]]“, o tai davė priešingą efektą. [[1988]] m. [[birželio 3]] d. susiburia [[Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis|Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio]] iniciatyvinė grupė. Sąjūdis siekė didesnio Lietuvos savarankiškumo, o nuo 1989 m. viešai siekė ir nepriklausomybės. Šis siekis buvo paskelbtas [[Gotlando komunikatas|Gotlando komunikate]], kuriame skelbiama, kad „Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“.
[[1990]] m. [[kovo 11]] d. Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrenkamas profesorius [[Vytautas Landsbergis]]. 1990 m. kovo 11 d. vykdant Gotlando komunikato nuostatas paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.
<ref>
{{cite web
|url=http://www.lrs.lt/datos/kovo11/aktas.htm
|title=Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo
|publisher=Lietuvos Respublikos Seimas
|accessdate=2009-03-30
}}</ref>
Sovietų Sąjunga priešinosi galimai Lietuvos nepriklausomybei ir konfrontacija su Lietuva apogėjų pasiekė [[1991]] m. [[sausio 13]] d., kai sovietų kareiviai šturmavo televizijos bokštą. Netrukus [[Islandija]] pirmoji pripažino Lietuvą atkūrus nepriklausomybę.
Visame pasaulyje Lietuvos nepriklausomybė buvo pripažinta po [[Rugpjūčio pučas|1991 m. rugpjūčio mėnesio pučo Maskvoje]]. Lietuvoje tuo metu įvyko [[Medininkų tragedija]] – 1991 m. [[liepos 31]] d. naktį ginkluota [[OMON]] grupuotė vagonėlyje išžudė Lietuvos pasieniečius – nušovė 7 muitinės, greitojo reagavimo rinktinės [[ARAS|„Aras“]] ir kelių policijos pareigūnus. Tąnakt poste budėjęs muitinės pareigūnas [[Tomas Šernas]] buvo stipriai suluošintas, tačiau liko gyvas. Po nepriklausomybės paskelbimo pietryčių Lietuvoje vyravo separatistinės nuotaikos ir siekta sukurti [[Vilniaus krašto autonomija|Vilniaus krašto autonomiją]], tačiau žlugus pučui Maskvoje ir įvedus tiesioginį valdymą kai kuriuose rajonuose ši problema buvo išspręsta.
=== Privatizacija ===
Prasidėję turto esančio Lietuvoje [[privatizacija|privatizacijos procesai]] bei Lietuvos pinigų sistemos įvedimas su talonais bei laikinais piniginiais vienetais, anaiptol nevyko sklandžiai ir skaidriai{{Faktas}} – jie buvo palydėti ir didžiulės [[infliacija|infliacijos]]. Paskutiniai Rusijos kareiviai 1993 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvą paliko prieš pat popiežiaus [[Jonas Paulius II|Jono Pauliaus II]] vizitą, tačiau netrukus prasidėjo stipri destabilizacija{{Faktas}}: [[Pakaunės savanorių maištas|Pakaunės įvykiai]], kur vos pavyko išvengti dalies pasitraukusių į mišką savanorių ginkluotų veiksmų, [[Bražuolės diversija]], Lietuvos bankų sistemos krizė ir griūtis bei kiti įvykiai. Savo indėlį į Lietuvos finansinių rodiklių blogėjimą įnešė ir ekonominė prekybos partnerio – kaimyninės Rusijos krizė, kilusi 1998 m. Netrukus Lietuvos prezidentu buvo išrinktas [[Valdas Adamkus]], pakeitęs šiame poste 1998 m. vasario 25 d. [[LDDP]] lyderį Algirdą Brazauską, kuris prezidentavo nuo 1993 m. vasario 25 d. Vidinė destabilizacija paaštrėjo{{Faktas}}, netrukus po to, kai Lietuvos prezidentu 2003 m. sausio 5 d. buvo išrinktas [[Rolandas Paksas]], kuris 2004 m. balandžio 6 d. po pirmosios Europos istorijoje apkaltos prezidentui atstatydintas Seime. Vėliau, dar vienai kadencijai išrinktas prezidentas Valdas Adamkus.
=== Integracija į vakarietiškas karines bei ekonomines sąjungas ===
Šių laikų Lietuva integruojasi į Vakarų karines bei ekonomines sąjungas: 2001 m. gegužės 27-30 d. Vilniuje įvyko pirmoji buvusios [[Sovietų Sąjunga|Sovietų Sąjungos]] teritorijoje [[NATO]] parlamentinė asamblėja, o 2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo pilnateise [[NATO]] nare, bei po visuotinio referendumo dėl narystės – nuo 2004 m. gegužės 1 d. – Europos Sąjungos nare. Lietuvai [[Europos Parlamentas|Europarlamente]] jau atstovauja Lietuvoje išrinkti politikai, o 2006–2012 m. laikotarpiui suteikta 36 mlrd. eurų dydžio ES parama.
== Šaltiniai ==
{{Išnašos}}
== Nuorodos ==
* [http://www.lietuvos.net/istorija/index.htm Lietuvos istorija]
* [[Lietuvos istorijos datos]]
* [http://www.lietuvos.org/istorija/pamokos/ Lietuvos istorijos pamokos]
* [[Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas]]
{{Europos istorijos}}
[[Kategorija:Lietuvos istorija| ]]
| 