Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Vaizdas:1949 m. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija.jpg|thumb|1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija]]

'''[[Lietuvos laisvės kovos sąjūdis|Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija]]''' – [[1949]] m. [[vasario 16]] d. [[Minaičiai|Minaičių]] kaime ([[Radviliškio rajonas|Radviliškio raj.]])[[Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis|Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio]] (LLKS) baigtas sudaryti ir pasirašytas Lietuvos valstybės teisės aktas. Šiuo dokumentu buvo užtikrintas Lietuvos valstybės tęstinumas ir paskelbta lietuvių tautos valia atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę. Kartu su kitais tuomet parengtais dokumentais, buvo sudarytas teisinis ir politinis Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindas, įteisintas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo organizacija, o Taryba – kaip vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. [[Deklaracija]] apeliuojama į [[Visuotinė žmogaus teisių deklaracija|Žmogaus teisių deklaraciją]], [[1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija|1922 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją]] bei kreipiamasi į visą demokratinį pasaulį pagalbos.

==Deklaracijos atsiradimo prielaidos==

1940 m. birželio 15 d. po ultimatyvaus reikalavimo, Lietuva pateko į [[Tarybų Sąjunga|Sovietų Sąjungos]] sudėtį. Prasidėjo intensyvi sovietizacija. Buvo uždrausta opozicija, jos spauda, organizacijos, apriboti bet kokie ryšiai su užsieniu. Suorganizuoti prievartiniai rinkimai į Liaudies seimą ir suklastoti jų rezultatai. Imtasi turto nacionalizacijos ir gyventojų deportacijos. Šiuos procesus 1941 m. birželio 22 d. sustabdė karo veiksmų pradžia tarp SSRS ir Vokietijos. Prasidėjo naujas okupacinis laikotarpis. Nacionalizuotas turtas gyventojams nebuvo grąžintas. Dalis jų priversti kariauti vokiečių pusėje arba išvežti darbams į [[Vokietija|Vokietiją]]. Žydų tautybės piliečiai suvaryti į getus ir palaipsniui naikinami juos sušaudant arba išsiunčiant į koncentracijos stovyklas. 1944 m. liepos–spalio mėn. SSRS vėl užėmė Lietuvą. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Vėl atnaujinti masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą, vykdomi iki [[Josifas Stalinas|Stalino]] mirties 1953 m. Įsitvirtino komunistų diktatūra. Iš [[Maskva|Maskvos]] į Lietuvą buvo siunčiami režimui lojalūs valdininkai<ref>Lietuvos TSR istorija, t. 4, Vilnius, 1947.</ref>. Iš gyventojų vėl buvo atimamas visas jų turtas paliekant tik pačius būtiniausius daiktus<ref>Lietuvos kovų ir kančių istorija. Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941; 1944–1953 m. Sovietinės okupacija valdžios dokumentuose, red. A. Tyla, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1995.</ref>. Intensyvinant sovietizaciją, 1947 m. imtasi gyventojų prievartinio varymo į [[Kolūkis|kolūkius]]<ref>Navickas K., Socialistinės visuomenės susiformavimas ir raida Tarybų Lietuvoje, 1940-1980, Vilnius, 1990.</ref>. Pastarieji buvo kuriami turtingų ūkininkų valdose. Patys ūkininkai buvo ištremiami, o jų turėti ūkiniai pastatai virsdavo kolūkių fermomis. Į jas buvo suvedami aplinkinių valstiečių gyvuliai. Kadangi kolūkiai turėjo sumokėti dideles ūkio produktų normas valstybei – kolūkiečiai skurdo. Jiems nebuvo leidžiama išsikelti į miestus, mat neturėjo asmens dokumentų. Atlyginimas už darbą jiems dažniausiai mokėtas ne produktais, o pinigais.

 

1949.II.16.

 

== Šaltiniai ==

{{Išnašos}}

[[Kategorija:Deklaracijos]]

{{wikisource|Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija}}

[[Kategorija:Antrasis pasaulinis karas]]