Nuodingieji augalai: Skirtumas tarp puslapio versijų

7 pridėti baitai ,  prieš 1 metus
S
[[Vaizdas:Paprastasis zalcialunkis.2008-03-09.jpg|thumb|right|260px|[[Žalčialunkis]]. Labai nuodingas augalas. Žieduose yra [[gliukozidas]] dafninas ir [[eterinis aliejus]], žievėje yra artima alkaloidams medžiaga mezereinas ir kt. Apsinuodijus jaučiamas burnos deginimas, seilėjimasis, skausmingi diegliai pilvo srityje, viduriavimas, sunkiais atvejais sąmonės netekimas ir mirtis.]]
 
'''Nuodingieji augalai'''  – grupė augalų, savyje kaupiančių didesnius ar mažesnius kiekius specifinių medžiagų, kurios patekusios į organizmą sutrikdo vieno ar kito [[Organas|organo]] funkcijas. Augaluose šios medžiagos susikaupia kaip medžiagų apykaitos produktai vykstant įvairiems fiziologiniams - – biocheminiams procesams. Veikliosios, arba nuodingosios medžiagos skirstomos į daugelį grupių. Pagrindinės yra:
* [[Alkaloidas|Alkaloidai]]
* [[Gliukozidas|Gliukozidai]]
* [[Eterinis aliejus|Eteriniai aliejai]]
 
Tų pačių medžiagų tam tikros dozės gali turėti gana skirtingą poveikį. Vienu atveju jos gali būti kaip [[nuodas]], kitu  – kaip svarbus [[vaistas]]. Be to, nuodingųjų medžiagų susikaupimo dinamika priklauso nuo ekologinių, meteorologinių sąlygų, nuo augalo išsivystymo fazės. Nustatyta, kad ta pati augalų rūšis, auganti vienose sąlygose, sukaupia daugiau veikliųjų medžiagų, kitose  – žymiai mažiau. Dėl šios priežasties augalų toksiškumas taip pat yra nevienodas. Be to, labai nevienodai toksiškų medžiagų susikaupia vienų augalų [[pumpuras|pumpurų]] mezgimo, kituose žydėjimo, trečiuose  – [[vaisius|vaisių]] nokimo metu. Džiūstant augalui kai kurios nuodingos medžiagos tampa neveiklios. Į šieną patekęs [[vėdrynas]] iš pradžių yra toksiškas, bet šienui džiūstant pasidaro nebekenskmingas gyvuliams.
 
Įvairūs gyvūnai gana nevienodai reaguoja į nuodingų augalų poveikį. [[Ožkos]] ir [[laukinis triušis|triušiai]] kartais suėda gana didelius nuodingųjų augalų kiekius, bet neapsinuodija. [[Varlės]] yra jautrios širdies grupės gliukozidams, tuo tarpu [[rupūžės]] į juos visai nereaguoja. Rupūžių odoje liaukos išskiria sekretines medžiagas, kurios nukenksmina nuodus ir šie tampa nebepavojingi. Žmonės į nuodus taip pat reaguoja nevienodai. Vieniems užtenka paliesti kokį augalą (pvz., [[rūta]]) ir suserga odos uždegimais. Tačiau kai nuolat gaunamos nedidelės nuodingųjų medžiagų dozės, organizmas pasidaro šioms medžiagoms nejautrus. Štai [[nikotinas]] yra stiprus nuodas, bet nedideli ir pastoviai gaunami jo kiekiai ūmaus apsinuodijimo nesukelia.