Rusijos imperijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
→Nikolajaus II laikotarpis (1894–1917 m.): ~vid. nuoroda Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems |
|||
Eilutė 97:
XX a. pradžioje Rusija vėl virto didelių socialinių ir politinių prieštaravimų vieta. Septinto ir aštunto dešimtmečio reformos paspartino kapitalizmo raidą Rusijoje, bet savo atsilikimo ji neįveikė. Dešimtojo dešimtmečio pramonės plėtra Rusijoje sąlygojo [[buržuazija|buržuazijos]] ir darbininkų klasių formavimąsi. Tai paskatino ir radikalių partijų formavimąsi. Skirtingai nuo Vakarų Europos šalių, daugumą Rusijos pramonės valdė užsieniečiai bei valstybė, taigi čia darbininkų klasė buvo stipresnė, o buržuazija – silpnesnė nei Vakaruose. Darbininkai ir valstiečiai pirmieji įsteigė politines partijas, nes bajorija bei turtingi miestiečiai buvo politiškai neaktyvūs. Dešimto dešimtmečio pabaigoje ir pirmo XX a. dešimtmečio pradžioje buvusios pasibaisėtinos darbo sąlygos, dideli mokesčiai bei noras turėti savo žemės sukeldavo dažnus streikus bei valstiečių neramumus. Šios aplinkybės skatino įvairių tautybių miestiečius kurti liberalių ir konservatyvių pakraipų partijas.
Įvairių tautų socialistai taip pat formavo savo partijas. Rusijos lenkai, kurie kentėjo nuo nemažos administracinės ir edukacinės [[rusifikacija|rusifikacijos]], [[1892]] [[Paryžius|Paryžiuje]] įkūrė nacionalistinė ''Lenkų socialistų partiją''. Partijos įkūrėjai tikėjosi, kad tai padės suvienyti Leniją, kurios teritorijos buvo padalintos tarp [[Austrija-Vengrija|Austrijos-Vengrijos]], [[Vokietija|Vokietijos]] ir [[Rusija|Rusijos]]. [[1897]] žydų darbininkai Rusijoje sukūrė ''[[Bundas|Bendrąją žydų profsąjungą]]'', kuri netrukus išpopuliarėjo vakarinėje [[Ukraina|Ukrainoje]], [[Baltarusija|Baltarusijoje]], Lietuvoje ir Lenkijoje. ''[[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija]]'' buvo įkurta [[1898]]. Suomijos socialdemokratai laikėsi atskirai, bet [[Latvija|Latvijos]] ir [[Gruzija|Gruzijos]] socialdemokratai siejo save su Rusijos socialdemokratais. [[Armėnai]] aktyviai politiškai dalyvavo tiek Rusijos, tiek [[Otomanų imperija|Otomanų imperijos]] politiniame gyvenime. Politiškai aktyvūs musulmonai gyvenantys Rusijoje linko prie pan-islamiškų ir pan-turkiškų judėjimų [[Egiptas|Egipte]] ir [[Otomanų imperija|Otomanų imperijoje]]. Kiti rusai, suliejo senųjų populistų idėjas su miestų socialistais ir taip suformavo didžiausią iš radikalių judėjimų –
[[Vladimiras Uljanovas]] (Leninas) buvo vienas talentingiausių socialistų revoliucionierių. Dešimtajame dešimtmetyje jis sugebėjo įtikinti jaunus radikalus [[marksizmas|marksizmo]] idėjomis, taip juos atitraukdamas nuo [[populizmas|populizmo]]. [[1895]]–[[1899]] ištremtas į Sibirą, jis buvo vienas iš pagrindinių [[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija|Rusijos socialdemokratų darbo partijos]] taktikų. [[1900]] gruodžio mėn. jis įsteigė ''[[Iskra|Iskros]]'' laikraštį. Savo knygoje ''Ką daryti?'', Leninas išplėtojo teoriją, kad užsienyje leidžiamas laikraštis gali padėti sukurti centralizuotą revoliucionierių partiją ir taip padėti įvykdyti autokratinės vyriausybės perversmą. Šiam tikslui jis Rusijoje suorganizavo griežtą ir disciplinuotą partiją. Antrajame partijos kongrese [[1903]] jis privertė [[Bundas|Bendrąją žydų profsajungą]] pasitraukti ir sukėlė skilimą tarp partijos narių, kurių daugumą atstovavo [[bolševikai]], o mažumą – [[menševikai]]. Menševikai tuomet labiau tikėjo darbininkų spontaniškumu nei griežta organizacine taktika. Lenino darbininkų ir valstiečių sąjungos idėja iš tiesų buvo artimesnė [[Piotras Tkačiovas|Piotro Tkačiovo]] ideologijai neigu marksizmui ar [[Engelsas|Engelso]] teorijoms. Jauni bolševikai, tokie kaip [[Stalinas]] ir [[Bucharinas]] žiūrėjo į Leniną kaip į partijos lyderį.
| |||